R. Maceikianecas. Ukrainos kazusas (22)

…mūsų požiūris į kaimynystėje gyvenančias tautas: kupinas paniekos, puikybės ir tamsumo. Nepriklausoma Ukraina mūsų ateičiai yra svarbesnė negu įstojimas į NATO. Nes be Ukrainos Rusija niekada nebus imperialistinė valstybė. Tuo tarpu Lenkijos visuomenė skleidžia pasauliui, kur tik gali, antiukrainietiškas fobija.

Ježis Gedroicas (Jerzy Giedroyc).

Prieš pat Liublino Unijos sudarymą ir po jos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, šiandien priklausanti Ukrainai, atsidūrė tuometės Lenkijos Karalystės oligarchų, kurie iki Unijos įsigyti žemės LDK teritorijoje neturėjo teisės, valdžioje. Vytautas Didysis ir jo įpėdiniai tose toli nuo sostinės esančiose teritorijose tvarkėsi pagal žinomą posakį – leben und leben lassen (gyventi ir leisti gyventi kitiems), o lenkų oligarchai po Unijos laikė rytų slavus veikiau „pospólstwo”, „czerń” ir „bydło”. Ukrainos žemių gyventojai buvo engiami ir verčiami nepakeliamai dirbti šlėktoms ir magnatams, turėjusiems milžiniškas žemės valdas su tūkstančiais baudžiauninkų. Apskritai vos keliolika magnatų giminių valdė daugiau kaip 80 proc. Ukrainos žemių, įtrauktų į vadinamąjį padūmės registrą.

Didžiulė priespauda, negerbiami kazokų papročiai bei tradicijos ir perėjimas prie absoliučios nuosavybės į daugumą derlingų žemių su žmonėmis lėmė, kad praėjus keliasdešimt metų po Unijos sudarymo šioje teritorijoje pradėjo kilti nesibaigiantys kazokų sukilimai prieš „liachus“. Pirmasis rimtas valstiečių – kazokų sukilimas, vadovaujamas Pavelo Pavliuko, įvyko 1637 m., po vienerių metų jis buvo žiauriai numalšintas.

Pralaimėjus Pavliuko vadovaujamam sukilimui po kelių mėnesių kilo rytinių slavų pasipriešinimo kovos, kurioms vadovavo Jakubas Ostranica ir Dimitras Hunia. Nuslopinus šį vietinį kazokų sukilimą ramybė Ukrainoje vyravo vos 10 metų. Jau 1648 m. prasidėjo visą Ukrainą apėmęs pats didžiausias sukilimas, vadovaujamas Bohdano Chmelnyckio, jis truko net iki 1654 m.

Chmelnickis suskilimo pradžioje norėjo iškovoti teisių kazokams ir kad šios teisės būtų gerbiamos jų žemėse taip, kad galima būtų apsiginti juos nuo magnatų. Dėl bendro sprendimo Lenkija sutiko tiktai po kelerius metus trukusių itin žiaurių kovų, 1658 m., siūlydama netgi pertvarkyti Abiejų Tautų Respubliką į trijų lygiaverčių teisės subjektų (valstybių) sąjungą, kurią sudarytų Lenkijos Karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Rusijos Kunigaikštystė, tačiau buvo jau per vėlu – kazokų priklausomybė nuo Maskvos tuo metu jau buvo pernelyg stipri…

1663 m. Ukraina buvo padalyta į dvi dalis – esančią dešiniajame krante, kurioje viešpatavo lenkai, ir esančią kairiajame krante su Kijevu, čia viešpatavo rusai. Ir tai buvo Žečpospolitos žlugimo pradžia.

Antrą kartą Lenkija ir bolševikinė Rusija pasidalijo Ukrainą 1920 m. pagal Rygos sutartį. Bolševikai „savoje“ Ukrainos žemių dalyje įvedė bolševikišką tvarką, naudodami prieš nepaklusnius ukrainiečius didžiojo bado metodus. Lenkai „savojoje“ dalyje įvedė lenkišką tvarką, prieš nepaklusnius gyventojus ir Ukrainos nepriklausomybės idėjos skleidėjus taikydami pacifikacijas, persekiojimą ir masinį istorinių stačiatikių cerkvių naikinimą.

Ši pirmiau pateikta glausta įžanga skirta priminti nepaprastai sudėtingai Ukrainos istorijai ir atkreipti dėmesį į panašumus bei pavojų, kuris šiandien pakibo virš šios draugiškos Lietuvai, vienos iš didžiausių Europoje šalių, kuri istorinėje praeityje kartu su mumis sudarė europinę imperiją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Be kurios ir šiuolaikinė Rusija niekada nebus imperialistinė valstybė.

Neseniai įvykęs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje, deja, aiškiai parodė, kad Europos Sąjungos vadovai dar nepasirengę suprasti Ukrainos klausimo sudėtingumo, vertindami šią šalį biurokratiškai, pagal standartus, tarsi būtų kalbama apie Bulgariją arba Maltą. Ypatinga kaltė tenka Lenkijai ir Lietuvai bei jų vadovams, kurie pasidabinę visažinių ir nepaprastai svarbių, Ukrainą į Europos Sąjungą atvedančių advokatų mantijomis, savo „namų darbų“ neatliko.

Tuo metu Vilniuje viešėjęs kadenciją baigęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenko, kurio įtarti dėl simpatijų dabartinei savo šalies valdžiai nėra jokio pagrindo, duodamas interviu BNS pabrėžė, kad Europos Sąjunga, koncentruodama dėmesį į techninius ir antraeilius klausimus, siūlo sprendimą, neadekvatų dabartinei Ukrainos situacijai, palikdama nuošalyje pagrindinį – Europos ateities su jo šalimi klausimą.

Šioje situacijoje Lenkijos politikai, kurie labai garsiai ir itin pasitikėdami savimi ėmėsi Ukrainos sujungimo su Europos Sąjunga klausimo, atsižvelgiant į istorinį Lenkijos ir Ukrainos santykių aspektą, tikrai neturėjo moralinės teisės kelti Ukrainai kokių nors sąlygų, o galėjo tiktai atsiprašyti už ilgus amžius darytas skriaudas. Ir tuo labiau neturėjo susieti Ukrainos liaudies ir valstybės likimo su valdžios institucijų veiksmais prieš asmenį, dėl kurio sąmoningų sprendimų ši šalis patyrė milijardinius nuostolius. Tai buvo dingstis dar kartą parodyti Ukrainą pažeminamai ir paniekinamai. Turime vilties, kad už kilnių B. Komorovskio ir R. Sikorskio žodžių neslypėjo dar ir mintis pakartoti istoriją Ukrainos atžvilgiu trečią kartą.

O Lietuvos pareiga buvo ypatinga, kylanti iš gyvybiško nacionalinio mūsų intereso – turėti ateityje Sąjungos sudėtyje didelę, mums palankią valstybę. Tačiau Dalia Grybauskaitė dar kartą aiškiai neišlaikė nepaprastai svarbaus egzamino – sustiprinti Sąjungą ir Lietuvą jos sudėtyje. Išgirsti, suprasti ukrainiečius ir padaryti ES biurokratus jautrius, nukreipti juos taip, kad parengtų situaciją atitinkančius nutarimus ir veiksmus Ukrainos atžvilgiu – tokia buvo Lietuvos istorinė misija ir šansas, kuris gali ir nepasikartoti. Tuščia propaganda, pamokymai ir neveiklumas tikintis, kad viskas kažkaip susiklostys, taip pat nevykusio laiškanešio vaidmuo, kai į Briuselį daugiausia vykstama įsitaisyti pirmoje eilėje fotografuojant, negalėjo lemti sėkmės. O D. Grybauskaitės „atradimas“ dėl Rusijos bandymų daryti poveikį situacijai Ukrainoje, padarytas tiktai Vilniaus viršūnių susitikimo metu, neišlaiko jokios kritikos ir yra veikiau skirtas naiviems, norint pateisinti savo klaidas ir neveikimą.

Ilgus amžius visos pasaulio valstybės nebuvo abejingos situacijai, kuri klostėsi kaimyninėse šalyse. O turėdamos atitinkamų priemonių ir mechanizmų visada stengėsi tuo pasinaudoti, siekdamos pakreipti kaimynų veiksmus sau naudinga linkme. Rusija tuo labiau nėra išimtis, ji to nė neslėpė ir seniai buvo žinoma, kad ji stengsis priartinti prie savęs Ukrainą. Tad kodėl į tai nebuvo atsižvelgta iš pat pradžių, užuot „darius atradimus“ viršūnių susitikimo metu?

Pagaliau turėjome suprasti ir Ukrainos vadovų nuogąstavimus – kokiu pagrindu jie galėjo laikyti D. Grybauskaitės ir B. Komorovskio garantijas vertomis dėmesio Ukrainai – valstybei su 46 milijonais gyventojų, kuri daugeliu atvejų nepasirengusi konkuruoti ES šalių rinkose, tačiau turi tiek žemės, kad galėtų išmaitinti visą Europą, todėl kelia pavojų Sąjungos ūkininkams.

Ukrainos vadovams tikrai nėra paslaptis, kad mes per dešimt metų, kuriuos esame ES sudėtyje ir mėginame prisitaikyti prie naujų sąlygų, praradome be karų, bado ir epidemijų ketvirtadalį savo gyventojų, o rimtos investicijos, kurios būtų galėjusios padėti išjudinti ekonomiką ir padaryti ją šiuolaikišką, mūsų nepasiekė. Be to, į valdžią sugrįžo sovietinė nomenklatūra ir įsitvirtino naujoji, plačiai besinaudojanti antikonstitucinėmis privilegijomis silpniausios gyventojų dalies sąskaita. Ir todėl neatsitiktinai lygiagrečiai su Vilniaus viršūnių susitikimu prie pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų protingos galvos klube „Tiesos.lt“ svarstė apie būdus, kuriais piliečiams būtų galima sugrąžinti pasisavintą valstybę, ir apie prokuratūros veiklą, kad ji pagal Konstituciją ir teisę pradėtų tarnauti šaliai…

***
Imdamiesi bet kokios temos kaskart susiduriame su ta pačia problema – žmonių didumo, jų kultūros, gebėjimo matyti pasaulį toliau savo nosies ilgesniam laikotarpiui negu viena kadencija. Mūsų šalies nelaimė yra dabartinė padėtis, kai valstybė atsidūrė valdžioje tų, kurių šie parametrai yra patys mažiausi.

Tarp nemėgstamos sovietinės valdžios atstovų ypač buvo tyčiojamasi iš ideologų ir propagandininkų už jų begalinę demagogiją. Deja, mūsų šalies užsienio politika šiandien yra tandemo, susidariusio iš to būrio, rankose…

„Nušluostant ašaras“ galima tiktai konstatuoti, kad tokio lygio asmenys šiandien aiškiai užvaldė Sąjungos struktūras, kurioms rodos nerūpi Lietuvos ar Ukrainos likimas, o pinigai, gyvenimas be atsakomybės kitų sąskaita ir galimybė įsitaisyti pirmoje eilėje fotografuojantis tampa gyvenimo svajonių viršūne. Deja, ten nėra tokio lygmens asmenybių kaip Šarlis de Golis (Charles de Gaull), margaret Tečer (Margaret Thatcher), Helmutas Kolis (Helmut Kohl), Tonis Bleiras (Tony Blair) ar Vaira Vike Freiberga, kurie turėjo Europos ir pasaulio ateities viziją, atsakomybės ir orumo jausmą. Ir tai, kaip matyti iš Viktoro Juščenkos interviu, ukrainiečiai taip pat įžvelgia.

***
Tad visas Ukrainos problemos sudėtingumas šia proga išryškino ir kelis kitus skaudulius, tarp jų – dėl demokratijos lygio posovietinėse šalyse, įeinančiose į Sąjungos sudėtį, taip pat veiksmų, kurių imasi nepaprastai brangiai kainuojančios biurokratinės ES valdžios struktūros, sėkmingumo ir efektyvumo. Yra pagrindo abejoti, ar jos padarys reikiamas išvadas ir po Vilniaus viršūnių susitikimo.

Su priekaištu Ukrainai dėl teisės ir baudžiamojo proceso trūkumų reikia, žinoma, sutikti besąlygiškai. Jeigu milijardiniai nuostoliai, kaip Julijos Tymošenko atveju, būtų padaryti mūsų šalyje, kaltųjų nustatymo ir jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn procesas, be abejo, vyktų greitai ir sklandžiau, tai įrodo visuomenėje didelį rezonansą sukėlusios bylos, tarp jų ir Viktoro Uspaskicho bei jo kolegų bylos…

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *