A.Statkus. Kaip supainioti liberalą? (58)

Liberalai 2013 m. liepos 27 d. gėjų pasididžiavimo eitynėse Vilniuje

Liberalai 2013 m. liepos 27 d. gėjų pasididžiavimo eitynėse Vilniuje | Facebook.com grupės „Liberalai už LGBT teises“ nuotr.

Kartas nuo karto pramogauju erzindamas homo-tolerantiškas asmenybes. Tai grynai intelektualinė, visiškai nekenksminga pramoga, kuri praverčia užmušinėjant laiką lėtuose vakarėliuose, nuobodžiose kelionėse ar feisbukų džiunglėse. Veikiau netgi ne šiaip sau tuščia pramoga, o mažas socialinis eksperimentas, panašus į feminisčių praleidinėjimą pro duris arba partizaniškų dainų aptarimą su stribvaikiais.

Tiesa, žodį „liberalas“ naudoju plačiąja prasme – jis taikytinas tiek socialdemokratei Švedijos ambasadorei, tiek kon. jaunuoliui iš Adomėno apkasų, tiek ir sakinio nesurišančiam niolikiniui anarchistui. Kitaip tariant, visiems pseudointelektualams, kurie pagal Kirko-Madseno schemą patenka į pirmąjį arba trečiąjį suvokimo žingsnius (t.y. arba „vargšai gėjai neteisingai skriaudžiami tamsios visuomenės “, arba „išaušo nauja homoteisių era – drebėkit homofobai“).

Šios diskusijos schema banali iki nuobodybės – ir kitaip būti negali, nes homopropaganda jau daug metų yra nykiai monotoniška, todėl ir tolerantiškosios žiniasklaidos suformuoti hiumanraiteriai turi atitinkamai gana šablonišką mąstymo struktūrą. Tuo aspektu dalinai primena Pavlovo šuniukus: atpažįsta dirgiklį ir demonstruoja prognozuojamą refleksą. Mano eksperimento atveju dirgiklis yra eretiška mintis, o refleksas – homoliberali tirada.

Teorinį eksperimento aprašą iliustruosiu gyvu pavyzdžiu. Pavadinkime tiriamąjį egzempliorių „Alušiumi Giedrevičiumi“ ir sakykime, jog pokalbis įvyko socialiniame tinkle. Pavyzdžiui, Feisbuke.

Eksperimento pradžioje svarbu įgyti tiriamojo pasitikėjimą, t.y. nerodyti nekantrumo, neskubinti, neduoti dingsties įsižeisti. Nepakankamai atsargi eksperimento įžanga gali sugadinti visą tolimesnį procesą, nes homoliberalai paprastai yra įsitikinę savo pranašumu ir jau iš anksto žino, jog visi nehomo ir neliberalai yra tamsuoliai buduliai. Liberalas jaučiasi kažką svarbaus laimėjęs, kai atsainiai numeta „ką čia su homofobais kalbėtis“ ir pasprunka iš kambario. Taigi, pasikartosiu: tinkama diskusijos pradžia yra svarbi tolesnei eksperimento eigai, susimauti lengva.

Priklausomai nuo tiriamojo individo, galimos kelios skirtingos diskusijos pradžios taktikos. Tarptautiniai terminai labai tinkami sukurti intelektualios diskusijos atmosferai; toks masalas tinka kultūrinį popelitą dievinantiems personažams. Kita tinkama taktika – saikingas naivumas; homoliberalai dažnai turi jauno amžiaus giminių arba pažįstamų su provincialo kompleksais, kuriems tiesiog būtinas homoliberalus švietimas. Įsijautęs į pažangos nešėjo rolę, liberalas jau lengvai iš pokalbio nebesitrauks.

Alašius Giedrevičius: […] reikia turėti omenyje, kad libertarai ar klasikiniai liberalai gindami individo teises nevaržomai rinktis kuo jie nori būti turėtų siekti ir apsaugoti žmones […]. Mokyti istorijos, tačiau neskatinti nacionalizmo.

Sėkmingai užmetus jauką, homolobistas turėtų tėkšti radikalų, šokiruojantį teiginį, skirtą liberalo reputacijos sutvirtinimui. Skirtingi liberalai naudoja skirtingai skambančius teiginius, tačiau esmė nuo to nesikeičia: „aš palaikau homoseksualistų siekius“. Priklausomai nuo tiriamojo, ši originalumo bomba gali skambėti kaip agresyvus užsipuolimas „homofobai yra atgyvenos“, arba kaip santūrus tėkštelėjimas „gėjų įsivaikinimo teisė – tai žmonijos pažangos matas“. Šioje vietoje liberalas atrodo savimi patenkintas, pasitikintis, nuosavą pranašumą jaučiantis žmogus – tarsi keliautojas laiku, trumpam užsukęs į septynioliktojo amžiaus baudžiauninkų irštvą.

Alašius Giedrevičius: […] Nelaikau to iškrypimu nei liga, nes tai vyksta dviejų suaugusių žmonių susitarimu. Taip, būdamas liberalu aš tvirtai remiu „santuokos“ ir „šeimos“ sąvokų išplėtimą diskriminuojamų mažumų naudai.

Šiame – antrajame eksperimento etape – vėlgi svarbu neskubėti, nesikarščiuoti. Homoliberalai jau daugybę kartų šia tema kalbėjosi su nehomo-neliberalais, pavyzdžiui, savo tėvais, giminaičiais ar bendradarbiais. Loginiai argumentai jų nebepasiekia: silpnus teiginius jie atmušinėja tikėjimo dogmomis („gėjai senovėje buvo skriaudžiami“, „jie normalūs žmonės kaip tu arba aš“, „vaikai laimingesni augdami gėjų šeimose“), o papuolę į kvailą padėtį, gelbėjasi etikečių klijavimais („homofobas“, „putinas“ arba „hitleris“).

Eksperimentatoriui svarbu teisingai suvokti tiriamojo vidinę motyvaciją. Visai giminei apsiskelbę homoliberalais, panašioje aplinkoje socializavęsi individai tiesiog nebegali vieną dieną sustoti ir pripažinti savo klaidingumo. Proto argumentai visados bejėgiai prieš socialinį spaudimą ir emocinius įsipareigojimus. Taigi, diskusijoje „gėjai gerai – gėjai blogai“ jūs jau iš anksto pralaimėjote, todėl loginius argumentus pasilaikykite pokalbiams su mažiau angažuotais pašnekovais. Mūsų socialinio mikroeksperimento tikslas visai kitas. Mes naudojame „sokratiškus“ polemikos metodus tam, kad homopažanguoliai patys sau atvirai pripažintų, kokius socialinius pokyčius jie iš tikrųjų konstruoja.

Taigi, grįžkime prie eksperimento eigos. Homoliberalas sviedė, kaip pats mano, „bombą“; jo pašnekovas, kaip laukiama, turėtų pasakyti kažką homofobiško; homoliberalas morališkai pasirengęs smeigti neatmušamą progresyvią dogmą. Jis – pasitikintis savimi, kontroliuojantis diskusijos eigą, pikantiškos temos riteris.

Šioje vietoje iš pusiausvyros gali išvesti tik dar didesnis progresyvumas. Pirmiausiai ištraukime liberalą iš jo gynybinės pozicijos – sutikime su tik ką išsakyta „bomba“. Tai bus sunkiau nei gali pasirodyti. Jūs turėsite supratingai linktelėti galvą, ir maloniai atsakyti „mm… iš esmės tai taip“ į ganėtinai provokacinius teiginius.

Kai tik pašnekovas atsargiai apsidžiaugs radęs bendramintį, reikia mintį tęsti. Kadangi homolobistai kalba apie abstrakčias „skriaudžiamas lytines mažumas“, „privataus gyvenimo teisę“ ir „pripažinimą“, juos reikia skatinti eiti ta pačia kryptimi. Tinkamai stumtelėtas liberalas puola dėstyti banalybes apie „teisę susituokti su kuo noriu“, „meilės laisvę“, „istorinę skriaudą“ ir „palikimą mirties atveju“. Labai gerai, jei šias taisykles taiko ne vien išskirtinai gėjams ar transseksualams, bet bendrai visoms parafilijos formoms. Liberalai mėgsta generalizuoti būtent šitaip, nes kažkodėl sunku pripažinti tarnavimą išskirtinai homoseksualistų kastai – ginti visas mažumas iš karto atrodo moraliau.

Nepražiopsokite! Dabar jau atėjo metas mažam krestelėjimui. Supratingai palinguota galva, malonus balsas ir atpalaiduojanti diskusijos eiga natūraliai pereina į žmogaus teisių bendražmogiškumą. Kodėl gi tas universalias teises suteikti tik gėjams ir lesbietėms; istoriškai nemažiau kentėjo ir incesto, gyvulių ar lavonų mylėtojai?

Pradedantis homoliberalas nuo tokios minties sutriks. Priklausomai nuo charakterio tipo, jūsų pašnekovas nevalingai bando įsivaizduoti apie ką kalbama. Seksualinė mažuma – taip; privatus reikalas – taip; visuomenė diskriminuoja – taip; bet kažkas vis tiek ne taip. Bemąstant dažnai išpučiamos akys, kiek pražiojama burna, rankos daro nežymius, nevalingus judesius. Tai – toli nepažengusio homoliberalo požymis. Jeigu diskusija vyksta feisbukuose, jus gali staigiai užblokuoti, nes pradedantiems progresyvistams tokia mintis pernelyg progresyvi. Pirminio pasitikėjimo savimi, įsitikinimo savo teisumu, solidumo ima trūkti vis akivaizdžiau.

Reikalas tas, jog plačiosios liberalų masės nėra giliai apmąstę, kokios įvairios iš tiesų gali būti tamsiosios homo sapiens iškrypimų formos. Absoliučiai daugumai mūsų sociumo narių – įskaitant netgi ir tuos, kurie pripratę prie homoseksualistų lobizmo – parafilijos yra intuityviai pasišlykštėtina. Paskutinius kelis dešimtmečius televizija, radijas, kinas, laikraščiai ir popžvaigždės piešia vien romantinius, kilnius konkretaus deviantinio lytinio potraukio vaizdus. Nenuostabu, jog dešimtmečiais taip skalbtos smegenys atbuko – tačiau visų deviantinių lytinių potraukių statistinis lietuvis priimti vis dar negali. Kažkas čia ne taip.

Kol pašnekovas gromuluoja, vaizduotę galima pakaitinti. Vargšės lytinės mažumos, Žmogus myli Žmogų, toks universalus hjumanraitas – tai kodėl nepelnytai ignoruojame močkrušius? Kai kurie iš tikrųjų gali būti labai žavingos asmenybės kasdieniame gyvenime. Gal net popžvaigždės. Naujas lytiškumo supratimas, heteronormizmo mirtis – o kodėl per lytšvietimo pamokas aštuntokams šalia vaginalinės ir analinės sueities nedėstyti emetofilijos fiziologijos? Juk diskriminuojama ištisa mažuma – rectum sueities mokoma, emeto jau nebe! Meilė Aukščiau Visko, jei abu nori tai ir galima, kam tos siaurakaktiškos diskriminacijos – pasiklauskime kiaulės, ką ji rinktųsi: skerdyklą ar ją mylintį Viktorą?

Netikrasis homoliberalas šiame etape sutrinka. Jis nerišliai ima balsu galvoti apie tai, kad gėjai yra geriau nes taip sako televizija… pala, čia ne argumentas. Nes čia du žmonės, jų privatus reikalas, todėl reikia viešo švietimo… pala, čia ir incestui tinka, apsivemsiu. Nes homoseksualų daugiausia iš visų mažumų… hm, kvailokai skamba, gi tik ką apie visas visas mažumas kalbėjom. Oi, dar yra tie tokie kitokie. Velniava gaunasi… gal iš tiesų vaikučiams ne visas seksualumo formas būtina detaliai išbandyti aštuntoje klasėje tam, kad savo lytiškumą pažinti…

Taigi, netikras liberalas gana greitai sutinka, jog jis ne toks jau ir liberalas, jis tik tiek kiek gėjams reikia, o ir parade-karnavale ėjo tik todėl, kad draugai būtų išjuokę už nepažangumą, kad gėjai vis dar geriau, nors nežinau kodėl. Jūsų eksperimento egzempliorius iki galo nebuvo pagalvojęs, ką iš tikrųjų reiškia „mažumų teisės“.

Jeigu diskusija vyko korektiškai, įtaigiai ir nuosekliai, tai tiriamasis ima atrodyti sutrikęs. Priklausomai nuo eksperimento vietos ir laiko, tiriamasis bandys sprukti. Vakarėlio dalyvis bandys pasiplauti, lėktuvo kaimynas ims muistytis ir analizuoti avarinio nusileidimo instrukciją, o feisbuko pašnekovas (jeigu dar neužblokavo) staiga sunegaluos ir turės atsijungti.

Jei dar yra laiko, galima pasvarstyti apie istorines pamokas, apie Antiką, o ypač – apie Senovės Graikijos visuomenę, kur pedofilija buvo laikoma šauniu tautiniu graikų papročiu (vėliau jį sėkmingai perėmė persai). Matyt, visgi teisūs tie sociologai, teigiantys esą lytinis elgesys tikrai sociumo įtakojamas, jeigu jau visam Antikos regionui nutiko. Kaži, kaip čia ilgainiui nutiks mūsiškėje Vakarų hemisferoje, kad jau sociumas ėmė visuotinai LGBT akceptuoti, atsiprašau – lytines mažumas aplamai. Dažnas jaunasis homoliberalas šioje vietoje ima keistai elgtis, kaip jau aukščiau minėti stribvaikiai pokalbiuose apie partizanų dainas.

Svarbu žinoti, jog esama ir labiau pažengusių liberalų. Vidutiniškai progresavęs homjaunuolis gali nesutrikti nuo minties apie visų parafilijų sulyginimą. Šiek tiek pasimuistęs, jūsų egzempliorius gali kilniai pripažinti incesto legitimumą, ir didvyriškai išpūsta krūtine sutiks, jog močkrušiai nepelnytai diskriminuojami.

Alašius Giedrevičius: […] Taip, aš remiu „santuokos“ ir „šeimos“ sąvokų išplėtimą VIENODAI homoseksualų, transseksualų, zoofilų ir kitokių filų atvejais.

Socialiniai mikroeksperimentai su tokiais progresavusiais homoliberalais man asmeniškai patinka labiausiai. Svarbu nepaleisti diskusijos kontrolės, ir neleisti diskutuoti savo nuosavo požiūrio. Nepamirškite – jūsų asmeninė nuomonė niekam neįdomi, pirmiausia aptarkime jūsų pašnekovo vertybinę-pasaulėžiūrinę platformą. Kryptingai plėtojant, nuosekliai vystant pokalbį, neleidžiant atsipeikėti, tikras nuoseklus liberalas pripažins, jog tuoktis bažnyčioje bei įsivaikinti reikia leisti ne tik homoseksualistams, bet ir zoofilams, incesto praktikuotojams, o iš esmės net ir tikrai vienas kitą mylintiems Viktorui su jo koprofilijos objektu. Viską mokant mažamečius per lytšvietimo pamokas.

Alašius Giedrevičius: […] Tu manęs nesupratai. Aš neremiu santuokos sąvokos išplėtimo visais atvejais. Turiu svarbesnių reikalų nei su homofobais diskutuoti.

28 žmonėms tai patinka

Noriu paaiškinti, kodėl verta įvelti liberalus į tokias diskusijas apie tokius normaliam žmogui tikrai šlykšius dalykus. Visų pirma, traukinys jau važiuoja pilnu greičiu – nuo primestinių socialinių  procesų mes jau nebepasislėpsime, ką įrodė šeštadienio paradas Vilniaus centre. Galime oriai sukišti galvas į smėlį ir apsimesti, jog tai nevyksta, jog nuo Australijos iki Švedijos kultivuojami socialiniai-analiniai procesai Lietuvą aplenks, nes atskridę marsiečiai viską sutvarkys.

Arba galime kalbėtis su liberaliuoju jaunimu jiems suprantama kalba – taip, kad karnavale nuoširdžiai vėliavėlėmis mojuojantys libjaunuoliai patys sau pasakytų, kokį socialinį eksperimentą jie iš tikrųjų verda. Taip, kad jaunieji homjaunuolių kolegos išvystų savo dievukus mikčiojančius apie prigimtines emetofilų teises, nes ne faktai, o patrolinimas yra teisumo įrodymas jaunajai lietuvių kartai.

Nes visos lytmažumos yra lytmažumos: jų kaip nors tarpusavyje diskriminuoti – anot įstatymų – negalima.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *