Vienas iš svarbiausių lapkričio 12 d. įvykusio kasmėnesinio Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) posėdžio klausimų – pastaraisiais metais ypač išryškėjęs lietuvybės ir etninės kultūros tradicijų trūkumas Vilniaus viešuosiuose kalėdiniuose renginiuose.
Tokį klausimą Taryba iškėlė siekdama skatinti visuomenės atstovų, pastebėjusių, kad praėjusių metų Kalėdų renginiuose sostinėje ne tik nebuvo jokių lietuviškų tradicijų, bet apskritai nebeliko lietuviškumo – visos dainos skambėjo tik anglų kalba, nors kai kurios iš jų turi ir lietuviškus žodžius. Tai nuvylė ne tik į šventę atvykusias šeimas su mažais vaikais, kurie anglų kalba nieko nesuprato, bet ir savo tradicijų išsiilgusius lietuvius, sugrįžusius namo iš Anglijos, Amerikos ir kitų užsienio šalių. Nes Tėvynėje jie rado tokią pat svetimą kultūrą, kaip ir svetur. Be to, daugelis Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų atvyksta į sostinėje vykstančius renginius ir žvelgia į juos kaip į pavyzdį, tad nereikia stebėtis, kad ir kitur plinta tradicinės lietuvių kultūros užmiršimo „epidemija“. Maloni išimtis buvo tik masiškai atšvęstos rusiškos Kalėdos Vilniuje, tačiau nesuprantama, kodėl tokios pat sąlygos nebuvo sudarytos lietuviškoms tradicijoms puoselėti. Jas galima plėtoti kad ir šiuolaikinės kūrybos tradicijų pagrindu, nes turime tikrai gausų adventinių ir kalėdinių dainų bei papročių aruodą.
Šiais metais gruodžio 5-25 dienomis kalėdinis amatų miestelis pirmą kartą šurmuliuos Katedros aikštėje, jo rengimas patikėtas Vilniaus kultūros centrui. Minėtame EKGT posėdyje dalyvavęs šio centro direktorius Paulius Jurgutis suteikė vilties, kad šįkart Kalėdos Vilniuje bus tradiciškesnės. Bus siekiama, kad amatų miestelyje būtų kuo daugiau Lietuvos meistrų, gaminančių tikrus lietuviškus gaminius, skambėtų daugiau lietuviškų kalėdinių kūrinių.
Per Tarybos posėdį svarstyta, kaip būtų galima ir į kitus kalėdinius renginius Vilniuje įtraukti daugiau lietuvių etninės kultūros motyvų: pavyzdžiui, lietuviško Kalėdų senelio ar „blukvilkių“ apsilankymą įžiebiant Kalėdų eglę ar kito renginio metu, skirtingus Lietuvos etnografinius regionus atstovaujančių Kalėdų senelių suėjimą Katedros aikštėje ir pan..
Posėdyje viešėjusi ilgametė įvairių etnokultūrinių renginių sumanytoja Eglė Plioplienė priminė, kad yra sukurtas puikus lietuviškasis Kalėdų senelio įvaizdis, jo kūrėjai yra atviri bendradarbiavimui, tad sostinės renginių organizatoriams belieka šiuo įvaizdžiu tik pasinaudoti. Būtų puiku, jei sostinės kalėdiniuose renginiuose visus susirinkusius atvyktų pasveikinti būtent lietuviškasis Kalėda, vilkintis savitais iš įvairiausių žvėrelių kailių pasiūtais, baltiškais raštais išmargintais kailiniais.
Eglės Plioplienės įsitikinimu, pagal seną tradiciją atgaivintas „blukio vilkimo“ renginys jau tapo miesto savastimi, kurį taip pat vertėtų išplėtoti. Blukas, blukis, kaladė yra pasaulio medžio dalis: joje įkalinti besibaigiančių metų neišsipildę lūkesčiai, darbai, svajonės, prarytoji pasaulio šviesa. Šios šviesos galios išlaisvinamos bluką plakant, pakeliant dangun ugnimi, kad į mūsų gyvenimą grįžtų nauju Saulės ciklo ratu.
Jau kelinti metai etnokultūrininkų iniciatyva blukas sudeginamas kokioje nors Vilniaus viešojoje erdvėje. E. Plioplienės įsitikinimu, šis iš tradicijos ateinantis simbolinis veiksmas galėtų surasti vietą ir pagrindiniuose sostinės šventiniuose renginiuose. Taryba nutarė šiuos siūlymus teikti VšĮ „Vilniaus festivaliai“, kadangi būtent ši įstaiga atsakinga už kultūrinės dalies Vilniaus viešuosiuose Kalėdiniuose renginiuose organizavimą.
Etninės kultūros globos taryba yra Seimui pavaldi institucija, kuriai pagal Etninės kultūros globos pagrindų įstatymą yra pavesta atlikti Seimo ir Vyriausybės eksperto ir patarėjo funkcijas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais.
Apie kokią lietuvybę iš esmės bekalbėti, jei renginiai tarpsta katedros aikštėje, kuri iš esmės nėra lietuviška. Katedros aikštėje gali būti tik helovynai, pederastų fiestos, ir panašiai.