R.Vaičiulis. Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (II dalis) (17)

„Lietuvos istorija“ | Alkas.lt nuotr.

„Lietuvos istorija“ | Alkas.lt nuotr.

Al­fon­so Ei­din­to, Alf­re­do Bumb­laus­ko, An­ta­no Ku­la­kaus­ko ir Min­dau­go Ta­mo­šai­čio par­ašy­ta „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“, ku­rios lei­di­mą ir ver­ti­mą į už­sie­nio kal­bas par­ėmė Lie­tu­vos Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, su­si­lau­kė la­bai prieš­ta­rin­gų ver­ti­ni­mų. Pa­tei­kia­me straips­nio „Su­telk­to­mis jė­go­mis prieš ša­po­ki­nę Lie­tu­vos is­to­ri­ją“ an­trą­ją da­lį.

IV sky­riu­je „Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mas“ šliau­žia­ma pa­vir­šiu­mi, ta­ry­tum ne­no­rint iš­sis­kir­ti iš au­to­rių ko­lek­ty­vo ne­atsk­lei­džia­mi gi­lu­mi­niai pro­ce­sai, daug kur pra­si­len­kia­ma su tie­sa, įvy­kiai ver­ti­na­mi iš ki­tų vals­ty­bių po­zi­ci­jų. Štai tei­gia­ma, kad kai­ze­ri­nis „ka­ri­nis ko­lo­ni­ji­nis re­ži­mas plė­šė vals­tie­čius – nu­sa­vin­da­vo mais­tą, ap­kro­vė di­de­liais mo­kes­čiais ir prie­vo­lė­mis, pra­mo­nės įmo­nes iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją“ (p. 132). Is­to­ri­kui A.Ei­din­tui bū­tų pri­va­lu ži­no­ti ter­mi­ną „rek­vi­zi­ci­ja“, mais­tą skir­ti nuo mais­to ir že­mės ūkio pro­duk­tų. Kai­ze­ri­nis oku­pan­tas kas­met rek­vi­zuo­da­vo ne tik že­mės ūkio pro­duk­tus, bet ir vi­sa ki­ta, pra­de­dant ark­liais, gal­vi­jais, va­ri­niais in­dais, dvi­ra­čiais ir bai­giant šie­nu, šiau­dais, še­riais. Pa­mir­šo su­nkią dar­bo prie­vo­lę, dir­bu­sių­jų lai­ky­mą la­ge­rių są­ly­go­mis, pa­ty­čias, už­krau­tą ar­chaiš­ką pa­gal­vės mo­kes­tį (jį tu­rė­jo mo­kė­ti ir se­nu­kai) ir šu­nų mo­kes­tį. Iš kur is­to­ri­kas iš­trau­kė vo­kie­čių iš­vež­tas pra­mo­nės įmo­nes? Juk jos (net 160) 1915 m. va­sa­rą bu­vo eva­kuo­tos į Ru­si­ją.

Ne­ra­mu 23-iai­siais Ne­prik­lau­so­my­bės me­tais skai­ty­ti, kad 1918 m. „lie­tu­vių bol­še­vi­kai gruo­džio 16 die­nos ma­ni­fes­tu dek­la­ra­vo So­vie­tų Lie­tu­vą. (…) lie­tu­viams so­vie­tai ne­sia­so­ci­ja­vo su tau­ti­ne vals­ty­be, to­dėl bol­še­vi­kų jie ne­pa­rė­mė“ (p. 137). O kiek gi lie­tu­vių bu­vo tarp 1918-ųjų gruo­džio 16-osios ma­ni­fes­to sig­na­ta­rų?! „Pa­mir­šo“, kad jį re­da­ga­vo Sta­li­nas. Ar tik lie­tu­viams bol­še­vi­kai ne­sia­so­ci­ja­vo su tau­ti­ne vals­ty­be? Len­kams kė­lė ki­tas aso­cia­ci­jas? Ir kuo čia dė­tas tau­tiš­ku­mas? Bol­še­vi­kų ka­riuo­me­nė plė­ši­ka­vo, šau­dė žmo­nes, sie­kė pa­smaug­ti Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bę. Tai ge­rai su­pra­to pa­pras­ti kai­mie­čiai ir ėmė­si gink­lo. Ta­čiau is­to­ri­kas ap­si­me­ta to nei ži­nąs, nei su­pran­tąs.

Iš teks­tų apie 1918–1940 m. Lie­tu­vą sklin­da ne­kom­pe­ten­ci­jos ir ten­den­cin­gų ver­ti­ni­mų srau­tas. Čia, vei­kiau pa­gal len­kiš­ką is­to­riog­ra­fi­ją, Lie­tu­va kal­ti­na­ma, kad į 1920 m. lie­pos 12 d. Tai­kos su­tar­tį su So­vie­tų Ru­si­ja bol­še­vi­kai „įb­ru­ko slap­tą pa­pil­dy­mą“, ku­riuo su­ti­ko, kad ka­ro su Len­ki­ja me­tu Rau­do­no­sios ar­mi­jos (RA) įžen­gi­mas į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją ne­bus lai­ko­mas su­tar­ties pa­žei­di­mu. To­dėl esą Len­ki­jos ir So­vie­tų Ru­si­jos ka­re Lie­tu­va jau ne­bea­tro­dė ne­utra­li, „(…) len­kams ji ta­po bend­ro fron­to prieš bol­še­vi­kus iš­da­vi­kė – to­kią te­ko su­mo­kė­ti kai­ną už Vil­niaus pri­pa­ži­ni­mą“ (p. 142). Ma­tyt, A.Ei­din­tui svar­biau­sia, kaip įvy­kiai at­ro­dė len­kams.

L.Želigovskis Vilniuje | Wikimedia Commons nuotr.

L.Želigovskis Vilniuje | Wikimedia Commons nuotr.

Čia pat nu­ty­li­mi svar­būs fak­tai: Lie­tu­va ne­val­dė jai Tai­kos su­tar­ti­mi pri­pa­žin­tų ry­ti­nių že­mių, jas bu­vo užė­mu­si Len­ki­jos ka­riuo­me­nė. An­tra, 1920 m. lie­pos 10 d. An­tan­tės vals­ty­bės nu­ro­dė Len­ki­jai grą­žin­ti Vil­nių Lie­tu­vai; Len­ki­ja, spau­džia­ma RA, su tuo su­ti­ko. Ta­čiau len­kų ka­riuo­me­nė ties Mai­šia­ga­la ir Vie­viu pa­sip­rie­ši­no lie­tu­vių įžen­gi­mui į is­to­ri­nę sos­ti­nę, lie­pos 14 d. ją užė­mė RA, o mū­sų ka­riai įėjo ki­tą die­ną. Bol­še­vi­kai ren­gė Lie­tu­vo­je su­ki­li­mą: at­siun­tė apie 2 000 di­ver­san­tų, ga­be­no gink­lus, ver­ba­vo gy­ven­to­jus. To­dėl ir ne­per­da­vė Lie­tu­vai Vil­niaus, iki rugp­jū­čio pa­bai­gos ne­įsi­lei­do lie­tu­vių ad­mi­nis­tra­ci­jos. Tai pa­da­rė tik, kai Len­ki­jos ka­riuo­me­nė ėmė triuš­kin­ti RA. To­liau A.Ei­din­tas mo­ko: „Tik Rau­do­na­jai ar­mi­jai lai­mė­jus prie Var­šu­vos, bol­še­vi­kai „su­ki­li­mą“ at­šau­kė. Tai­gi at­si­ti­ko ste­buk­las – Lie­tu­va iš­li­ko“ (p. 143). Mo­ra­las per­dėm aiš­kus – tik Len­ki­jai tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi už sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Są­mo­nin­gai nu­ty­li­ma, kad Lie­tu­va iš­li­ko be Vil­niaus kraš­to. Tar­si lai­mė­jus RA, bū­tų iš­li­ku­si ne­prik­lau­so­ma Len­ki­ja, Vo­kie­ti­ja ir t.t. Kad ap­kar­py­ta Lie­tu­va iš­li­ko, tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi sa­vo ka­riams, prie Gied­rai­čių ir Šir­vin­tų su­triuš­ki­nu­sius Liuc­ja­no Že­li­govs­kio „su­ki­lė­lius“.

Grįž­tel­ki­me prie pra­džios. So­vie­ti­niai is­to­ri­kai kri­ti­ka­vo Lie­tu­vos val­džią už tai, kad ne­pak­lau­sė bol­še­vi­ki­nės Ru­si­jos vy­riau­sy­bės re­ko­men­da­ci­jos nu­kreip­ti sa­vo ka­riuo­me­nę „prieš len­kų oku­pan­tus, kad iš­lais­vi­nus Vil­nių ir Vil­niaus kraš­tą.“ Lie­tu­va bi­jo­ju­si An­tan­tės kal­ti­ni­mo už su­si­dė­ji­mą su rau­do­nai­siais. Bu­vo­me pra­ti­na­mi prie min­ties, kad so­vie­tai iš­lais­vi­no Vil­niaus kraš­tą ir jį per­da­vė Lie­tu­vai. Da­na­jų do­va­nos. Vi­sų spal­vų is­to­ri­jos ko­mi­sa­rams ne­rū­pi Lie­tu­vos po­zi­ci­ja. Tad su­si­pa­žin­ki­me su ja. 1920 m. bir­že­lio 30 d. bu­vo gau­ta iš Mask­vos Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nio šta­bo pulk. Kons­tan­ti­no Kleš­čins­kio te­leg­ra­ma su siū­ly­mu Vi­lei­kos-Šven­čio­nė­lių ruo­že smog­ti len­kams. Te­leg­ra­ma bu­vo svars­to­ma ma­žo­jo mi­nis­trų ka­bi­ne­to po­sė­dy­je. At­sa­ky­mas bu­vo ka­te­go­riš­kas: „Ne. So­vie­tų gin­če su Len­ki­ja mes lai­ky­si­mės griež­to ne­utra­li­te­to.“ Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras Kons­tan­ti­nas Žu­kas at­si­mi­ni­muo­se tei­gia, kad 1920 m. lie­pos 12 d. ru­sams puo­lant len­kus, ka­riuo­me­nei bu­vo įsa­ky­ta į ko­vą ne­si­vel­ti, bud­riai sau­go­ti, kad nei len­kai, nei ru­sai ne­per­ženg­tų mū­sų sie­nų. Anot jo, bol­še­vi­kų gun­dy­mų kar­tu su jais pul­ti len­kus bu­vo ir dau­giau. Net apie rug­sė­jo 15–18 d. iš Mins­ko jam skam­bi­nęs gen. Mi­chai­las Tu­cha­čevs­kis il­gai įkal­bi­nė­jęs bend­rai veik­ti prieš len­kus. Ko ge­ra, tei­sin­giau­sią iš­va­dą pa­da­rė B.Ma­kaus­kas, ku­ris ra­šo: „nors Lie­tu­va ver­čia­ma si­tua­ci­jos (RA ver­ži­mo­si link Vil­niaus – aut.) ir bu­vo iš da­lies įtrauk­ta į So­vie­tų Ru­si­jos po­li­ti­kos or­bi­tą, jos san­ty­kiai su Mask­va ne­ta­po dvie­jų są­jun­gi­nin­kų ka­ri­niu ir po­li­ti­niu bend­ra­dar­bia­vi­mu.“ An­traip ne­bū­tų pa­si­ra­šy­ta Tai­kos su­tar­tis, pri­pa­žin­ta Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė ir kt.

Ten­den­cin­gu­mas, po­li­ti­nė al­che­mi­ja ky­šo iš pos­ky­rio „Pas­ku­ti­nė fe­de­ra­ci­jos su Len­ki­ja ga­li­my­bė“ an­traš­tės. Ja­me spe­ku­liuo­ja­ma is­to­ri­kams ne­bū­din­gu klau­si­mu – kas bū­tų bu­vę, jei bu­vę… Taip ga­li­mai ban­do­ma iš­pro­vo­kuo­ti dis­ku­si­ją, ar ne­ver­tė­jo jung­tis su Len­ki­ja. Tau­ta, Lie­tu­vos su­ve­re­nas, 1921 m. tvir­tai ir griež­tai bu­vo pa­sa­kiu­si „ne“ fe­de­ra­ci­jai, „ne“ Po­lio Hi­man­so pla­nui, de­ry­boms su Len­ki­ja Ko­pen­ha­go­je, Lo­za­no­je.

Ne­mok­šiš­ka ra­šy­ti, kad maž­daug nuo 1920–1922 m. „Že­mės ūky­je pra­dė­tos nau­do­ti or­ga­ni­nės trą­šos. Ūki­nin­kai pra­dė­jo koo­pe­ruo­tis.“ Ar iki tol ūki­nin­kai mėš­lą nu­leis­da­vo į ka­na­li­za­ci­ją?! O gal su­gal­vo­ta pa­si­ty­čio­ti iš kai­mie­čių? Lie­tu­vo­je koo­pe­ra­ty­vai at­si­ra­do jau 1873 m., o Ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je pra­si­dė­jo ma­siš­kas jų stei­gi­mas. Be­raš­tys­tė tvir­tin­ti, jog 1920 m. rin­ki­mus į Stei­gia­mą­jį Sei­mą lai­mė­jo krikš­čio­nių de­mo­kra­tų blo­kas to­dėl, kad už jį bal­sa­vo ti­kin­čios mo­te­rys. Tar­si vy­rai ne­bu­vo ti­kin­tys ir ne­bal­sa­vo už šį blo­ką. Pa­gal so­vie­ti­nę tra­di­ci­ją, blo­kas va­di­na­mas ku­ni­gų par­ti­ja. Nu­siš­ne­ka­ma tei­giant, kad li­tas bu­vo sta­bi­lus to­dėl, kad bu­vo pa­grįs­tas ver­ty­bi­niais po­pie­riais ir su­kaup­to­mis 12 to­nų auk­so“, kad lat­viai ir len­kai sa­vo pi­ni­gus įsi­ve­dė 1923 m. Įve­dant li­tą, tu­rė­ta apie 0,5 t auk­so. Vi­są­laik jo at­sar­gos ki­to. Lat­vi­ja įve­dė la­tą vie­nu ki­tu mė­ne­siu anks­čiau nei Lie­tu­va. Tvir­ti­na­ma, kad iš emig­ra­ci­jos grį­žę Bro­nius Ka­zys Ba­lu­tis, Ste­po­nas Da­rius ir kt. stei­gė įmo­nes, ban­kus. Jei bu­vo bū­ti­ny­bė juos mi­nė­ti, rei­kė­jo pir­miau­siai įra­šy­ti Ju­lių Kau­pą, Pe­trą Ka­ru­žą, Jo­ną Ro­ma­ną, J.Cu­nių, J.Šim­kų. Ar tai už­sie­nie­čiams svar­bu, įdo­mu? Už­sie­nie­čiai, pers­kai­tę to­kią A.Ei­din­to „iš­min­tį“: „JAV lie­tu­vių siun­čia­mi pi­ni­gai su­da­rė 1/10 Lie­tu­vos vals­ty­bės biu­dže­to“, pa­ma­nys, kad anuo­met mū­sų ša­lis bu­vo bol­še­vi­ki­nė, ati­mda­vo gi­mi­nėms iš už­jū­rio siųs­tus pi­ni­gus, ar­ba bu­vo kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas. To­kiu anal­fa­be­tiš­ku­mu komp­ro­mi­tuo­ja­ma Lie­tu­va. Ne­su­ge­ba­ma iš li­te­ra­tū­ros tei­sin­gai nu­si­ra­šy­ti pa­pras­čiau­sių da­ly­kų. Anot A.Ei­din­to, Fe­lik­sas Vait­kus „sėk­min­gai at­li­ko S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no su­ma­ny­tą skry­dį“. Nie­ko pa­na­šaus, jis bu­vo pri­vers­tas nu­si­leis­ti D.Bri­ta­ni­jo­je. Skan­da­lin­ga, kad is­to­ri­kas net ne­ži­no, jog Lie­tu­vos krep­ši­nin­kės Eu­ro­pos čem­pio­na­te Ro­mo­je iš­ko­vo­jo si­dab­ro me­da­lius 1938 m. ir klai­di­na: „1939 m. Kau­ne Lie­tu­va an­trą kar­tą lai­mė­jo Eu­ro­pos čem­pio­na­tą, o ne­tru­kus mer­gi­nų rink­ti­nė (…) – si­dab­ro me­da­lius“. „Chal­tū­ra“!

Hitlerininkų organizacijų vadovų ir aktyvistų teismas | LCVA nuotr.

Hitlerininkų organizacijų vadovų ir aktyvistų teismas | LCVA nuotr.

Ki­tur pa­is­to­ma: „Tik Au­gus­ti­nas Vol­de­ma­ras šį kar­tą (po 1934 m. Pe­tro Ku­bi­liū­no pu­čo – aut.) nu­baus­tas ypač rim­tai – iš (…) mies­te­lio Za­ra­sų iš­trem­tas į Par­yžių…“ (p. 164). Ir kam rei­kė­jo taip nu­krei­va­lio­ti šį smul­kų klau­si­mą? Ži­nant, kad ka­ro lau­ko teis­mas 6 pu­čo ren­gė­jams bu­vo sky­ręs mir­ties baus­mes, o A.Vol­de­ma­rui – 12 m. ka­lė­ji­mo, vė­les­nis jo iš­trė­mi­mas į Par­yžių at­ro­do kaip iš­siun­ti­mas į ku­ror­tą. Pra­šau­na­ma pro ša­lį tvir­ti­nant, kad prem­je­ro Juo­zo Tū­be­lio lai­kais pa­žan­gos bu­vo sie­kia­ma be jo­kios par­amos iš už­sie­nio. Gal no­rė­ta pa­sa­ky­ti – be už­sie­nio pa­sko­lų. Ir tuo­met bū­tų klai­da, nes bu­vo gau­ta di­de­lė deg­tu­kų mo­no­po­lio pa­sko­la. Ga­li­ma kal­bė­ti tik apie ne­sis­ko­li­ni­mo už­sie­ny­je vals­ty­bės var­du pri­nci­pą, o vers­las be sko­li­ni­mo­si ne­ap­siė­jo. Pa­vo­jin­ga pus­tie­sė, kad 1935 m. „Pie­no­cen­tras“ tris kar­tus su­ma­ži­no su­pir­ki­mo kai­nas, nes ne­pa­sa­ky­ta, kad taip pa­sielg­ti pri­ver­tė ke­le­rio­pas že­mės ūkio pro­duk­tų kai­nų kri­ti­mas už­sie­nio rin­ko­se. Po­teks­tė­je ga­li­ma įžvelg­ti so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos kli­šę, kad ūki­nin­kus smau­gė sa­vi ka­pi­ta­lis­tai, o ne pa­sau­li­nis že­mės ūkio pro­duk­tų at­pi­gi­mas. Tei­gi­nys, kad „1934–1935 m. pa­aš­trė­jus Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos san­ty­kiams dėl Klai­pė­dos na­cių pro­ce­so, Vo­kie­ti­ja fak­tiš­kai už­da­rė sa­vo sie­ną Lie­tu­vos že­mės ūkio pro­duk­tams, su­stab­dė tra­di­ci­nį žą­sų im­por­tą“ yra pa­inus, dvip­ras­miš­kas. Skai­ty­to­jai ga­li su­pras­ti, kad dėl šių san­ty­kių pa­aš­trė­ji­mo bu­vo vie­no­dai kal­tos ir Lie­tu­va, ir Vo­kie­ti­ja. Tik už 15 pus­la­pių ra­šo­ma apie Klai­pė­dos na­cių teis­mą. Iš kur skai­tan­čiam, ypač už­sie­nie­čiui, ži­no­ti, kaip Lie­tu­vai pri­klau­siu­sia­me Klai­pė­dos kraš­te at­si­ra­do na­ciai, už ką jie bu­vo tei­sia­mi. Ki­ti is­to­ri­kai Vo­kie­ti­jos pre­ky­bos su Lie­tu­va po­li­ti­ką įvar­di­ja kaip eko­no­mi­nį ka­rą, ku­rį ly­dė­jo ka­rin­ga Vo­kie­ti­jos an­ti­lie­tu­viš­ka pro­pa­gan­da, ka­ri­nės jė­gos de­mons­tra­vi­mas. Na, o žą­sys ne­bu­vo tra­di­ci­nė ar svar­bi Lie­tu­vos eks­por­to pre­kė. Tais me­tais dėl Vo­kie­ti­jos lie­tu­viš­kų pre­kių tran­zi­to per jos te­ri­to­ri­ją drau­di­mo bu­vo ne­įma­no­ma į Če­kos­lo­va­ki­ją nu­ga­ben­ti 15 tūkst. žą­sų. Tei­giant, kad 1) plė­to­jo­si cu­kraus, teks­ti­lės pra­mo­nė, 2) iš Da­ni­jos, Šve­di­jos ir Vo­kie­ti­jos įve­žus daug kar­vių, pa­ki­lo pie­no iš­mil­žiai, su­men­ki­na­mos ūki­nin­kų, vers­li­nin­kų, val­džios pa­stan­gos. Cu­kraus ir teks­ti­lės pra­mo­nė ne plė­to­jo­si, o bu­vo su­kur­ta, iki Ne­prik­lau­so­my­bės ji ne­eg­zis­ta­vo. Ne­už­te­ko vien įsi­vež­ti pro­duk­ty­vių kar­vių. Rei­kė­jo keis­ti pa­ša­rų ba­zę, su­kul­tū­rin­ti pie­vas, mo­der­ni­zuo­ti kar­vių lai­ky­mo są­ly­gas ir kt. Vi­sa tai vals­ty­bė ska­ti­no leng­va­ti­nė­mis pa­sko­lo­mis, mo­kė­da­ma pa­šal­pas, or­ga­ni­zuo­da­ma ag­ro­no­mų kon­sul­ta­ci­jas, mo­ky­mo kur­sus.

Kan­da­ma: „Ta­čiau bū­ta ir ne­sėk­mių. Že­mės ūkio ir pra­mo­nės au­gi­mas bu­vo ne­pa­kan­ka­mas grei­tam pra­gy­ve­ni­mo ly­gio pa­ki­li­mui, dau­gy­bė smul­kių ūkių iš­var­žy­ti“ (p. 165). Juk šių žo­džių au­to­rius nu­ro­do, kad Lie­tu­vos pra­mo­nės ga­my­ba iš­au­go ke­tu­ris kar­tus, t.y. vi­du­ti­niš­kai kas­met po 20 proc. Ku­rio­je ša­ly­je taip spė­riai di­dė­jo pra­mo­nės ga­my­ba?! Ir koks tu­rė­jo bū­ti au­gi­mo tem­pas, kad už­ti­krin­tų grei­tą gy­ve­ni­mo ly­gio ki­li­mą? Ne­kva­li­fi­kuo­ti, ne­at­sa­kin­gi ple­pa­lai, kad tik su­men­ki­nus mū­sų ša­lies pa­sie­ki­mus.

Vi­saip ban­do­ma pri­kib­ti prie Lie­tu­vos val­džios po­li­ti­kos tau­ti­nių ma­žu­mų at­žvil­giu, lie­tu­vių san­ty­kių su jo­mis. Kons­ta­tuo­jant, kad 1922 m. Kons­ti­tu­ci­ja įtei­si­no ma­žu­mų kul­tū­ri­nę au­to­no­mi­ją, pa­si­sa­kė prieš jų nie­ki­ni­mą, da­ro­mi prie­kaiš­tai: ne­tei­kė joms pri­vi­le­gi­jų, at­ski­rai ne­pa­mi­nė­jo žy­dų (p. 168), jiems li­ko ne­priei­na­ma vals­ty­bės tar­ny­ba, val­džia šnai­ra­vo į gau­sė­jan­čias žy­dų ko­mu­nis­tų gre­tas. Pri­vi­le­gi­jos ne­su­de­ri­na­mos su tau­tų ly­gia­tei­siš­ku­mu, de­mo­kra­ti­ja. Ne tik val­džia, bet ir žmo­nės „šnai­ra­vo“ į bet ku­rios tau­ty­bės ko­mu­nis­tus. Ne val­džios kal­tė, kad tarp ko­mu­nis­tų ryš­kiai iš­sis­ky­rė žy­dai. Ga­lop, ar tau­ti­nių mo­kyk­lų fi­nan­sa­vi­mas ne­bu­vo pri­vi­le­gi­ja?

Su­ran­da­mos ir „skriau­dos“ Lie­tu­vos len­kams – dėl val­džios kal­tės ma­žė­jo jų vai­kų skai­čius pra­di­nė­se mo­kyk­lo­se. Bet šio tei­gi­nio au­to­riaus duo­me­ni­mis, len­kų mo­kyk­lų skai­čius ne­ma­žė­jo: 1923 m. ir 1935–1936 m. jų vei­kė apie 30. 1923 m. vi­du­ti­niš­kai kiek­vie­no­je mo­kė­si po 95 moks­lei­vius, o vė­liau – vos po 20. Ko­kia pa­pil­do­ma fi­nan­si­nė naš­ta iš­lai­ky­ti li­li­pu­ti­nes mo­kyk­las! Ig­no­ruo­ja­ma ta­pa­ty­bės pa­ieš­ka, ne­šo­vi­nis­ti­nių tė­vų ne­no­ras už­sisk­lęs­ti len­kiš­ka­me ge­te, truk­dy­ti vai­kams siek­ti kar­je­ros. Su­ran­da­mos ir „skriau­dos“ vo­kie­čiams ir ru­sams, nes jie ne­si­jau­tę ly­gūs su lie­tu­viais, gau­da­vo „tik lie­tu­vių pa­dė­jė­jų vaid­me­nį“ (p. 170). Pa­gal A.Ei­din­tą, Klai­pė­dos kraš­to na­ciai pul­di­nė­jo tik žy­dus. Iš tie­sų fi­ziš­kai smur­ta­vo ir prieš lie­tu­vius, nu­žu­dė Jur­gį Ja­su­tį, kė­si­no­si nu­žu­dy­ti Vil­hel­mą Lo­pą. Tik pats A.Ei­din­tas ži­no, ko­dėl nu­ty­lė­jo šiuos fak­tus, nu­teis­tų na­cių skai­čių su­ma­ži­no nuo 87 iki 76. Skai­ty­to­jai klai­di­na­mi, kad Vo­kie­ti­ja dėl teis­mo pro­ce­so da­rė di­džiu­lį po­li­ti­nį ir eko­no­mi­nį spau­di­mą. Mi­nė­tą eko­no­mi­nį ka­rą ji pra­dė­jo anks­čiau, Lie­tu­vos val­džiai pra­dė­jus tram­dy­ti na­cius. Gan at­vi­rai at­sa­ko­my­bė už Klai­pė­dos kraš­to „nep­ri­li­pi­mą“ prie Lie­tu­vos su­ver­čia­ma jos val­džiai. Nė užuo­mi­nos apie Ber­ly­no „ran­ką“. Kraš­tą „at­li­pi­no“ gau­si Vo­kie­ti­jos fi­nan­si­nė par­ama vie­tos na­ciams, že­mės ūkio pro­duk­tų su­pir­ki­nė­ji­mas tik iš jų or­ga­ni­za­ci­joms pri­klau­siu­sių ar sim­pa­ti­za­vu­sių ūki­nin­kų ir kt. Šia­me nu­ty­lė­ji­me ga­li­ma įžvelg­ti pa­stan­gas Vo­kie­ti­ją pa­vaiz­duo­ti ne­kal­tu avi­nė­liu. Ne­vy­ku­siai šmaikš­tau­ja­ma: „No­rint iš­lai­ky­ti Klai­pė­dą, Lie­tu­vai rei­kė­jo šim­tų mi­li­jo­nų li­tų in­ves­ti­ci­joms ar­ba tu­rė­ti tiek ka­riuo­me­nės di­vi­zi­jų, kiek Vo­kie­ti­ja, de­ja…“ (p. 181). Bū­tų už­te­kę Vo­kie­ti­jos ne­si­ki­ši­mo, re­van­šo po­li­ti­kos at­si­sa­ky­mo. Ka­dan­gi ji tu­rė­jo daug di­vi­zi­jų, pi­ni­gų, su kai­my­nais ga­lė­jo elg­tis kaip pa­no­rė­ju­si. Ar to­kie po­no Ei­din­to samp­ro­ta­vi­mai nė­ra ga­lin­ges­nių­jų re­van­šis­ti­nės po­li­ti­kos pa­tei­si­ni­mas? Lie­tu­vos is­to­ri­kas su­si­rū­pi­nęs SSRS „ne­kal­ty­bės“ iš­sau­go­ji­mu, nes an­traip ne­teig­tų, kad Vil­niaus kraš­tas bu­vo nu­alin­tas 1939 m. ka­ro. Pir­ma, Len­ki­ja šį kraš­tą lai­kė už­kam­piu, ne­si­rū­pi­no jo ūkio plė­tra. An­tra, ja­me ne­vy­ko di­des­nės kau­ty­nės su so­vie­tų ka­riuo­me­ne. Ge­rai ži­no­ma, kad Vil­ni­ją, prieš per­duo­dant ją Lie­tu­vai, smar­kiai apip­lė­šė so­vie­tai: iš­ve­žė įmo­nes, įvai­rų tur­tą. Pre­kių at­sar­gas iš­se­ki­no ir daug at­bė­gė­lių iš Len­ki­jos.

Iš­ve­džio­ja­ma: „neu­tra­lu­mo įsta­ty­mu be­si­gi­nan­tį Kau­ną su­krė­tė nau­jie­na apie na­cių ir so­vie­tų ne­puo­li­mo su­tar­tį.“ Mo­lo­to­vo–­Ri­ben­tro­po pa­ktas bu­vo lyg per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus ne tik Kau­nui, bet vi­siems Vo­kie­ti­jos ir SSRS kai­my­nams. Ne­utra­lu­mu „gy­nė­si“ dau­gy­bė Eu­ro­pos vals­ty­bių. Lie­tu­va tarp jų ne­bu­vo pir­mo­ji. Šiur­pi­na aiš­ki­ni­mas, kaip 1940 m. va­sa­rą SSRS ruo­šė­si Lie­tu­vos oku­pa­ci­jai: esą pa­sie­ny­je įstei­gė li­go­ni­nes su­žeis­tie­siems, la­ge­rius bū­si­miems be­lais­viams, na, dar pa­va­sa­rį per­me­tė į Lie­tu­vos mies­tus di­ver­si­nes ir žval­gy­bos gru­pes. O kur di­džiu­lės ka­riuo­me­nės, su­nkių­jų gink­lų su­tel­ki­mas prie Lie­tu­vos sie­nos?! To­liau tars­te­lė­ja­ma, kad SSRS „į­ve­dė“ 3-ąją ir 11-ąją ar­mi­jas. Kas čia ži­no, kiek jo­se bu­vo ka­rei­vių. O ypač pik­ti­na nu­ty­lė­ji­mas, kaip bu­vo par­uoš­ti la­ge­riai bū­si­miems ka­ro be­lais­viams – Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ka­riams. Iš skelb­tų SSRS do­ku­men­tų ži­no­ma, kad len­kų ka­ri­nin­kų iš­žu­dy­mas Ka­ty­nė­je ir ki­tur bu­vo mo­ty­vuo­tas rei­ka­lin­gu­mu tu­rė­ti la­ge­rius Bal­ti­jos ša­lių ka­ro be­lais­viams.

Tie­siog šo­ki­ruo­ja tei­gi­nys, jog 1940-ųjų bir­že­lio 15-osios nak­tį vy­ku­sia­me Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je dėl SSRS ul­ti­ma­tu­mo pri­ėmi­mo gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo idė­ją stab­dė bai­mė to­kiu bū­du įsto­ti į Ang­li­jos ir Pra­ncū­zi­jos prieš­ų blo­ką ir po ka­ro bū­ti skau­džiai nu­baus­tai. Ki­taip sa­kant, Lie­tu­vos ga­li­mas pa­sip­rie­ši­ni­mas SSRS – Vo­kie­ti­jos są­jun­gi­nin­kei – bū­tų taps­mas su pa­sta­rą­ja ko­vo­ju­sių pra­ncū­zų ir ang­lų prieš­u. Iki tol ne­te­ko ap­tik­ti pa­na­šaus nu­siš­ne­kė­ji­mo. Ir ko tuo sie­kia­ma?

Ir sky­riu­je „Lie­tu­va: so­vie­tų ir na­cių oku­pa­ci­jos“ daug pub­li­cis­ti­nių tauš­ka­lų, an­traei­lės in­for­ma­ci­jos, bet ma­ža svar­biau­sių įvy­kių glaus­to dės­ty­mo, iš­krai­po­ma is­to­ri­nė tie­sa. Sta­li­niz­mo ne­žmo­niš­ku­mas dangs­to­mas dū­mų už­dan­ga: „(…) oku­pa­ci­nė val­džia dva­si­nin­ki­ją sten­gė­si su­nai­kin­ti fi­ziš­kai, iš­trem­ti, baž­ny­čias pa­vers­ti san­dė­liais“ (p. 228). Jei tik „sten­gė­si“, lo­giš­kai iš­ei­na, kad nei žu­dė, nei ka­li­no, nei už­da­ri­nė­jo baž­ny­čių. Be to, ta­da lo­giš­kai ky­la klau­si­mas – kas su­truk­dė sie­kia­my­bę įvyk­dy­ti. Ne ma­žiau svar­bu bu­vo pa­mi­nė­ti oku­pan­to už­ma­čią kur­ti tau­ti­nę baž­ny­čią. Samp­ro­tau­ja­ma, kad Lie­tu­vos iš­li­ki­mo „prob­le­ma karš­tai ke­den­ta ne tik ka­vi­nė­se, bet ir pre­zi­den­tū­ro­je.“ Tik pa­žiū­rė­ki­te, koks men­ku­tis pre­zi­den­tas, jo ko­man­da! Tei­gi­nio „So­vie­tų Są­jun­ga, pa­si­nau­do­da­ma tarp­tau­ti­ne pa­dė­ti­mi ir tuo, kad vi­so pa­sau­lio dė­me­sys bu­vo skir­tas vo­kie­čių įsi­ver­ži­mui į Par­yžių, 1940 m. ne tik oku­pa­vo Lie­tu­vą, Lat­vi­ją ir Es­ti­ją (…)“ ne­ga­li­ma ver­tin­ti ki­taip kaip sie­ki­mą nu­slėp­ti nu­si­kals­ta­mą Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pa­ktą, gal­va­žu­džių Hit­le­rio ir Sta­li­no suo­kal­bį pa­si­da­lin­ti Ry­tų Eu­ro­pą.

Lie­tu­vos ūkio so­vie­ti­za­vi­mas iš­dės­ty­tas vi­siš­kai pa­vir­šu­ti­niš­kai. Iš sa­vi­nin­kų bu­vo ati­mtos ne vien stam­bios pra­mo­nės įmo­nės, ban­kai, bet ir pre­ky­bos, trans­por­to, įvai­rias pa­slau­gas tei­ku­sios įmo­nės, di­des­ni na­mai ir kt. Ne­tie­sa, kad tik gre­ta li­to įve­dus rub­lį, stai­ga pa­ki­lo kai­nos. Prieš­in­gai, pre­kių kai­nos bu­vo dras­tiš­kai du sy­kius pa­di­din­tos iki įve­dant rub­lį. Pre­kių sty­gius ir ei­lės at­si­ra­do jau pir­mo­sio­mis oku­pa­ci­jos die­no­mis. Pus­tie­sei pri­klau­so tei­gi­nys, kad NKVD „tu­rė­jo ne­leis­ti to­kiems (su­im­tie­siems vei­kė­jams – aut.) pa­bėg­ti į Vo­kie­ti­ją.“ Nie­kam ne­bu­vo lei­džia­ma pa­si­trauk­ti į Vo­kie­ti­ją. Ki­ta ver­tus, ir vi­si at­bė­gė­liai į Lie­tu­vą (pvz., pra­ncū­zai be­lais­viai) bu­vo tei­sia­mi ir už­da­ro­mi į la­ge­rius. Ra­šo­ma, kad 1940–1941 m. NKVD su­ėmė 6 606 as­me­nis, ku­rių pu­sė bu­vu­si iš­vež­ta į SSRS gi­lu­mą, bet „nu­kan­da­ma“, koks li­ki­mas iš­ti­ko iš­vež­tuo­sius. 1941 m. bir­že­lį trem­ti ne tik eli­to at­sto­vai, bet ir ūki­nin­kai, dar­bi­nin­kai. M.Ta­mo­šai­čio no­ri­si pa­klaus­ti, ką reiš­kia „e­le­men­ta­riai nu­žu­dė“? Įman­trys­tė „na­ciai (…) mie­lai pe­rė­mė so­vie­tų na­cio­na­li­zuo­tą tur­tą“ (p. 197) ro­do ne­kom­pe­ten­ci­ją ir plė­ši­mų le­gi­ti­ma­vi­mą. Nu­ty­lė­ta, kad pir­mo­mis ka­ro die­no­mis SD ope­ra­ty­vi­niai bū­riai, vo­kie­čių ka­rei­viai žu­dė ne vien žy­dus ko­mu­nis­tus, bet ir ne­kal­tus ci­vi­lius (Ab­lin­ga), su­ki­lė­lius (Aly­tus). Iš įman­trys­tės: „J.Sta­li­nas pa­me­tė­jo lie­tu­viams ir sal­dai­nių – pir­mą kar­tą lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­jo­je tuo pa­čiu me­tu Klai­pė­da ir Vil­nius įjung­ti (…) į Lie­tu­vos su­dė­tį“ (p. 206) ky­šo mo­ra­las – bū­ki­me dė­kin­gi už oku­pa­ci­ją. Bet juk sal­dai­nius su­čiul­pė „ge­ra­dė­jas“ Sta­li­nas. Pos­trin­gau­ja­ma: „So­vie­tų re­ži­mas nu­ste­bo, kad lie­tu­viai ven­gia tar­ny­bos Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je“ (p. 207). Ne nu­ste­bo, o įnir­šo ir grie­bė­si te­ro­ro. Vien­pu­siš­kai tik di­džiau­siais gy­ven­to­jų trė­mi­mais aiš­ki­na­mas vals­tie­čių ma­siš­kas sto­ji­mas į kol­cho­zus. Ne ma­žes­nę įta­ką tu­rė­jo vis stip­rė­jan­tis smau­gi­mas fi­nan­si­ne kil­pa (mo­kes­čiais, prie­vo­lė­mis), ne­pa­liau­jan­tis stri­bų ir ak­ty­vis­tų smur­tas. Nors to­liau ra­šo­ma, kad 1948 m. kol­cho­zų stei­gi­mas „su­kė­lė di­de­lį pa­sip­rie­ši­ni­mą“ (p. 214), bet čia pat su­si­pai­nio­ja­ma tei­giant, jog pa­si­tu­rin­tiems vals­tie­čiams iki 30 ha su­ma­žin­ta pa­lik­ta že­mė, „buo­žėms“ pa­di­din­ti mo­kes­čiai ir py­lia­vos. Kiek čia klai­dų!!! Val­do­mos že­mės mak­si­mu­mas nu­sta­ty­tas ne 1948 m., o 1944 m. rugp­jū­tį. Įvai­rio­mis dings­ti­mis že­mės nor­ma ma­žin­ta iki 20 ha ir net 5 ha. Mo­kes­čiai ir prie­vo­lės bu­vo di­di­na­mos ir ne „buo­žėms“. Dvip­ras­miš­kas tei­gi­nys, jog po di­džių­jų trė­mi­mų „kai­mo žmo­nių opo­zi­ci­ja so­vie­tų po­li­ti­kai ir pa­sip­rie­ši­ni­mas bu­vo pa­lauž­ti.“ Ar tuo ne­no­ri­ma pa­sa­ky­ti, kad kai­mie­čiai ėmė pri­tar­ti oku­pan­to po­li­ti­kai, džiau­gė­si kol­cho­zi­ne bau­džia­va? An­traip ne­ra­šy­tų, jog „ko­lū­kie­tis (…) pra­gy­ve­no iš 0,6 ha so­dy­bi­nio že­mės skly­po, gau­da­mas iš jo net ¾ pa­ja­mų“ (p. 215). Bū­tų kur kas aiš­kiau ir tei­sin­giau pa­sa­ky­ti, kad kai­mo žmo­nės bu­vo pri­vers­ti sa­vo eg­zis­ten­ci­ją pa­lai­ky­ti 0,6 ha iš­au­gin­tais že­mės ūkio pro­duk­tais.

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J.Jankauskas-Demonas (pirmas iš kairės) Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas A.Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras pakeliui į Lietuvos partizanų suvažiavimą. Jurbarko-Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. | Genocido aukų muziejaus nuotr.

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J.Jankauskas-Demonas (pirmas iš kairės) Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas A.Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras pakeliui į Lietuvos partizanų suvažiavimą. Jurbarko-Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. | Genocido aukų muziejaus nuotr.

Tarp gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo mo­ty­vų ne­įvar­dy­tas pa­trio­tiz­mas.

Lėkš­tas tvir­ti­ni­mas: „So­vie­tų val­džia no­riai sta­tė ir in­ves­ta­vo Lie­tu­vo­je ir dėl to, kad į Mask­vą ke­liau­da­vo ky­šiai (…), ir dėl to, jog čia ne­bū­da­vo „dol­gos­tro­jų“ (…), sta­ty­bi­nės me­džia­gos ne­bū­da­vo vi­siš­kai iš­va­gia­mos (p. 219). Daug sta­ty­ta sie­kiant ru­sin­ti, dar tvir­tes­niais eko­no­mi­niais sai­tais pri­riš­ti prie SSRS pra­mo­nės komp­lek­so, o ki­to­se res­pub­li­ko­se sti­go dar­bo jė­gos, Lie­tu­vo­je bu­vo aukš­tes­nė dar­bo kul­tū­ra ir kt.

Vis­ką ap­vai­ni­kuo­ja M.Ta­mo­šai­čio su­ras­tas so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos nau­din­gu­mas Lie­tu­vai. Mat, anot jo, „vi­sų pir­ma lie­tu­viai ne­pras­tai iš­mo­ko ru­sų kal­bą ir ga­lė­jo tie­sio­giai nau­do­tis ru­sų kul­tū­ros pa­sie­ki­mais, ke­liais, au­tos­tra­da, ge­le­žin­ke­liais“ (p. 249). Įra­šius žo­džius „di­džios ru­sų tau­tos“, tu­rė­tu­me Sta­li­no ci­ta­tą. Pa­kaks pa­mi­nė­ti Eg­lės Wit­tig-Mar­cin­ke­vi­čiū­tės kons­ta­ta­vi­mą, kad vo­kie­čiui, iš­drį­su­siam vie­šai pa­gir­ti Hit­le­rį už nu­ties­tas au­tos­tra­das, tė­vy­nė­je ne­bū­tų vie­tos. O Hit­le­ris vis tik bu­vo sa­viš­kis. Taip pat šis is­to­ri­kas pri­me­na, kad mes tu­ri­me džiaug­tis oku­pa­ci­ja, nes „U­ni­ta­ri­nė, uni­fi­ka­ci­nė SSRS po­li­ti­ka ge­ro­kai nu­smuk­dė Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ly­gį (…), vi­sais par­ame­trais pa­si­vi­jo­me kai­my­nus ir ga­mi­no­me tiek, kiek lat­viai ir es­tai kar­tu su­dė­jus“. Vi­sa tai iš juo­do­jo hu­mo­ro sri­ties. Ne­abe­jo­ti­na, kad Krem­liaus ideo­lo­gai, pro­pa­gan­dis­tai aud­rin­gai plos, ži­no­ma, ne tiek M.Ta­mo­šai­čiui, kiek už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trui A.Ažu­ba­liui. Džiaug­sis, kad šis po­so­vie­ti­nis opu­sas Krem­liui nie­ko ne­kai­na­vo, jo iš­lei­di­mo iš­lai­das ap­mo­kė­jo Lie­tu­vos žmo­nės. Džiaug­sis ir Var­šu­va. Ne­at­si­tik­ti­nai A.Bumb­laus­kas ne pir­mi me­tai ar­šiai puo­la A.Ša­po­ką už tai, kad jo pa­stan­go­mis esą bu­vu­si su­kur­ta an­ti­len­kiš­ka „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“. Pri­sta­tant ket­ve­riu­kės „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“, A.Bumb­laus­kas at­vi­ra­vo: ši kny­ga šiek tiek at­sta­to vis­ką į vė­žes. Rū­pi ne ob­jek­ty­vu­mas, bet rei­kia­mos (len­kiš­kos) vė­žės. Vi­sų „ko­mu­na­rų“ įsės­ta ir į ru­siš­kas ve­žė­čias. Ne­sun­ku su­pras­ti, ką A.Bumb­laus­kas, M.Ta­mo­šai­tis kal­ba au­di­to­ri­jo­se, kaip dva­siš­kai ža­lo­ja jau­ni­mą.

Aps­kri­tai skai­ty­da­mas „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“ pa­si­ge­dau au­to­rių mei­lės mū­sų pra­ei­čiai, ne­jau­čiau, kad ją ra­šė lie­tu­viai. Kaip fi­zi­ką er­zi­na dės­ty­mo chao­tiš­ku­mas, ar­gu­men­tų ne­pa­ti­ki­mu­mas, dvip­ras­my­bės, an­ti­lie­tu­viš­ku­mas, pa­vir­šu­ti­niš­ku­mas.

Ko­dėl ne­bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas šiai kny­gai par­ašy­ti? Ar URM ne­pa­žei­dė Vie­šų­jų pir­ki­mų įsta­ty­mo? Kiek jos iš­lei­di­mas įvai­rio­mis kal­bo­mis kai­nuos Lie­tu­vos gy­ven­to­jams?

Gė­da, kad ši­to­kiai „Lie­tu­vos is­to­ri­jai“ mū­sų URM su­tei­kė ofi­cia­lų sta­tu­są ir ke­ti­na ją iš­kai­šio­ti už­sie­nio at­sto­vy­bėms, dip­lo­ma­tams, švie­ti­mo cen­trams. Mat, pa­gal šios ins­ti­tu­ci­jos va­do­vą, kny­ga ne­di­de­lė, pa­to­gi, švie­si, leng­vai skai­to­ma. Apie jos moks­li­nį tu­ri­nį net ne­už­si­mi­nė. Ma­tyt, tai menk­nie­kis.

Jau ne­ste­bi­na, kad ki­ti is­to­ri­kai, is­to­ri­jos mo­ky­to­jai, in­te­li­gen­ti­ja ty­li tar­si jiems bū­tų už­siū­tos lū­pos.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *