Jau 5 metus tuzinas naujausių estų, latvių ir lietuvių dokumentinių filmų varžysis konkursinėje Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje. Pasak festivalio programos sudarytojų, šiemet ji itin stipri – kai kurie programos filmai gali lygia greta stoti šalia pagrindinės programos dokumentinių pasakojimų. Kas vertas geriausiojo vardo per festivalio uždarymą rugsėjo 29 d. paskelbs tarptautinė žiuri, kurioje – d. Dagmara Rode (Lenkija), kino režisierius Julius Ziz (Niujorkas), dr. Frankas Thomas Meyeris (Vokietija). Laureatams atiteks Kazickų šeimos fondo, jau penktus metus puoselėjančio filantropinę iniciatyvą ir palaikančio dokumentinio kino populiarinimą, piniginės premijos.
Daugumą konkursinėje programoje dalyvaujančių filmų pristatys festivalyje viešėsiantys režisieriai. Į festivalį atvyksta nepailstanti L.Pakalnina, laikoma viena geriausių dokumentinio kino kūrėjų Latvijoje. Produktyvumu garsėjanti režisierė kasmet į kino ekranus išleidžia bent vieną filmą. „Aš paprasčiausiai mėgaujuosi filmavimu. Man kūryba yra reikalinga tarsi oras. Tai yra mano gyvenimo būdas, mano emocijos ir jausmai, mano komunikacija su pasauliu“, – sako menininkė.
Šiemet festivalio konkursinėje programoje varžysis net du L. Pakalninos dokumentiniai pasakojimai: Livijos, vadinamos Seneliu Šalčiu, ir jos 33 augintinių portretas („33 Senelio Šalčio augintiniai“, 2011) bei smagus, siurrealistiškas filmas apie slidininkus Latvijoje („Pamišę dėl sniego“, 2012). Į latviškų filmų programą įsiliejo ir romantiška festivalio svečio Vladislavo Ščepino kelionė į pačią Venesuelos džiunglių tankmę („Keliautojai: Aleksandras Laime ir Anchelio krioklio deimantai“, 2011) bei labai asmeniška Mairos Dobele kelionė į praeitį ir atgal („Sriuba“, 2011).
Naujausius Estijos dokumentinio kino ieškojimus VDFF’12 konkursinėje programoje pristatys estai K. Uibo ir J. Tootsen. K. Uibo nukels į serbiškame Velika Hočos kaimelyje, Kosove, stovintį vienuolyną („Šita yra diena“, 2011) ir fiksuos jo kasdienybės tėkmę bei grožį, o J. Tootsen rutulios „naujojo pasaulio draugijos“ bandymą išguiti iš kaimynystės automobilius ir sukurti ramią, švarią aplinką („Naujasis pasaulis“, 2011). Estiškų filmų programą papildys dokumentinio kino pasaulyje itin vertinamo estų režisieriaus Jaak Kilmi tragikomedija „Aromatinga Talino žuvelė“(2011). J. Kilmi su kolega Andresu Maimik taip pat kviečia VDFF žiūrovus į šmaikštų pasakojimą apie pastangas įkurti nacionalinį cirką Estijoje („Cirkas atvažiavo“, 2011).
Lietuviškoje programoje – jau žinomi filmai: pernai festivalį atvėręs Audriaus Stonio pasakojimas apie anksčiau nenugalimą gruzinų imtynininką („Raminas“, 2011), dokumentinė Mindaugo Survilos poema apie Budos miške, šalia Kariotiškių sąvartyno, gyventojus („Stebuklų laukas“, 2011), Giedrės Žickytės pasakojimas apie tai, ką gali pokštas ir karnavalas („Kaip mes žaidėme revoliuciją“, 2011), Godos Rupeikaitės siekis prisiliesti prie žmogaus paslapties („Variacijos kaukių tema“, 2011). Prieš seansus VDFF žiūrovai galės pakalbinti režisieres G. Žickytę bei G. Rupeikaitę.
M.Survila „Stebuklų laukas“
G.Žickytė „Kaip mes žaidėme revoliuciją“
