G. Songaila. Apie mitą ir tikrovę (II) (32)

Gintaras Songaila | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Prieš dvi savaites komentavau gruzinų šviesuomenės atvirą laišką Europos Sąjungos įgaliotiniui Tomui Tomui Hamarbergui (Thom Hammerberg), kuris agitavo už homoseksualistų paradą Tbilisyje. Paminėjau, kad problema, prasideda jau nuo sąvokų… Iki šiol žinojome tik dvi žmogaus lytis – vyro ir moters, o dabar mums brukama „socialinės lyties“ sąvoka jau tarsi numato ir kitokias formas.  Akivaizdu, kad lyties vaidmuo yra ne tik įgimtas, bet ir išmokstamas socialinėje aplinkoje. Bet tai dar nereiškia, kad šiuos vaidmenis reikia dekonstruoti, tarsi mitą, ką daro politiniai postmodernistai. Ir tai nereiškia, kad jau nuo darželio berniukus reikia mokyti mergaičių vaidmens, o mergaites – jaustis berniukais. Kur čia tikrovė, o kur čia mitas?

Ar iš viso lieka kokia nors tikrovė, jei žmogus turi laisvą valią pasirinkti tokį mitą, koks jam patinka? Ir jeigu jis gyvenime pasirenka kokį nors kelią, tai nuo pat pradžių yra verčiamas prisiminti, kad visa tai tėra tik iliuzija, kurią kas nors kitas užsigeidęs nesunkiai demaskuos kaip „simuliakrą“. Šitokiu būdu postmodernistai menama tikrove paskelbia visą dvasinį žmogaus pasaulį, tautų kultūras ir pačią žmoniją. Tikri lieka nebent gyvuliški instinktai, ar fiziologiniai refleksai. Nuosekliai einant šiuo keliu paaiškėja, kad žmogus iš tiesų tik apsimeta žmogum, taip kaip vyras gali apsimesti moterimi, o moteris vyru.

Ankstesniais laikais vyras, kuris jaučiasi moterimi, būtų laikomas gydytinu ligoniu; o štai šiais, postmodernistinės mados laikais, Lietuvą Europos Sąjungos biurokratai verčia tokiam žmogui taikyti vadinamąsias lyties keitimo operacijas. Ir nesvarbu, kad po tokių operacijų asmuo iš tiesų tampa invalidu, vyras netampa moterimi, o moteris vyru… Nesvarbu, kad žmogus lieka apgautas ir neilgai begyvena. Eurobiurokratams juk svarbi tik jo šventa teisė keisti lytį.

Lenkija, ratifikuodama Lisabonos sutartį, priėmė išlygą dėl tokių nesąmonių. O štai Lietuvai vadinamoji Žmogaus teisių chartija, kuri yra Lisabonos sutarties sudedamoji dalis (po to, kai Seimas neskaitydamas ją ratifikavo) galioja tiesiogiai. Ir ten juk yra parašyta, kad asmenys  negali būti diskriminuojami dėl savo lytinės orientacijos.

Šitaip labai svarbi žmogaus teisių ir laisvių idėja šiandien yra kompromituojama. Šitaip su gėjų lesbiečių ir transvestitų industrijos pagalba kompromituojama ir visa Vakarų civilizacija. Sveikai mąstantys Europos valstybių piliečiai turėtų vienytis prieš tokias nesąmones ir kiekvienoje valstybėje vienas kitą palaikyti, solidarizuotis su tradicinių vertybių gynėjais. Šiandien kovos už sąmonės tikrovę epicentras yra Prancūzijoje, kur milijonai eina į gatves protestuoti, kad vaikai nebūtų atiduodami vadinamosioms homoseksualistų šeimoms.

Neatsitiktinai aš panaudojau sąvoką – „sąmonės tikrovė“. Nes mes esame ant bedugnės krašto, kai ir pati mūsų sąmonė, tartum tai būtų marksistiniai laikai, tampa tik manipuliuojamu antstatu, o ir pati laisvo žmogaus valia libertarizmo orgijoje pasiekė savo kraštutinę fazę, kai ji pati tuoj taps tik netikru dalyku, tik laisvoje rinkoje parduodamu simuliakru, taigi, – tik simuliuojamu reiškiniu.

Tačiau, kaip lietuviai sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Matydami šiuos blūdus, mes tvirčiau suvoksime, kad mūsų dvasinis pasaulis, paveldėtas iš tėvų bei protėvių, perduotas kalboje ir papročiuose, ir yra pagrindinė žmogaus tikrovė. Mes geriau suprasime tuos senovės žmones, kurie nuo viduramžių ar net antikos laikų buvo apšaukti laukiniais barbarais. Mes išmoksime gerbti jų šventuosius pasakojimus, jų vadinamą mitologinį mastymą  ir prigimtinį religingumą.

Mes geriau suprasime, kad mūsų tautos istorinė atmintis tai vertybė, kuri mus sieja į gyvybingą bendruomenę. Ir kad ši bendruomenė yra tikra, nors ji, anot postmodernistų tėra tik menamas reiškinys. Tikėdami tuo, ką darome, kam pasišvenčiame ir aukojame savo pastangas, stipriname ir stiprinsime savo žmogiškumą, įveiksime naujausių laikų dvasinį irimą, kuris fizikoje vadinamas entropija, o politikoje – europobiurokratų federacine vizija, mėginančia iš tautų atimti  atsakomybę už savo likimą.

Mes, lietuviai ir tautininkai, tikime tautų ir tautinių valstybių Europa, todėl gerbsime ukrainiečių geopolitinį pasirinkimą integruotis ne į Rusijos NVS erdvę, bet į asociaciją su Europos Sąjunga, jei tai bus ukrainiečių tautos pasirinkimas. Ir šis pasirinkimas mums nėra joks „simuliakras“. Ukrainiečių tauta taip pat nėra tik kokia nors iliuzija, skęstanti maskolių Rusijoje.

Lapkričio 30 dieną sukako devyniasdešimt penki metai, kai Mažosios Lietuvos taryba Tilžės aktu paskelbė apie Mažosios Lietuvos prisijungimą prie didžiosios Lietuvos. Tai labai reikšminga data, nes jei šis aktas būtų tik nieko teverta fantazija, Klaipėda būtų Memelis ir Klaipėdos kraštas nebūtų Lietuvos dalis. Knygnešiai prieš pusantro šimto metų nebūtų varę savo nuskalstamos imperijai kontrabandos.

Neįmanoma, kad mes, lietuviai, nebūtume knygnešių, prisikėlusių iš savo kalbos, tauta. Jau vien dėl to ne viskas yra menama.

Autorius yra Tautininkų Sąjungos pirmininkas