Č. Iškauskas. 1939-ųjų mėsmalė: mokomės iš nuoskaudų

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo. Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Prieš trejus metus esame rašę apie astrologų pastebėjimą, jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino. Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas”, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį” su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti“, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…