Vėlinės, Ilgės – bendravimo su vėlėmis metas (11)

Vėlinės Dvarciškiuose | V.Daraškevičiaus nuotr.

Vėlinės, lapkričio antroji diena, yra bene seniausia tradicinė lietuviška šventė, menanti ikikrikščioniškus laikus, kurios išlikimą ir unikalumą lėmė ypatingas ryšys su mirusiųjų pasauliu. Šiandien ryškiausias Vėlinių paprotys – aplankyti artimųjų kapus, juos sutvarkyti ir uždegti žvakutę. Taip pat dera pasirūpinti ir niekino nelankomais, netvarkomais kapais.

Seniau mirusiųjų atminimui skirta šventė buvo vadinama Ilgėmis ir trukdavo tris dienas. Bendravimui su mirusiaisiais buvo skirtas visas rudens metas nuo derliaus nuėmimo iki pat Kūčių. Tačiau ne visos Lietuvos kapinės ir pavieniai kapai yra sutvarkyti ir tinkamai prižiūrimi.

„Vėlinių laikotarpis – pats geriausias metas pasirūpinti ne tik savo artimųjų kapais, bet ir šalia esančiomis palaidojimo vietomis. Neretai galima stebėti, kad šalia gražiai sutvarkytų kapų stūkso ir vos žymus krūmais apaugęs kauburėlis. Nebūkime abejingi – skirkime, kad ir nedaug laiko, tačiau pagerbkime ir šį Anapilin iškeliavusį žmogų. Nupjaukime žolę, neleiskime užželti krūmais ir uždegime nors vieną žvakutę“, – prašo Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.

A.Vyšniauskienė mano, kad Lietuvoje kapinių tvarkymo papročiai po truputį keičiasi. Seniau buvusias natūralias gėles keičia plastmasinės. Augančią žolę uždengia betono plytelės ar net kiliminės dangos, o žvakės nešamos įvairiose pakuotėse, kurios po Vėlinių lieka kapinėse kaip šiukšlės.

„Nederėtų kapų paversti buitinių daiktų sandėliu. Nuo seno lietuviai nešdavo tik tai, kas kapinėse supūva ir nepalieka šiukšlių. Vietoj plastmasinių gėlių geriau atneškime gyvą žiedą, o betono plokštes palikime statyboms, bet ne kapams. Tegu čia želia natūrali augmenija. Ją tereikia tik kartas nuo karto nupjauti“, – mano palaidojimo vietų žinovė.

Dažnai neprižiūrimos ir apleistos lieka senosios kaimo kapinaitės, karių kapai ir pavieniai palaidojimai. Turėtume neužmiršti šių vietų – nurinkti šiukšles, nukritusias šakas, nupjauti pradėjusius želti krūmus. Taip pat patariama nepjauti pūvančių kryžių tol, kol jie nekelia pavojaus žmonių gyvybei, o nuvirtusius – tiesiog sudėti šalia kapinių tvoros.

Mirusiųjų pagerbimas ugnimi – šimtmečius menantis paprotys

Vėlinių išvakarėse žvakių nušviestos kapinaitės stebina ne vieną užsienietį – panašių papročių galima aptikti daugelyje tautų, tačiau Lietuvoje ši tradicija ypatingai svarbi ir gaji. Žvakių liepsnelėmis pagerbiamos ir nežinomųjų kapavietės, mirties vietos, taip pat senieji pilkapiai, prisimenamos ir „klajojančios vėlelės“, neturinčios savo poilsio vietos. Ugnies šviesa ir šiluma simboliškai reiškia gyvybę, atsinaujinimą, o taip pat susitelkimą ir vienybę.

Iš tiesų ugnies motyvas mirusiesiems skirtose apeigose yra itin senas – liepsnos pėdsakų randama beveik visų laikų baltų genčių laidosenoje. Archeologų duomenimis, mirusiųjų deginimas kaip bendras laidojimo apeigų bruožas skirtinguose Lietuvos regionuose įsivyravo valstybės susidarymo laikotarpiu ir buvo taikomas iki krikšto ir net ilgiau.

Prie mažiau išlikusių Vėlinių arba Ilgių papročių, kuriuos dar galima aptikti kaimyninėje Gudijoje, reikia paminėti bendravimui su mirusiaisiais skirtas vaišes. Antai XVII a.  Vilniaus jėzuitų kolegijos veiklos ataskaitoje piktinamasi, kad žmonės nešdavo aukas mirusiųjų senolių ir draugų vėlėms, ypač per Velykų, Kalėdų iškilmes. Senosios apeigos, kurių bažnyčiai nepavyko uždrausti ir išnaikinti, ilgainiui susiliejo su krikščioniškais papročiais – šeimos rate rengiamų vaišių metu melstasi, giedota, kviestos artimųjų vėles, buvo pjaunamas avinas, aukojami valgiai ir gėrimai. Ruošiantis vaišėms buvo kūrenama apeiginė pirtis, vėliau paliekama ir vėlėms nusiprausti.

Vėlinių metu seniau vietoje žvakių kapinėsi buvo kuriami laužai – toks paprotys iki šių dienų išlikęs Dzūkijoje, Margionių kaime, Varėnos rajone.