P. Urbšys. Žiniasklaida nusipelnė piliečių abejingumo, o prezidentės elgesys šioje istorijoje makabriškas (23)

Povilas Urbšys | Alaks.lt nuotr.

Povilas Urbšys | Alaks.lt nuotr.

Pilietiniam portalui Tiesos.lt valdžios išpuolį prieš žurnalistus pakomentavo Seimo narys, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkas, pilietinio judėjimas KARTU pirmininkas Povilas Urbšys.

Tai, kas vyksta šiomis dienomis Lietuvoje, akivaizdžiai parodo, jog mūsų valstybėje nėra visavertės pilietinės visuomenės. Tas faktas, kad šiandien, kai žiniasklaidos atstovai protestavo prieš STT veiksmus, šalia jų nebuvo žmonių, yra labai simptomiška. [Žiniasklaidos atstovai, surengę katučių akciją prie STT pastato, į šį renginį pabrėžtinai piliečių nekvietė, – Tiesos.lt pastaba]. Normalioje pilietinėje visuomenėje kėsinimasis į žiniasklaidą yra kėsinimasis į piliečių žodžio laisvę. Ir pati žiniasklaida turi susimąstyti, kodėl tarp jos ir žmonių yra tokia atskirtis ir, žinoma, kiek pati žiniasklaida yra prisidėjusi, kad mūsų visuomenė būtų tokia neveikli, nereikli.

Iš šio skandalo akivaizdžiai matyti: tas „informacijos nutekinimas“ buvo naudingas prezidentei ir jos aplinkai. Dar daugiau – toks STT elgesys buvo palaimintas prezidentės. Tai, kaip jis buvo pakomentuotas pačios prezidentės, tai, kaip tai buvo patvirtinta ir VSD vadovo G. Grinos, rodo: šie veiksmai buvo suplanuota akcija. Juk jei išties būtų nutekinta slapta informacija, gauta iš realių agentų Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinkoje, visų reakcijos – ir VSD vadovo, ir pačios prezidentės – turėjo būti visiškai kitos. Juk paviešinus tikrai slaptą informaciją, kyla grėsmė šaltiniui, ir daroma viskas, kad tik jis būtų apsaugotas. O dabar?

Galų gale – kas gi ten slapta toje pažymoje? Prieš pusantrų metų visa tai jau buvo pagarsinta Nacionalinio saugumo komiteto, kai jis nusprendė išslaptinti dalį VSD ataskaitos: bet kokia valdžios kritika – tai atstovavimas svetimos valstybės interesams. Tai, kas buvo paskelbta dabar, nėra nieko nauja. Toks grifo slaptai suteikimas reikalingas tik tam, kad sustiprintų reakciją, kuri kils po to, kai informacija bus nutekinta: vienas dalykas, kai paskelbi informaciją su grifu slaptai, kitas dalykas – kai paviešini eilinę pažymą. Visi šitie dalykai rodo, jog buvo dirbtinai sukeltas slaptumo lygmuo, kad būtų didesnis efektas. Tačiau toks dirbtinai sukeltas analitinės pažymos lygmuo, suteikia formalų pretekstą vaizdingai persekioti informacijos skelbėjus.

Šie įvykiai mums parodė svarbiausia: didžiausias mūsų valstybės priešas – visavertės pilietinės visuomenės nebuvimas, pilietinės demokratijos nebuvimas. Ir visi šie įvykiai tėra mūsų demokratijos grimasos.

Dar šie įvykiai parodė, kad ir pati žiniasklaida turi jaustis atsakinga už tai, kad nėra pilietinės visuomenės – juk žiniasklaida pati ilgą laiką marginalizavo visas pilietinės visuomenės užuomazgas, menkino, niekino visas jėgas, atstovaujančias šioms vertybėms. Kuri žiniasklaidos priemonė kalba apie pilietinę visuomenę, rūpinasi ją sustiprinti? Ir kiek daug yra dalykų, kurių žiniasklaida „nesiteikia“ pastebėti? Visos visuomeninės jėgos, kurios kalba apie pilietinės demokratijos svarbą, tos pačios žiniasklaidos yra marginalizuojamos.

Kad ir toks pavyzdys – kiek žiniasklaidos priemonių rašė apie komisijos, kurią siekta sudaryti, kad būtų ištirtas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus Vitalijaus Gailiaus ir jo pavaduotojo Vytauto Giržado neteisėtas atleidimas iš pareigų? Jei taip galima pasielgti su pareigūnais, likusiais ištikimais savo priesakai, kas gali sutrukdyti taip elgtis su kitais? Niekas. Tad nereikia stebėtis ir tuo, kad dabar žiniasklaida akivaizdžiai liko viena.

Kas be ko, pilietinė visuomenė nereikalinga ir toms politinėms partijoms, kurios nori įtvirtinti savo politinį monopolį. Suprantama, kad dabar kiekviena politinė jėga pamėgins suvesti savo sąskaitas ir sustiprinti savo galias, tačiau dabar yra ir tas momentas, kai turi susimąstyti visi – ir politikai, ir žiniasklaidos, ir teisėsaugos atstovai.

Dabar išties gaila stebėti, į ką paversta Specialiųjų tyrimų tarnyba. Iš savo patirties galiu pasakyti: tokios bylos, kurios gali sukelti didelį visuomeninį rezonansą, vienaip ar kitaip yra palaimintos prezidentės ir jos aplinkos. Visų šių veiksmų, tiksliau – klaidinančių manevrų – tikslas prieš žiniasklaidą yra vienas – padaryti viską, kad informacijos nutekinimo nebūtų galima susieti su prezidentūra. Tai daugiau klaidinantys manevrai. Viena vertus, sudaromas įspūdis, kad buvo inicijuotas informacijos nutekėjimas tam, kad susirinkta politinių dividendų: neva prezidentė puolama priešiškų Rusijos jėgų ir bet kokia jos kritika aiškinama svetimos valstybės interesais.

Bet kai tas skandalas pasisuka tokiu kampu, metamasi į kitą kraštutinumą – demonstruojama, kad aš neturiu su tuo nieko bendra. Bet tai, kaip šie STT veiksmai buvo padaryti, akivaizdu: buvo duota komanda pademonstruoti, kad niekas neįtarinėtų, jog būtent prezidentė, jos aplinka yra susijusi su tos neva slaptos informacijos nutekėjimu.

Ir prezidentė dabar bandys elgtis taip, kad galėtų atrodyti, jog ji gina žiniasklaidą. Tai išties atrodo makabriška. Viena vertus, kas gali paneigti, kad ši informacija nenutekinta iš prezidentūros aplinkos, antra vertus, demonstruojama, jog norima, kuo greičiau išsiaiškinti, kas nutekino, trečia vertus – bus susidorojama su tais, kurie norėdami pademonstruoti kuo didesnį lojalumą, persistengė. Akivaizdu, tai – kvazi-valstybė.

Jei visuomenė, intelektualai, žiniasklaida politikai dabar neatsikvošės, niekaip negalėsime išsižadėti savo atsakomybės už tai, kuo virsta mūsų valstybė.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *