Naujame filme A.Stonys bandys įminti bevardžio kapo paslaptį (video) (0)

Sustabdyta filmo akimirka

„Tikiu kino kalba, manau, kad ji gali padėti suprasti pačius save“, – taip sako režisierius Audrius Stonys, kurio naujausio ilgametražio dokumentinio filmo „Kenotafas“ premjera įvyks jau šį šeštadienį, lapkričio 9 d., Europos šalių kino forume „Scanorama“. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas filme pasakos istoriją apie trijų bevardžių kareivių kapą po vieno ąžuolo šaknimis.

Filmo sumanymas gimė prieš kelerius metus, kai A.Stonys išgirdo apie ąžuolą netoli Utenos, po kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu lietuvis ūkininkas slapta palaidojo du rusų ir netoliese žuvusį vokiečių kareivius. Ūkininkas mirė niekam taip ir nepasakęs tikslios kapo vietos. 2011-ųjų vasarą filmavimo grupė kartu su ūkininko sūnumi bitininku Jonu Blažiu nusprendė surasti trijų nežinomų kareivių kapą.

„Kai pradėjome filmuoti, svarbiausia buvo surasti kareivių palaikus. Vėliau, jau įgyvendinant idėją, iškilo daug klausimų, net šiek tiek užgožusių pradinį tikslą. Ar išnyko daugelį dešimtmečių žmones kausčiusi baimė? Ar tikrai karas jau baigėsi? Atsakymų į klausimus apie dabarties visuomenę ir ieškojau naujame filme“, – sako filmo režisierius A.Stonys.

Naujausią juostą režisierius filmavo net porą metų. Kaip pats sako, filmas turėjo baigtis palaikų laidojimu, tačiau kūrybinė grupė susidūrė su problema. Reikėjo įveikti biurokratinius barjerus, kad kareiviams pagaliau būtų surasta amžino poilsio vieta.

„Daugiau kaip metus mynėme valdininkų slenksčius, rašėme raštus, tvarkėme dokumentus, o žmonių palaikai gulėjo Karinio paveldo kolegijos tyrimų biure ir laukė“, – pasakoja A.Stonys.

Šeštadienį „Scanoramoje“ vyksiančioje filmo premjeroje dalyvaus „Kenotafo“ kūrybinė grupė ir filmo herojus J. Blažys, kuriam visą gyvenimą kėlė nerimą tėvo po ąžuolu užkastų kareivių palaikų likimas.

„Kenotafas“ yra septynioliktas dokumentinis A.Stonio filmas. Pradėjęs intensyviai kurti filmus  Nepriklausomybės pradžioje, režisierius išlieka vienu kūrybiškiausių ir produktyviausių viduriniosios kartos kino autorių. Režisieriaus juostose dera raiškiai įvaizdinti būties apmąstymai ir šiurkšti kasdienybė,  atsitiktinumai, eksperimento dvasia  ir ištikimybė savai autorinei kino kalbai.

1992 m. A.Stoniui už „Neregių žemę“ buvo įteiktas geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimas („Felix“), juosta pelnė geriausio eksperimentinio filmo prizą garsiajame Oberhauzeno (Vokietija) kino festivalyje. Režisieriaus filmai „Skrajojimai mėlynam lauke“ (1996), „Fedia. Trys minutės po Didžiojo sprogimo“ (1999), „Viena“ (2001), „Ūkų ūkai“ (2006), „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“ (2010) buvo apdovanoti prizais tarptautiniuose festivaliuose Noibrandenburge (Vokietija), San Franciske (JAV), Nione (Šveicarija), Splite (Kroatija), Barselonoje, Bilbao (Ispanija), Sankt Peterburge (Rusija) ir kituose.

Filmo „Kenotafas“ anonsas: