Šiais metais jau devynioliktą kartą vykęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamas „Pirmosios knygos“ konkursas papildė šios serijos lentyną dar trimis knygomis – rudens pradžioje pasirodžiusiais dviem eilėraščių rinkiniais ir ką tik išleista eseistikos knyga. Debiutinę poezijos knygą „Namas su paukščio ženklu“ pristatė Dovilė Kuzminskaitė, Ramunės Bundzaitės poezijos rinkinys „Drugy, mano drauge“ jau pelnė Jaunojo Jotvingio premiją, o prozos konkurso nugalėtoju išrinktas Kristinos Tamulevičiūtės esė rinkinys „Pasakojimas apie vieną miestą“ ką tik pasirodė ir jau keliauja į knygynų lentynas.
„Gimiau 1989 metais Šiauliuose. Baigiau Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijas, šiuo metu Sarajevo ir Bolonijos universitetuose tęsiu demokratijos ir žmogaus teisių magistro studijas. Gyvenu Sarajeve. Pirmoji publikacija spaudoje – 2008 metais „Literatūroje ir mene“. Eilėraščių, esė ir grožinės literatūros vertimų iš slovėnų, kroatų ir bosnių kalbų publikavau „Gintaro lašuose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“ ir „Šiaurės Atėnuose“, – trumpai save pristato debiutuojanti rašytoja Kristina Tamulevičiūtė.
„Pasakojimas apie vieną miestą“ – tai eseistinių tekstų knyga apie lietuviams ko gero egzotišką miestą Sarajevą. Jame gyvenanti knygos autorė miestą apibūdina kaip niekada nemiegantį – sakoma, kad „miegas atimtas iš šio miesto. Išsprogdintas“. Gana lengvu ir atviru stiliumi pasakojamos autobiografiškos rašytojos ir Sarajevo miesto istorijos taip pat fiksuoja ir Balkanų istorijos skaudulius: „Kaulai yra neatskiriama miesto dalis, tai lyg nematomas fasadas – fasadas, kurį skauda. Kartais skauda taip, kad nebejauti“. Kalbėdama apie Sarajevą pasakotoja primena, jog „tai, kas svarbu žmogui, privalo būti išsaugota. Apie tai kalba Sarajevas – miestas, plytintis tarp kalvų, miestas, atlaikęs istorijos spaudimą ir supratęs, kaip svarbu (at)kurti ir saugoti. Svarbūs dalykai niekada niekur nedingsta“, – ir, žvelgdama nuo kalvos į geltonai mirksinčias šviesas, pasineria į apačioje nusidriekusį miestą, o kartu ir į save.
Kalbėjimas apie miestą, jo istoriją, kultūrą pinasi su asmenišku pasakojimu apie patirtis, išgyventas Lietuvoje: „Visos mano istorijos supintos, jose neatskirsi praeities, dabarties ir ateities, gal todėl, kad man vaidenasi“. Keliaujama prisiminimais, pasirenkama į miestą žiūrėti lyg nuo Sarajevo kalvų – tokiu būdu stengiamasi kuo daugiau visko aprėpti. Intensyvus mąstymas įtraukia, nepastebimai panardina į pasakojimą.
Koks jis, Sarajevas – miestas, patyręs tragiškus sukrėtimus? Kokį jį mato lietuvė, nuolat prisimenanti jame gimtuosius Šiaulius? Kokiu ritmu teka pasakotojos ir bosnių gyvenimas – jų kasdienybė, istorinė atmintis, dainos? Visa tai ir daugelį kitų dalykų atskleidžia šios esė, artimos novelėms.
