A. Patackas. Tauta ir žemė (59)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lietuviai yra viena sėsliausių tautų Europoje. „Kur radosi, ten glūdi” – yra pasakęs apie mūsų tautą Vaižgantas.

Šioje genialioje įžvalgoje yra nusakyta viskas, kas svarbiausia mūsų priešistorijai – kad gyvename ten, kur gimėme (ko negali pasakyti apie save daugelis Europos tautų); kad esminis mūsų gyvensenos bruožas yra glūdėjimas, tai yra meditatyvi, savęsp orientuota būsena. Tai nereiškia, kad Lietuvos istorijoje nebūta „aktingujų“, anot Vaižganto, laikotarpių (vieną iš jų neseniai išgyvenome), bet lemiantis lietuviškosios gyvensenos bruožas vis tik yra glūdėjimas.

Sėslioms tautoms yra būdingas dažnai pasąmoninis, giliai užslėptas ryšys su žeme, su šaknimis, netgi su žemės gelmėmis. Geologai ir kalbininkai, prof. Gediminas Motuzas ir prof. Zigmas Zinkevičius yra pastebėję koreliaciją tarp geologinių žemėlapių ir tarmių atlaso. Tai nenuostabu – žemės gelmės turi įtakos žemės paviršiui, augmenijai, netgi klimatui, tad kodėl šitai negalėtų turėti įtakos žmogui.

Žemė – žmuo – augmuo

Šitai atsispindi ir žodyne: antai, yra išlikęs senovinis žmogaus pavadinimas „žmuo“ („ Geriaus būtų buvę tieg, kad būtų negimęs tas žmuo SPII167“ – Lietuvių kalbos žodynas). Tad „žemė“, „žmuo“ ir dar šios priebalsinės konstrukcijos semantinis pumpuras „augmuo“ rodo neabejotiną mentalinį ryšį tarp žmogaus, žemės ir augalo.

Gardas ir soda

Laiko ratui sukantis, keitėsi girios gyventojų būtis ir buitis. Dž. Frezerio „food gatherers“, maisto rinkėjų epochą keitė žemdirbystė. Žmogus nebesitenkino tuo, ką rado girioje, kur jis tebuvo gamtos dalis – jis tveria „gardą“, t.y. iš gamtos atkovoja žemės gabalą, tuo būdu atsirasdamas šalia gamtos. (iš šio žodžio yra kildinamas miesto pavadinimas – Gardai, Gardinas, slav. город; gardininkas – miestietis LKŽ). Taigi „gardas“ reiškia kultūros ir civilizacijos teritoriją. Šia prasme giminingas jam yra žodis „soda“ – neišskirstytas kaimas, sodžius:. Aš didelio[je] sodo[je] augau Tl [LKŽ]; taip pat „soda“ yra paveldima žemė, buveinė. Sodžius yra jau atėjusios žemdirbystės žymuo, tampriai surištas su pasaulėjauta. Tai atskiras, uždaras pasaulis.

„Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“ rašo Marius Katiliškis apysakoje „Užuovėja“. Ten pat sutiksime ir terminus „miškų ratas“, „miškų lankas“. Ir – tuo pačiu gelminis, netgi metafizinis ryšys su žeme: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?“

Antanas Maceina yra pasakęs: „Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė. Pavasario žemė, naujas jos gyvybės ciklas žymi ne tik daigo pradžią, jauno įsitvirtinimą ir visų gaivalingų jėgų suvešėjimą, bet ir seno pasitraukimą, natūralią gyvybės baigtį“.

***
Žemė ir Lietuvos istorija

Šitoji žmogaus ir žemės vienybė, tiksliau jos pažeidimas lėmė ne vieną skaudų ir dramatišką Lietuvos istorijos tarpsnį, diktavo politinius sprendimus. Valakų reforma, baudžiavos panaikinimas, Stolypino reforma, Mykolo Krupavičiaus radikalūs pertvarkymai paliko gilius pėdsakus ne tik ekonomikoje, bet ir mentoje. Tačiau ypač dramatiški pokyčiai, susiję su žemės pardavimu svetimšaliams, vyko XVI a. Pažvekime į juos:

Liublino unija

Liublino unijos (1569) paskelbimo akte 14 skirsnyje rašoma:
„Visi statutai ir įstatymai, bet kokie ir dėl bet kokių priežasčių prieš lenkus Lietuvoje nutarti dėl lenko Lietuvoje žemės pirkimo ir laikymo, bet kokiu būdu jis ją gavo, arba iš žmonos, arba iš patarnavimo, pirkimo, kaip dovaną, keičiant arba kokiu nors įsigijimo būdu pagal paprotį ir visuotinę teisę, tie visi įstatymai galios netenka, nes prieštarauja teisei, teisingumui, abipusiškai meilei ir unijai bei susivienijimui. Todėl tegu visada lenkas Lietuvoje ir lietuvis Lenkijoje gali pagal teisę įgyti ir laikyti turtą“. 

Taip buvo atvertas kelias žemės pardavimui lenkams. Tačiau po dvidešimties metų, matyt, patyrus šio leidimo pasekmes, susizgribta.

Trečiasis Lietuvos Statutas

Trečiajame Lietuvos Statute, įsigaliojusiame nuo 1589 sausio 1-sios, randame radikalų posūkį žemės pardavimo klausimu:

12 straipsnis. Apie nedavimą svetimšaliams lengvatų ir privilegijų, o atėjūnams iš kitų kraštų žemės neduoti. (Около недаванья чужоземъцомъ достоеньствъ и врядовъ всяких, а приходнемъ зъ инъших паньствахъ и оселости не давати)

„…toje valstybėje, Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, ir visose žemėse, jai priklausančiose, dvasinių ir pasaulietinių vertybių, miestų, dvarų, [кгрунътовъ, староствъ, державъ, врядовъ земскихь и дворныхъ, посесый], nuosavybei anei apsigyvenimui jokiems svetimšaliams ir užsieniečiams, nei tos valstybės (LDK – aut. pastaba) kaimynams neduosime. O mes ir mūsų palikuonys, didieji Lietuvos kunigaikščiai, privalėsime jas duoti tik lietuviams, rusėnams ir žemaičiams (литве, руси, жомойти) – LDK ir jai priklausančių žemių senbuvių ir joje gimusių gentainiams“ 

Rusėnai čia yra slavų kilmės LDK piliečiai, tačiau nėra minimi lenkai. Juos mandagiai įvardina kaip kaimynus, bet parduoti žemę draudžiama.

Ar užteks vyriškumo dabartiniams Lietuvos politikams pasekti protėvių pavyzdžiu ir pasipriešinti prievartiniam Lietuvos žemių išpardavimui, parodys laikas. Tačiau tas pats laikas rašytojo lūpomis įspėja:

„Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *