Baltų Krivūlė ir Žemaičių vienybės diena Kražiuose pažymėta 10-čia atgimimo ir bendradarbiavimo ženklų (nuotraukos, video) (73)

Alkas.lt, R.Pakerio nuotr.

Alkas.lt, R.Pakerio nuotr.

Liepos 12-14 dienomis Kražiuose vyko III Baltų Krivūlė, šaukiama Lietuvos Romuvos. Trečiaisiais metais  krivūlė atvedė gelminės savasties žadintojus į naują pakopą – plačiai atsivėrė durys bendradarbiavimui ir jungimuisi. Baltišką pasaulėžiūros svarba pradedama  įvertinti plačiuose visuomenės sluoksniuose.

Krivūlė sušaukta ypatinga proga ir svarbioje vietoje. Sukanka 600 metų, kai paskutiniame nekrikštytame Europos krašte Žemaitijoje oficialiai įvesta krikščionybė. Sykiu  tai yra data, kai baltiška dvasia buvo oficialiai pradėta naikinti, tačiau  kartu pradėta ir laiko atskaita, kai Žemaitijos žmonės perėjo į dvasinį pogrindį ir sunkiomis sąlygomis saugojo prigimtinę pasaulėžiūrą, atnešdami ją per papročius, tautosaką, gyvenseną iki šių dienų. Tai tikrai nemažesnis  amžių žygdarbis ir dėsninga  400 metų pasipriešinimo ir kovų prieš krikščionybės įvedimą tąsa. Todėl šie metai yra ypatingi žemaitiškos gelminės dvasios ir Žemaitijos pagerbimo metai.

Pirmasis bendradarbiavimo ženklas buvo tai, kad į Krivūlė traukė žmones į Kelmės kraštą gerokai iš anksto. Pirmiausia reikia pažymėti žygį Daukantui atminti. Grupė vyrų pradėjo šį žygį iš Palangos. Jie dviračiais keliavo pagerbdami žymaus baltiško dvasios patriarcho gyvenimo ir kelionių vietas. Žygis baigėsi Kelmės rajone, Rasos šventėje, o po kelių savaičių žygeiviai  vėl atvyko į krivūlę Kražiuose.

Antrasis žygis į žemaičių žemę prasidėjo iš kito krašto. Kauniečiai, jau dvejus metus kiekvieną savaitę užkuriantys šventąją ugnį Nemuno ir Neries santakos aukure, nutarė Žemaitijai simboliškai sugrąžinti baltišką ugnį. 1413 m. kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas iš Kauno laivais išsirengė į Žemaitiją. Plaukdami Nemunu ir Dubysa pakeliui sustoję naikino šventvietes, prievarta krikštijo Žemaitijos gyventojus. Šį kartą kauniečiai Nemunu plukdė šventą ugnį, su ja įžiebdami aukurus ant Žemaitijos piliakalnių ir alkakalnių.

Krivūlė Kražiuose prasidėjo penktadienio vakarą sulaukus ugnies nešėjų. Atneštąja ugnimi buvo uždegtas aukuras ant didžiausio baltų žemių alkakalnio Medžiokalnio. Tą patį vakarą ugnis buvo nugabenta į Daugėliškę, kur ne vienas istorijos šaltinis mini šventuosius alkų kalnus. Čia ugnis buvo užkurta Perkūnkalnyje, o Saulės nusileidimą krivūlės dalyviai stebėjo nuo Daugėliškės Alkos. Nuo čia matosi vaizdai į visas puses didžiausiu atstumu. Susipažinimo vakaras tęsėsi svetingoje šių kalnų globėjo Valdo Šniaukštos sodyboje. Tai buvo antras ženklas, rodantis, kad žmonės baltų kraštuose savo žemėje atranda šventvietes ir rūpinasi jomis.

Trečiuoju ženklu galima laikyti baltiškos pasaulėžiūros pasveikinimą savivaldoje. Šeštadienį Kražiuose į krivūlės dalyvius kreipėsi Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis, pakvietęs dažniau baltų dvasios žadintojus lankytis Kelmės krašte.  Vakare šventėje ugnį perėmė archeologiniais rūbais pasipuošusi Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, palinkėjusi, kad ši ugnis degtų kiekvieno širdyje.

Žemės šventumas ir saugojimas tapo ketvirtuoju Krivūlės ženklu. Lietuvos Krivis Jonas Trinkūnas paragino atsigręžti į žemę ir išsaugoti ją ateities kartoms. Jį palaikė ir savanoriai, pakvietę visus dalyvauti parašų dėl žemės referendumo rinkime.

Mokslininkų Tomo ir Ingos Baranauskų dalyvavimas krivūlėje yra penktas ženklas, patvirtinantis  augantį mokslinių žinių taikymą stiprinant tautiškumo apraiškas. Istorikai pasakojo apie žemaičių priešinimąsi krikščionybės įvedimui, teigė, kad pats Žemaitijos oficialus apkrikštijimas buvo formalus aktas, siekiant nutraukti kryžiaus žygius. Tomas Baranauskas pažymėjo, kad Lietuvai ir visiems baltams ypatingą reikšmę turėjo Durbės mūšis, kai  1260 metais liepos 13 dieną žemaičiai, sutriuškinę Vokiečių ordiną, šioje kovoje buvo paremti lietuvių, o taip pat latvių ir prūsų genčių. Šis mūšis savo dyžiu nenusileido Žalgirio mūšiui ir parodė ypatingą baltų vienybę, todėl liepos 13 diena turėtų būti visų baltų vienybės diena. Šią dieną sušaukta baltų krivūlė įgavo dar didesnę reikšmę.

Šešta svarbi žinia sklido iš Mykolo Riomerio universiteto docentės Nendrės Černiauskienės lūpų, žymėdama Lietuvos vystymo strategijų kūrėjų siekį visuomenės vystymą sieti su tautine kultūra. Docentė pažymėjo, kad būtina kurti institutą, kuris svarbiausius Lietuvos visuomenei kylančius sunkumus nagrinėtų ir spręstų visų pirma atsižvelgdamas į tautiškumo ir tautos išsaugojimo rodiklius  ir nužymėtų tautos vystymosi kelią.

Dar vienas ženklas žadino viltį, kad verslinkai supras tautiškumo svarbą ir palaikys jo plėtotę. Žinomas verslinkas Ramūnas Karbauskis papasakojo apie Naisiuose įkurtą baltų dievų parką, apie serialo „Naisių vasara“ kūrimą. Labai svarbu masinėmis informacijos priemonėmis suteikti žmonėms tinkamus gyvenimo pavyzdžius. Seriale buvo parodyta baltiškos sužadėtuvės. Po to ant Naisių alkakalnio Šiaulių metrikacijos skyrius pradėjo rengti civilinės metrikacijos apeigas.

Aštuntas baltų vienybės ženklas buvo vienybės su broliais latviais, baltiškų šaknų gaivinimo kitose tautose liudijimas. Latvių dievturių vadovas Valdis Celms pasveikino vis stiprėjantį baltų vienijimąsi. Dievturiai ir romuviai rengia jau trečią Baltų Krivūlę. Kitą krivūlę 2014 metais numatoma vėl šaukti Latvijoje.

Visus maloniai nustebino iš Rusijos, buvusių rytinių baltų žemių, Tverės miesto susivienijimo „Tverža“ atsiųstas kreipimasis, kuriame sakoma, kad jų bendrija savo dvasiniu pamatu laiko senąją baltų kultūrą ir kad baltiškos kultūros atgimimas tiek Rusijai, tiek kitoms šalims gali suteikti galimybę atgaivinti prigimtines šaknis, išvengiant beveidiškumo ir ieškant bendrų jungiančių vertybių.

Devintas gaivaus vėjo ženklas – Krivūlėje buvo padėtas bendras pamatas jungtis Lietuvos organizacijoms, kurioms svarbios per tūkstantmečius kauptos tautos vertybės ir jų naudojimas siekiant gerovės žmonėms. Nutarta vienytis lygiateisiais pagrindais, supažindinant viena kitą su savo veikla, ruošiant bendrus renginius, stiprėjant, atrandant visiems naudingus sąlyčio taškus.Kaip apsivalymo ir jėgų atstatymo ženklas nuskambėjo lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininko Egidijaus Žukausko kalba. Savo norą sutartinai darbuotis  patvirtino Vydūno draugija, asociacija „Talka Tėviškei“, Lietuvos giminės sodybų organizacija, Lietuvos sveikuoliai, žolininkai, tautodailininkai.

Baltų Krivūlę, kaip dešimtas ženklas visiems baltų kraštams, vainikavo vienbalsis Krivūlės narių kreipimasis į Lietuvos ir Latvijos žmones:

Baltų Krivūlės, įvykusios

2013 m. liepos 13 d. Kražiuose

Pareiškimas

Mes, lietuvių ir latvių tautų atstovai, susirinkę į Baltų krivūlę Kražiuose,

pareiškiame:

–   gelminė baltiška dvasia ir tūkstantmečius kauptos lietuvių ir latvių tautų vertybės yra gyvos kiekvieno lietuvio ir latvio širdyje ir sąmonėje, jos yra tvirčiausias mus visus jungiantis pagrindas, todėl visų žmonių, valstybinių, visuomeninių ir verslo organizacijų priedermė yra vienytis ir skleisti šias vertybes vardan bendros gerovės. Mūsų žemė, kalba, papročiai, gelminė pasaulėžiūra yra šventi ir teikiantys mums visiems gyvybę, sveikatą, darną ir laimę.

Šeštadienio vakare Krivūlės dalyviai bei Kelmės krašto žmonės susibūrė Medžiokalnyje Žemaičių ir visų baltų vienybės šventės proga. Prie aukuro ugnies liejosi prasmingi linkėjimai, žmonės susijungė bendruose rateliuose ir šokiuose. Skambiausias dainas vedė „Ramočios“ folkloro ansamblio dalyvis Jonas Samušis, kurio žemaitiškas dainavimas jau daug metų virpina lietuvių ir latvių širdis. Simboliška, kad tai buvo ir jo paties gimimo diena – liepos 13, Durbės mūšio, taip reikšmingo mūsų tautoms, diena.

Ilgai tęsėsi bendravimas prie laužo Medžiokalnyje. Sekmadienį svečiai lankėsi kituose Žemaitijos piliakalniuose ir alkakalniuose, tuo liudydami ypatingą Žemaitijos svarbą ir gyvybingumą visiems baltų kraštams. Sambūrio dalyviai išsiskirstė  tikėdami, kad visus jungiančiajai baltiškajai kultūrai bus užtikrintas jos vertas lygis, kad ji stiprins mūsų tautas ir bus reikšminga pasaulyje.

***

Baltų Krivulė

Tverės miesto susivienijimo „Tverža“

Kreipimasis

Kražiai, 2013 metai

Iš Šiaurės rytų Baltų pasaulio pakraščio, iš Tverės žemės, „Tveržos“ susivienijimas sveikina visus, kurie susirinko į Trečiąją Baltų Krivulę! Kails!

Mums labia gaila, kad ir labai trokšdami pasveikinti jus asmeniškai, taip ir nepajėgėme atvykti bei savarankiškai tarti šią kalbą. Bet jaučiame artumą viskam, kas vyksta, tad neregima dvasinė gija dabar tęsiasi šimtus kilometrų nuo Kražių iki pat Tverės žemės. O bendrosios Ugnies Apeigos valandą ir pas mus Tverės žemėje įsižiebs Ugnis, liudijanti dvasinę mūsų kraštų vienovę.

Kodėl gi mes šia vienove esame įsitikinę?

Per savo gyvavimo laikotarpį mūsų susivienijimas jau suspėjo užsirekomenduoti kaip „baltiškas“. Daugelis komentatorių į šį apibrėžimą įdėdavo skirtingas prasmes. Vieni priskirdavo  mums siekius identifikuotis kaip etniniai baltai, kiti teigdavo, kad mes esą laikome baltais visus Tverės srities gyventojus.

Suprantama, būtų didelis nesusipratimas pradėti teigti, kad mes, šiuolaikinės Tverės srities, esančios Rusijos Federacijos sudėtyje, gyventojai esame baltai. Ne, tarp vietos tveriškių nėra nei lietuvių, nei latvių, taip pat dabar nėra nė vieno žmogaus, kurio gimtoji kalba būtų baltų kalba. Tverės srities gyventojai, kaip ir visa Rusija, kalba rusiškai, tai kalba, kuri priklauso slavų kalbų grupei, tad lingvistine prasme jie yra slavai.

Tačiau atidžiau pažvelgę į savo pačių vidų pradedame aptikti ir kitokias šaknis, kitokias ištakas. Būtent – baltiškas ištakas. Ir baltiškas šaknis.

Pavyzdžiui, vietos dialektų specifiniai bruožai liudija kitados čia skambėjusią baltų kalbą. Vietos legendos ir pasakos atkartoja  iki šiol latviams bei lietuviams žinomus siužetus. O senovės tauta krievai (krivičiai) senaisiais laikais  buvo apgyvendinusi beveik visą Tverės sritį ir įkūrusi didžiąją dalį šio krašto miestų, o juk krievai dabarties mokslininkų priskiriami baltų tautų grupei.

Tverės žemės gyventojai turi daug bendrų bruožų su Baltarusijos žmonėmis, o juk dėl baltiškos baltarusių kilmės dabar jau  abejonių veik nebelikę. Taip pat beveik pusė dabartinių Tverės žemių savo metu buvo įtraukta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, ir, be abejo, taip pat neatsitiktinai. Kitaip sakant, esti daugybė faktų, leidžiančių teigti apie tveriečių baltiškas ištakas ir apie Tverės žemių sąveiką su bendra baltų istorija. Ir tokių faktų vis daugiau ir daugiau.

Bet mes ne tiesiog jaučiame savo bendrystę su baltų Praeitimi – mes suvokiame netgi didesnę mūsų dalyvavimo būtinybę bendrai kuriant ir baltų Ateitį.

Ir dabar, kaip niekad, „baltiškumo“ sąvoka virsta vis labiau dvasine, jeigu norite, netgi religine.

Mūsų įsitikinimu, kurį patvirtina ir detalūs įvairiapusiai moksliniai tyrinėjimai, Tverės žemės istorinės ir kultūrinės paradigmos ašis yra baltiškasis dvasingumas, vienokia ar kitokia forma išlikęs atokesniuose mūsų žemės kampeliuose iki šių dienų. Mūsų susivienijimas atlieka įvairaus pobūdžio veiksmus, siekdamas maksimaliai išsaugoti  šios senosios pasaulėžiūros, senovės tradicijų liekanas. Deja, šiuo metu dar negalime kalbėti apie nieką daugiau. Tik išsaugojimas, tik fiksavimas. Tik labai sąlygiškai galima būtų kalbėti apie kažkokį šių senųjų tradicijų gyvybingą palaikymą. Sąlygiškai, nes ši veikla dar tik gimsta, dar nepasiektas tam vyksmui būtinas masiškumas. Bet mes optimistiškai žvelgiame į ateitį ir jaučiame šios dvasinės tradicijos gyvybingumą, ji padės Tverės žemei atgauti savo istorinį dvasinį veidą ir istorinę siekiamybę suartėti su savo baltiškais giminaičiais bei kaimynais. Žengti ta kryptimi, kuria viltingai žvelgdavo paskutinieji nepriklausomos Tverės kunigaikščiai.

Būtent baltų dvasinė tradicija laikui bėgant padės Tverės žemėje įveikti  beveidį antikultūrinį primityvų „rusiškumą“ ir atgauti tikrąjį „tveriškumą“. Tad kultūrinė Tverės regiono ateitis, žengiant šia kryptimi, neatsiejama nuo Baltų Makroregiono, sutampančio su senovės Baltijos teritorija, apie kurios ribas jau daug kalbėta.

Ir dabar jau Tverės regionas turi ką pasiūlyti savo vakariniams broliams dvasine prasme. Juk būtent Tverės kraštas yra trijų šventųjų mūsų tautų upių Ištakų Žemė, iš jo išteka Dauguva, Dniepras ir Volga. Tai ir Šventosios Okovo girios žemė, buvusi dvasiniu lopšiu daugeliui senovės krievų, t.y. baltų, asketų ir išminčių kartų. Ši giria – tai sakralinė širdis tos didžiosios senovės šalies Krivijos, kurios vardas giminingas senovės dvasinio vadovo vardui – Kriviui Krivaičiui. Senaisiais laikais Krivio Krivaičio valdžia aprėpdavo, be kitų, ir šias Tverės žemes. Netgi dabar pati Šventosios girios širdis išlieka nepaliesta ir saugoma nuo pašaliečių – ten įsteigtas draustinis. Ir tai tikriausiai padaryta vėlgi neatsitiktinai, čia pasireiškusi kažkokia aukštesnioji valia. Šventoji Okovo (liet. Akavo – vert. pastaba) giria, Šventyklų giria, Ištakų giria – tai baltų pasaulio savastis, ir ji turi užimti svarbią vietą tarp kitų bendrų baltiškų šventenybių. Būtų labai teisinga, jeigu ji taptų baltų tikybos išpažinėjų piligrimystės vieta. Savo ruožtu mes pasiryžę suteikti bet kokią mūsų jėgoms pakeliamą pagalbą, kad tik atgimtų tokios žygeivystės tradicija. Tai galėtų tapti pirmuoju žingsniu bendradarbiaujant mūsų tautoms ir mūsų žemėms. Juk visos jos – tai ne kas kita, o tik vieningo senovės baltų medžio šakos.

Ir mes įsitikinę dvasine mūsų žemių giminyste, tikime, kad ateityje, kaip ir senovėje, visos jos vėl bus apglėbtos šventosios visų baltų Krivio Krivaičio valdžios sakraline skraiste.

Sėklos jau pasėtos. Ir visi mes turime pasirūpinti daigais bei būsimuoju derliumi.

Šį kartą – viskas.

Didžiai sveikiname ir žemai lenkiamės iš Šventosios Okovo girios mes,

Baltų tikybos pasekėjų „Tveržos“ susivienijimo nariai

Baltų Krivūlė ir Žemaičių vienybės diena Kražiuose 2013 m. (T.Baranausko video):

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Mes baltai, Naujienos, Religija, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

73 komentarai

  1. Artūras Gotautas:

    “Mes, lietuvių ir latvių tautų atstovai, susirinkę į Baltų krivūlę Kražiuose,

    pareiškiame:

    – gelminė baltiška dvasia ir tūkstantmečius kauptos lietuvių ir latvių tautų vertybės yra gyvos kiekvieno lietuvio ir latvio širdyje ir sąmonėje, jos yra tvirčiausias mus visus jungiantis pagrindas, todėl visų žmonių, valstybinių, visuomeninių ir verslo organizacijų priedermė yra vienytis ir skleisti šias vertybes vardan bendros gerovės. Mūsų žemė, kalba, papročiai, gelminė pasaulėžiūra yra šventi ir teikiantys mums visiems gyvybę, sveikatą, darną ir laimę.”

    – O kaip Lietuviškai “verslo organizacijų” išsiverstų,ar be jų jau nieko nebemokam ?
    Jei jau reikšti reikšmes – pareiškimus Lietuviškai,tai kokio svetimo velnio dar svetimžodžius čia įpinti ?
    Atsakymas išplaukia pats,svetimžodžiai reikalingi,nes už “nugaros stovi svetimi” …

    • Ženklas:

      Pareiškimas tikrai svarbus ir vertingas. Nereikėtų jo menkinti dėl vieno šiuolaikiško žodžio, tarp kitko esančio Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Žinoma, kaip kam patogiau – galima vartoti ir senesnįjį. Pone Artūrai Gotautai, dėl vieno žodžio, pareiškimo vertinimas- “už nugaros stovi svetimi”, visų pirma yra įžeidžiantis visus romuviečius ir niekuo nepagrįstų gandų kūrimas. Susiturėkite!

      • turėti-turtas-turinys…
        kalbos, kalboje, kalbai
        – save saugot-pasergėti:
        lietuviui dar daug daug grąžos, –
        kupinos gėrio, atminties, at-ramos
        savastimi (ir buvusiais kūno rykais
        į “organus” per-verstais, ir “organ-izacijų”
        varto-jamaisiais skoliniais nuo darinių bei p.)
        …ramu, remtis-remiantis protėvių dvasinio ūgio
        paveldo valdo-mis, kuriant, ugdant, atkuriant… idant
        ar net idanti-idantGI-idantiGI būtumbi… at-gimtumi

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Artūrai,
      jei Tu apsivilkęs lininį rūbą ir užsirišęs tautraščio juostą, ar esi su Baltiška sege, tai dar nereiškia, kad esi didesnis Baltas už Verslininką. Noriu pasakyt, kad Verslininkai – tai tokie patys Baltai.

      • Artūras Gotautas:

        Aš neniekinu,tik pastebėjimus pateikiu šioje svetainėje,atsiliepimu būdu.

        Nėra kelių į Laimę,pats Kelias yra Laimė 🙂

        …..
        Į vieną upę bėga Mūsų upės,
        Į vieną Žiedą pinas mūs laukų žiedai,
        Vienu Keliu ir Tau eit nesuklupus,
        Ieškot,ką vakar naktį praradai.

        Pro amžių sūkurius,pro Aukurus ir Alkus,
        Kas eis,ieškodamas Gyvos Tautos Širdies,
        Ateis Daina,ateis jam Pasaka į Talką,
        Ir lig žilųjų amžių Liepto palydės.

        Drąsus kad eitum,nemaldaudamas pavėsio,
        Kad nenuklystum girion šuntakiais siaurais,
        Kad rastum Protėvių Gyvybės Gelmę Šviesią,
        Ir nesutemusią juodžiausiais vakarais.

        Kad jos Ugnis Uždegtų Širdį Tavo šaltą,
        Kaip degė tūkstančių Tautos sūnų senų,
        Kad neštum Priesaiką,kaip Žiburį iškeltą,
        Puošt vainiku Ją Žygių,rankų ir dainų.

        Pro Milžinų kapus,kur ūkanos tedūli,
        Kur ši diena greičiau nei sapnas sudūlės,
        Kad neštum Žodį,tartum Saulėtą Krivulę,
        Kad neštum Žiedą Aisčių Žydinčios Gėlės.

        Į vieną jūrą bėga visos Mūsų upės,
        Į vieną dieną – Mūsų dienos ir takai,
        Vienu Žodžiu užburtos laukia lūpos,
        Sutikt rytoj,ko vakar naktį netekai.
        …..

  2. Vilmantas Rutkauskas:

    Iš karto pasakau,
    visi ten dalyvavusieji ir prisidėjusieji – jau turi “kelialapį” pas Perkūną !

  3. Pranas:

    Indulgencijas dalėn ,romas papis.

  4. Algirdas:

    Sveikinu.
    Nežiūrint į visus sunkumus ir asmeniškumus, šis faktas yra labai svarbus. Gaila tik, kad labai uždelsta. Galėjome tai, kaip raginome, padaryt ženkliai anksčiau ir neprarast ir neatstumt tiek bendraminčių. Sėkmės šventame darbe ir išsaugokime širdyje šventumą, nes čia “viešųjų ryšių šventumo” nepakanka. Jei pasuksite šiuo keliu, gal ims grįžti ir atstumtieji…

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Pribloškiančiai nustebino tai, kad straipsnio autorius esminį žodį Ugnis – čia rašo iš mažosios raidės.

  6. Klodas:

    Išeinam kartą per metus į orą gryną
    Ir visa, rodos, grįžta kaip kadais –
    Medžius vėl medžiais ir gėles gėlėm vadinam,
    Vadinam daiktus jų tikrais vardais.
    B.Brazdžionis. Tikrasis vardas

  7. Klodas:

    Baltų ainiams atmintina, jog dabartinė etnografinė Lietuva susidarė 1244 m. iš pietinių kuršių ir Vidurio Lietuvos žemumos žemaičių. 1251 m. ši Žemaitija kartu su visa Lietuva faktiškai tapo krikščionišku kraštu, kuriam karalius mindaugas buvo įgijęs išskirtinę teisę garbinti ir savus dievus. Jogailos ir Vytauto žemaičių krikštas tebuvo smurtinis krašto polonizacijos padarinys ir minimas tik dėl istorikų aplaidumo, ne be politizuoto tikslo skaldyti baltų vienybę pagal kryžiaus karų idelogiją. Nedera iškraipyti istorinių batalijų verčių. Baltijos kraštui lemtingas buvo Saulės, o ne kuris kitas mūšis.

    • Artūras Gotautas:

      Taip.

      Tegul Saulė Lietuvos tamsumus prašalina.

      Kitados visi keliai į Saulę ėjo,
      vienas ilgas baltas kelias buvo.
      Juo į Saulę ėjo, kas norėjo,
      kol ant kelių Kelias nepargriuvo.
      Ir dabar jisai ant Žemės rangos,
      iš to skausmo skaudžiai susiraitęs.
      Reikia kelią vėl paimt už rankos,
      Jį prikelti ir į Saulę eiti.

      Sauluviai,Saultuviai.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Pasižiūrėjus į belikusią šiandienybę, ar nesuabejoji, kad visi Tavo minėtieji mūšiai – lyg PRALAIMĖTI.
      O jei teigtum, kad laimėti, tai šiandienai – vis vien PRARASTI – belikę tik euro foriniais storiniais prisiminimais.

  8. lyvis:

    Pirmas punktas kas krivūlėje buvo NE tai akiplėšiškas melavimas, mankurtinis teiginys kad tai buvo trečioji krivūlė.
    Antras punktas Ne jokio atsiprašymo ar paaiškinimo Petrui Lukoševičiui už jo trečios krivūlės renginio neigimą.
    Trečias punkta NE tai neruošimas krivūlės narių į žynių luomą. Nesimato net užuominų tai pertvarkai.
    Ketvirtas punktas NE tai akiplėšiškas melavimas į akis, įžulus iškraipymas tiesos ir savęs kilimas į neklystančius t y nesiskaitymas su tikrais įvykiais atstumiamas Pusko lietuvius bendrame dvasiniame judėjime.
    Penktas punktas NE nė vienu žodelių nepaminėta kad tai kuršių žemė, kad čia spinduliuoja kuršiška dvasinė energija ar kaip norite kuršiška aura.
    Šeštas punktas NE paprasčiausiai nebesinori rinkti tų šungrybių tai tikriausiai svetainės lankytojai galėtų ir daugiau papildyti. Mūsų protėviai tikriausiai neturi kur akių dėti ką daro jų provaikaičiai aisčių ainiai.. lyvis

    • Ženklas:

      Nesikarščiuokime, nenorėkime tik kiekvienas- vienas būti vieninteliu tiesos savininku. Pacituosiu A.J. Greimą “Tautos atminties beieškant” psl 247. -…mitologija nėra tik kartą ant visados nustatyta religinė sistema, tai drauge ir teologija, t.y. nuolat nusitęsiantis, kolektyvinio pobūdžio mąstymas apie sakralumą ir jį išreiškiančius Dievus, kad mąstytojų- žynių, išminčių- nuomonės gali vienos su kitomis nesutikti, vienos kitoms dalinai prieštarauti, vienos kitas nugalėti, įsigalėti ir tapti bendra religine nuosavybe.” Tikras mokslininkas, protingas žmogus pamoko, ką duoda nepiktybiniai nuomonių skirtumai. Nesikarščiuokime!

      • tikras lietuvis:

        Lyvis yra teisus: melas yra melas – jokių žemaičių genties niekada nėra buvę, nes tai – смесь бульдогa с носорогом. 🙂
        Kas kita – kuršiai, jotvingiai ar žiemgaliai, kurie turėjo anksčiau karalių negu Lietuva.

    • Pagalba šūdmaliams:

      Lyvi, mali šūdus, nes Kražiuose vyko trečioji Romuvos šaukiama Baltų Krivūlė. Pirmąją Romuva sušaukė Kurtuvėnuose, antroji pagal Romuvos ir dievturių sutarimą vyko Latvijoje, trečią Romuva sušaukė Kražiuose. Punske vyko Lukoševičiaus baltų krivulė, kurią jis pavadino trečia ir to nieks neuždraus. Jei tu, Lyvi, sugalvosi daryti baltų krivule ir ją pavadinsi trylikta , to niekas irgi neuždraus. Ne skaičiuje esmė, o kas ją organizuoja ir kaip tai daro. Krivūlė yra žmonių susirinkimas baltų kraštuose nuo seno ir jų gali būti kiek nori. Lukoševičius Romuvą pakvietė į savo krivūlę likus iki jos savaitei, teisinosi, kad buvo pametęs telefono numerį ir metus laiko negalėjo jo rasti. Niekas jo nesmerkia už tokį pasimetimą, tik tokie dalykai labai daug pasako. Romuva sutelkė jėgas Žemaitijos svarbai, kuri yra akivaizdi visiems, todėl Romuvos šaukta Krivūlė vyko Kražiuose, Žemaitijos širdyje. Nežiūrint į tai, nemažai Romuvos žmonių nuvyko ir į Punsko krivūlę, po to tie romuviai atvyko ir į Kražius. Jei kažką organizuoji ir nori dalyvavimo, turi derinti su tais, kurių dalyvavimo pageidauji. Lukoševičius su Romuva nederino. Nežiūrint į tai, vis tiek galim pasidžiaugti, kad žmogus kažką daro. Labai gaila, kad nesimato jokios panašios į šį straipsnį esminės medžiagos iš Punsko.
      Lyvi, esi šudmalys, nes neturi elementarios pagarbos žmonėms kurie daro svarbius ir didžius darbus, nes pats nieko nedarai ir pastoviai kitus juodini. Negerbi nei žmonių, nei Žemaitijos, nei Lietuvos. Esi šūdmalys ir sumautas bailys, nes bijai viešumos ir dangstaisi svetimais vardais. Nežiūrint į tai, moki baksnoti lietuviškai, vadinasi esi savas ir tau reikia padėti. Mes turėtume susitelkti ir padėti tau, bei kitiems panašiems šūdmaliams. Labai praverstų profesionali psichologo pagalba.
      Taigi. Pagal tai, kad kartoji NE, lyvi, esi sumautas nihilistas, nieko gero nesugebantis nuveikti gyvenime, savo nepilnavertiškumo kompleksus mėgindamas pridengti kitų juodinimu. Greičiausiai esi mergaitė su nenusisekusiu gyvenimu. Taigi rašyk, lyvi, o mes psistenkime tau padėti įveikti nepilnavertiškumo kompleksus. Pirmas žingsnis į sveikimą bus tai, kad pati sau pripažinsis, kad esi šūdmalė. Po to pamėgink nuveikti ką nors gero ir šviesaus. Sėkmės 🙂

      • tikras lietuvis:

        Глохни, собака! 😉
        Kaip tu drįsti užgaulioti nusipelniusį komentatorių? 😉 😉

      • lyvis:

        Pačiam dar trūksta įtikinamai NE štai dar keletas jų:
        Septintas punktas NE marksistinių istorikų dalyvavimas krivūlėje Baranauskai įpatingai jis, kuris įnirtingai ir įžuliai žemino Č Gedgaudą ir Jūratę Statkute. Ką šitas tipas gali turėti bendro su pagonybę nebent tik kurs marsisitinę krikščioniška pagonybę.
        Aštuntas punktas NE tai kad krivūlė išsigimsta ir iš krivūlės jinai tampa gegužinė valio draugai darbo liaudis labai patenkinta.
        Devintas punktas Ne kam priimtas pareiškimas ką jiems apsireiškė Marija danguje. Bent jau galėjo pavartoti tam tinkamesnį žodį. Ką jie ruošiasi daryti su šiuo pareiškimu Dievui langus daužyti. lyvis

        • Pagalba šūdmaliams:

          Lyvi, neprarask vilties, ne taip paprasta ištrūkti iš juodo šūdmališko neigimo. Pamalęs šūdus ramiau miegi? Gali būti. Viskas labai paprasta. nesugebi rasti vietos gyvenime, kad kažką kurtum gero, tai daužai per galvas kitiems, kas tai sugeba. Tik tuomet gal prasimuša kreiva šypsena susuktame snukyje. Šiaip taip užmiegi, manydamas, kad ne veltui gyveni šiam pasaulyje. Bet iš tikro yra priešingai, nes pasaulį tu griauni. Tu save įtikinėji, kad esi dar šio to vertas, bet tavo pasąmonės neapgausi, ji tiksliai žino, kad tu šūdmalys ir griovėjas. Ir tau ji atsiunčia bakstelėjimus: ligas, neteisingus poelgius, dar labiau iškreiptą pasaulio suvokimą- iš lėto naikina tave, nes Žemė apsivalo nuo šūdmalių ir griovikų. Naikina tave iš lėto- duoda galimybę susivokti ir pakilti. Todėl ir mes tai tau rašome- tai tavo galimybė. Pakilk lyvi, pripažink, kad esi šūdmalys (kaip ir alkoholikams, savęs pripažinimas alkoholiku yra pradinė kilimo grandis). Nuveik ką nors gero, pirmiausia prieš tuos žmones, kurie dirba tautai, o tu juos juodini. Tuomet tavo pasąmonė pradės atleidinėti savo geležinius gniaužtus, gausi atsikvėpti. Pirmyn, Lyvi, mes su tavimi, seksime tavo žingsnius ir padėsime 🙂

          • lyvis:

            Kažkoks tai šakalo kauksmas. Būk lietuviškas lietuvis t y neisišok aukščiau asilo ir mes tave gerai apmokėsime t y rusiškos valiutos turime pakankamai.. Matosi kad pas žmogų pilna galva krikščioniškos dogmos ir didžiulis noras kitus padaryti mankurtais. lyvis

            • Pagalba šūdmaliams:

              Lyvi, nėra taip paprasta, šūdmalizmas vis dar priešinasi, nes jis yra giliai tavyje, tu juo permirkęs. Tavo šūdmalizmas į kovą kelia šūdmališkus ginklus, tiesiog kaip pagal vadovėlį: reikia apkaltinti tiesakalbį ryšiais su rusais, amerikonais, pinigais, bažnyčia, pederastais, žydais… Išsiliek, lyvi, išsisakyk iki galo, išsivemk, išsituštink, turi pasiekti dugną, tuomet yra galimybė atsispirti ir pakilti. Padėsime tau, tautieti, seksime tave, o tavo pasąmonė, kuri yra neklystanti ir teisinga, seks kiekvieną tavo gyvenimo sekundę ir tave tol daužys, kol neatsipeikėsi, nepakilsi, arba paspringsi savo šūdais. Laikykis, sėkmės, tu brangus mums, mes už tave kausimės, nes savo gelmėje tu turi gėrio, skleisk jį 🙂

              • lyvis:

                Jo matyt užsudžiau druskos ant kraujojančios žaizdos. Žmogus matyt iš tokio streso net nustojo viduriuoti o tai labai pavojinga gali atsitikti kataklizma ir reikės statyti klizmą. o kaip kitaip viduriai tai užkietėjo. Žmonės gerieji, kaimynai ir artimieji, giminės ir broliai kas esate netoli padėkit pastatykit jam klizma, o tai žmogus gali ir nusibaigti, liksim visi kalti, nenorėčiau prsiimti atsakomybę vien tik sau. lyvis

                • Pagalba šūdmaliams:

                  Nu ką lyvi, jau ieškai gerų žmonių pagalbos, gelbėkis, gelbėkis, mes tau padėsim 🙂 Tu esi tik menkas grumstelis, iš tiesų šūdmališki simtomai yra būdingi ne vien tau, jei tave tai kiek gali paguosti. Šūdmalizmas kaip maras palitęs, drąsiai galima sakyti, kad ir skatinamas pasaulio griovėjų. Svarbiausia, kad juo užsikrėtę gan šviesūs žmonės savo viduje, kurie galėtų daug gero nuveikti ir lietuvių tauta pakiltų aukštai, tačiau šūdmalizmas užpylęs jų smegenėles, jie turi šūdmališkus įpročius. Kiekvieną dieną mes stebime jų komentarus. Dažniausiai nutylime, nes nieks nenori kišti į šūdą rankų. Tuo pačiu tampame jų bendrininkais- šūdmalių bendrininkais. Kol visuomenė nepakils į kovą su šūdmalizmu, tol visi skęsime šūduose. Tas pats yra visuose internetiniuose portaluose. Būtent alkas.lt galėtų tapti tautos atgimimo pradininku- neleisti šūdmaliams drabstytis šūdais. bet tai ne vien redakcijos reikalas, tai turi daryti visi tautiečiai, čia susibūrę. Ryžto, tvirtybės ir drąsos visiems !

              • Kęstutis:

                Siūlyčiau abiem nusiraminti… nes jau taškotės abu vienodai…

                • lyvis:

                  Matyt teisybė labai stipriai akis bado. Šauksmu ir rėkimu nori kitaminti nustelbti. Žmoniško bendravimo iš kitos pusės nėra ir tai kvepia inkvizicijų laužais. Gal pagonybė jam ir sukelia tuos pasamoninius kitų žmonių kankintų kančias. Gal nevisi gali bendrauti su ugnimi. O mes to nepastebėjome ir nežinojome. Čia pasirodo labai didelė karminė bėda. lyvis

                  • Pagalba šūdmaliams:

                    Bado tai, šūdmaly lyvi, kad tu drabstai šūdais istorikus, kurie iš tikro yra garbūs lietuviai ir nemala šūdų. Bado tai, šūdmaly, kad įlindęs savo urve nematai nei Lietuvos, nei Žemaitijos, įsirašai į šūdmalių gretas, kur reikia viską neigti ir griauti. Bado tai, kad nori prakišti savo šizofreniškas mintis, kad balta yra juoda, kad viskas netaip: vietoj žemaičių- kuršiai, tie, kurie jungiasi vienija tautą, apskelbiami skaldytojais ir taip iki begalybės- svarbu pamalti šūdus, tada dar bent pajunti, kad gyvas dar esi. Esi šūdmališkas bailys, nes bijai išlysti į dienos šviesą savo tikru vardu prabilti. Nuo pasąmonės niekur nepabėgsi ir jokiu vardu neprisidengsi, šūdmaly. Bet savo gelmėje esi geras, tik užsikrėtęs šūdmališka bacila. Kaukis su šūdmalizmo virusu, kovok dėl savęs, skleisk gėrį ! Mes tau padėsim !

                • tikras lietuvis:

                  Nešnekėk niekų.
                  Žemaičiai (kaip ir žydai) įtikėjo, kad jie yra tauta, bet ar ne dėl to:
                  kauno.diena.lt/dienrastis/kita/pinigu-ir-slove…/www.sveikasmazylis.lt‎
                  2004 rugs. 11 – Alaus verslą barzdočius Antanas Kontrimas žada parduoti. Tačiau laurus jam … Nusikvatojęs vyras vėl gurkštelėjo alaus, kurio, neslėpė, išgeria kasdien maždaug po 3 litrus. “Atsikėlęs išgeriu “bačkelį” (bokalą – aut. past.) …

  9. Vilna:

    Akivaizdu, kad Mindaugo laikais sembiai ir kuršiai buvo Mindaugo karalystės teritorija. Nemuną, Prieglių, o dalinai dar ir Dauguvą, kaip vandens kelius kontroliavo Mindaugas. Oridinai teturėjo pilis dar tik pačiame pajūryje. Tik po prūsų, kuršių sukilimų numalšinimų ir matyti jų kilmingųjų persikėlimų gilyn į Lietuvą kryžiuočiai ėmė slinktis į jų teritorijas, pasistatydami Ragainės, Vėluvos pilis, iš kurių bei Kenisbergo pilies puldinėjo abipus Nemuno esančias sembų ir kuršių žemes, tačiau Užnemunėje toliau dabartinės sienos su Karaliaučiumi, o Kurše – toliau sienos su Latvija nepraėjo. Šių teritorijų priklasymą patvirtintų Mindaugo, Treniotos, Vytenio vesti karai (Surminas, Mažonas ir kiti) dėl Sembos ir Kuršo. Dėl Sembos kovojo dar ir Kęstutis, o Vytautas savo tėvonija laikė žemes iki Osos upės.
    Lietuvos istorijoje šie faktai yra palikti už borto, labai primityviai yra suprantama Lietuvos vesta kova su ordinais ginant iki jų atsikraustymo turėtą teritoriją, kuri pajūryje laikytina tuo metu buvusi tarp Dauguvos ir Osos.
    Nei krivulėje,nei kitur dėl apleistos padėties istorijos moksle kažkodėl nepriekaištaujama, o juk algos mokslininkams mokamos iš biudžeto, tačiau gal iš kaimynų jie gauna daugiau.

  10. tikras lietuvis:

    Perskaičiau tveriečių laišką: nets graž! 🙂

  11. VIDMANTAS MAROZAS UK WISBECH:

    1.LIETUVIU TAUTA SIMTMIECIUS BUVO KITA
    ATEJO KRYZIUOCIAI IR KALAVIJU SUNAIKINO LIETUVISKUMO SAKNYS-PANGONYBE

    2.PASIDARE NESUPRANTAMOS MUSU VAIKAMS PASAKOS APIE JURATE IR KASTYTI
    IR NIEKAS BEVEIK NEMAMENA PASAKOS EGLE ZALCIU KARALIENE

    3.LIKO KELI PALIKONYS BANDANTIS KAZKA PASAKYTI SIAI POSKOMUNISTINEI
    97% AUDITORIJAI
    1% SENA KARATA
    1% KOSMOPOLITAI BLASKOSI PO VISA PASAULI
    1% KOSMOPOLITAI BLASKANTIS PO EUROPOS SAJUNGA

    JUMS PATARCIAU PROPOGUOTI GYVENYMO PIRAMIDE
    PASKUTINE PIRAMIDES PAKOPA
    SEKSAS,VALGYS,NAMAI 95% PRIKLAUSO SIAI PAKOPAI LIETUVIU

    AUSTESNE PIRAMIDES PAKOPA BUTU
    TURTAI
    LIETUVOJE GALINGU TURTUOLIU GAL 3%

    DAR AUKSTESNE PAKOPA PIRAMIDES BUTU
    VALDZIA IR PINIGAI
    LIETUVOJE TIKRU VALDININKU TIK 1%

    DAR AUSTESNE PIRAMIDES PAKOPA
    ZINIOS
    TIKRU ZINIU GAVUSI LIETUVOJE YRA 0,.99 %

    IR PATI AUKSCIAUSIA PAKOPA
    TAI AUSCIAUSIOS ZINIOS
    JAS LIETUVOJE TUR I0.1%

    I TA TARPA IEINA
    PANGONYBES PRADININKAI
    PROVOSLAVU PRADININKAI
    TOROS PRADININKAI
    BUDIZMO PRADININKAI
    KATALIKYBES PRADININKAI IR T.T

    PAIMKYTE PIESTUKA
    NUSIPIESKITE TOKIA DIDELE PIRAMIDE IR MATYSYTE KA REIKIA DARYTI
    JUMS ATSIVERS TRECIA AKYS INTUICIJA
    KAI DAZNIAU ZIURESYTE I TA PIRAMIDE ATMETE VISAS PASALINES MINTIS

    TAI NE JOGA TAI NE MEDITACIJA TAI SLAPTU MOKSLU PRADZIAMOKSLIS

  12. Algirdas:

    Sveiki. Na, matau, jau išpilstėme karščiausią vandenį, tad galime vėl kalbėti kaip tikri dievturiai (žmonės turintys dievo krislą savyje, savąjį Dievą į kurį nesėkmėje nevalingai kreipiamės Dieve mano) ir palaimintieji (globojami deivės Laimos). Nesikarščiuokime. Karščiavimasis ir savos Tiesos priskyrimas Teisybei, o oponento Neteisybei yra dvipolio (mums svetimo krikščionybės atnešto) mąstymo požymis. Mes atėjome su daugiapoliu mąstymu, kur visa ko centras yra Darna. Kiekviena Tiesa yra teisi, jei ji neatmeta priešingos Tiesos galimybės. Tik tarp dviejų Tiesų gimsta TEISYBĖ, nes ji galima tik Darniame Tiesų sambūvyje. Sėkmės visiems ir linkiu kiekvienam iš Jūsų kasvakar melstis savo Dievui. Garbingieji mūsų DIEVAI yra bendri, o kiekvienas iš mūsų turime savo patį artimiausią dievą, kurį mums gimstant skyrė JIE. Tai mūsų tarpininkas su JAIS neaplenkime ir pastoviai su juo bendraukime. Jis ir atsakys Jums ne kas iš jūsų esate teisus, bet kiek jūs kiekvienas esate teisus. Šis atsakymas ir bus Jūsų suvokta TEISYBĖ.

  13. kuzis:

    Vytautas gesino su lenku ALKUS… Mineralinio gaila..

  14. Klodas:

    Pasaulėjautos atodangai nebūtina daug žodžių, vidinis jausmas išreiškiamas per kūrėjo kalbą. Mintis perteikia, ką galima suvokti, išgyventi, kam pasiryžti. Pavyzdžiui A.Baltakis: „Nedidelė mūsų gentis / Dar laikosi prie Nemuno – / Įsitvėrus ąžuolo šaknies / Kranto atodangoj”. // Ąžuolo nebėra. / Tik jo šaknys”. R.Keturakis.” – „O griaudžia žiauri / istorija – skauda ir skauda”. „Išsaugoki, Praamžiau, ąžuolą, / Išsaugok pilnatį ir žmogų, / kuris galės išgirsti ir suprasti, / ką mums bylos iš ąžuolo pašokusi liepsna, / ką mums ištars ugnim pavirtęs ąžuolas – “.

  15. Ženklas:

    Rugpiūčio 3d, 10val, šeštadienį Luokės seniūnijoje Šatrijos kalne, mūsų senojo baltų tikėjimo šventvietę kryžininkai – katalikai ruošiasi išniekinti mišiomis dievui Jahvei, prievartinio, smurtinio Žemaitijos krikšto proga. Religinės neapykantos kurstymo – vandalizmo renginį organizuoja Telšių vyskupija.
    Gerieji žmonės, susirinkime, susikabinkime rankomis ir neleiskime katalikams išniekinti mūsų šventajį Šatrijos kalną ir šventvietės Aukurą!

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Rugpjūčio 2 – 4 dienomis Telšių vyskupas Jonas Boruta organ’izuoja eucharistinį congresą. Tad, kaip sakai, rugpjūčio 3 d. ant Šatrijos – čia gali būti viena iš strateginių dalių – prieš “vis dar” gyvus “pagonius”.
      Ženkle, kviesk krivį Joną Trinkūną, o jis savo ruožtu – visus romuviečius ir aplamai Baltus.
      Beje, reikia gauti to vyskupo telefono numerį ir pasitikslinti, kokią klastą ten jis ruošiasi įgyvendinti.

    • Amelija:

      Žmogau nesusipratęs, visa mąstanti Žemaitija ir Lietuva švenčia 600 metų krikšto jubiliejų. Kas tamsta šiandien būtum, jei protėviai būtų likę nekrikštais? Medy tupintis kuoka ginkluotas aborigenas su kailio atraiža aplink juosmenį? Raštas, mokslas atėjo tik po Krikšto. Ir gotika, ir barokas vietoj medinių griuvenų. Žaidžiat jūs čia tuos baltus-raudonus kaip vaikai, o pasaulis eina pirmyn, ir jau niekad nebus taip, kaip buvo. Prablaivėkit, vyrai.

  16. katalikas:

    Nieko keista, kad pagonys posėdžiauja jėzuitų kolegijoje – kur jiems be krikščioniškos civilizacijos dėtis.

  17. Pastaba:

    Kultūrai svarbu nepamiršti istorijos. M.Romeris dėl katalikų bažnyčios santykių su valstybe, dėl jos išskirtinės pozicijos Lietuvoje, kuri buvo stipresnė už valstybinę organizaciją: išreiškė susirūpinimą, jog „Konkordatas, užuot sutvarkęs bažnyčios ir valstybės santykius bei jas sutaikęs, virto kažkokia katalikų dvasiškijos karo tvirtove kovai su valstybės valdžia, kažkokiais karo apkasais, iš kurių puolama valstybė ir kuriuose pasislepiama nuo jos valdžios veikimo”.

  18. Artūras Gotautas:

    Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys

    SUTARTIS dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
    SUTARTIS dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
    SUTARTIS dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados
    2000 m. rugsėjo 16 d., apsikeitus ratifikavimo raštais, įsigaliojo trys sutartys tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Šios sutartys reguliuoja teisinius Katalikų Bažnyčios ir Valstybės santykių aspektus, Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą švietimo ir kultūros srityje, taip pat Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovadą. Šios sutarys sudarytos siekiant Katalikų Bažnyčios ir Valstybės, dviejų tarptautinės teisės subjektų, santykiams suteikti didesnes juridines garantijas. Šventasis Sostas tose sutartyse remiasi Vatikano II Susirinkimo dokumentais ir Kanonų teisės normomis, o Lietuvos Respublika – Konstitucijos nuostatomis.

    Sutartys tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos buvo pasirašytos 2000 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas jas ratifikavo. Šios sutartys išreiškia Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto bendradarbiavimo tąsą. 1927 m. buvo pasirašytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Vatikanas niekuomet nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Diplomatiniai santykiai tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos buvo oficialiai atkurti 1991 m. rugpjūčio 30 d.
    Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. Šis aktas reiškė, jog į Šiluvos Dievo Motinos, nuolat savo užtarimu lydėjusios tautos kelią į laisvę, rankas atiduodamos ir Nepriklausomybės viltys bei lūkesčiai.

  19. Pastaba:

    Atgarsis – Duisburgo metraštyje rašyta, jog į prūsų krašte atsikėlėliai Landsbergai buvo pasistatę pilį „Paukščių balsai”, rūpinosi prūsais, rūpinosi, deja prūsų neliko.

  20. Žalčiolunkis:

    Kai žmonės pyksta, tai sukvailėja, todėl nuo seno radosi įvairūs tikėjimo kultai, tame tarpe ir Romuva. Tai ramėjimo, nusiraminimo arba kitaip meditavimo tikėjimas, nes tik ramus žmogus gali būti išmintingas…
    Na o aisčių gentys kaip tada taip ir dabar temoka rietis tarpusavyje. Nesakau, kad tai blogai, bet nesakau, kad ir gerai. Ten kur du pešasi trečias laimi ir tas trečias dažniausiai svetimšalis…

  21. Amelija:

    Ženklas liepos 21 dieną rašė: “Rugpiūčio 3 d. 10 val., šeštadienį, Luokės seniūnijoje Šatrijos kalne, mūsų senojo baltų tikėjimo šventvietę kryžininkai – katalikai ruošiasi išniekinti mišiomis dievui Jahvei, prievartinio, smurtinio Žemaitijos krikšto proga. Religinės neapykantos kurstymo – vandalizmo renginį organizuoja Telšių vyskupija.
    Gerieji žmonės, susirinkime, susikabinkime rankomis ir neleiskime katalikams išniekinti mūsų šventajį Šatrijos kalną ir šventvietės Aukurą!”

    Nekantrauju sužinoti, kaip pavyko apginti Šatriją nuo “kryžininkų”, kiek gerųjų žmonių susikabino rankomis ir ar buvo pasiektas tikslas sutramdyti “vandalizmą”. Parašykite, tikrai įdomu – ir tikriausiai ne tik man, bet visiems lietuviams.

    • Ženklas:

      Religinės neapykantos kurstytojas Telšių vyskupas J. Boruta SJ, nepanorėjo išlikti padoriu ir nesibrauti į mūsų religinę šventvietę ant Šatrijos kalno. Nepaklausė net Popiežiaus Pranciškaus 08.02 d. raginimo abipusei pagarbai tarp religijų, vis tiek, 3 pilnų policijos ekipažų remiamas su dviem vyskupais ir Popiežiaus legatu kardinolu Peter Erdo, užsirabazdino ant kalno. Jų akcija nepavyko, nes susirinkę gerieji žmonės aniems panosėje aukojo Šatrijos šventvietėje Ugnies apeigas mūsų Dievams ir Deivėms. Pats Popiežiaus legatas, kardinolas Peter Erdo dabar galės liudyti Vatikanui ir pasauliui,- kryžininkams per 600 metų nepavyko sunaikinti prigimtinę senąją baltų religiją. Jis savo akimis ir ausimis matė ir girdėjo mūsų apeigas ir maldas saviesiems Dievams- gyvai vykstantį religinį gyvenimą. Kryžininkai, jūsų “pergalė” tuščiavidurė ir nepilna, tauta išsaugojo savo dvasią ir jos stiprybės pamatą- etninę religiją. Vyskupai nuo kalno buvo nulydėti ožio ragu.

    • Artūras Gotautas:

      Įsibėgėjant Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui bei šiai sukakčiai skirtiems renginiams, išpažįstantieji senąjį mūsų protėvių žemaičių tikėjimą bei besilaikantys senosios pasaulėžiūros žemaičiai teigia nesuprantantys: negi būtina minint mums prieš šešis šimtmečius atneštos religijos sukaktį, tai švęsti būtinai lendant į tas vietas, kurios dar tebealsuoja iki krikščionybės čia plevenusia dvasia?
      Toks klausimas kilo žemaičius vienijančio sambūrio „Būkime vieningi“, Žemaičių kultūros draugijos bei kitų organizacijų nariams, kurie gegužės 17-ąją stebėjo istorinėje Žemaitijos vietovėje ant Šatrijos kalno, esančio netoli Luokės miestelio, Telšių rajone giedotas gegužines pamaldas.
      Kaip skelbta Telšių vyskupijos interneto tinklapyje, šis maldingas susibūrimas Telšių vyskupo J. Borutos SJ iniciatyva ir kvietimu buvo skirtas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui. Pamaldų pradžioje, ant kalno užlipus su giesme procesijos būdu, visus susirinkusius pasveikino Telšių ganytojas J. Boruta SJ. Jis susirinkusiesiems kalbėjo apie Šatrijos kalną kaip vieną iš svarbiausių vietovių, nuo kur buvo vykdoma LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir Lenkijos karaliaus Jogailos iniciatyva ir pastangomis žemaičių kristianizacija. Vyskupas priminė žemaičių krikšto aplinkybes, jų laisvą apsisprendimą tapti krikščionimis ir troškimą, kad būtų įsteigta Žemaičių vyskupija.
      Kiek kitokios mintys apie šias apeigas kilo aukščiau minėtųjų žemaičius vienijančių organizacijų atstovams. Palangiškiai Vaidas Želvys bei Vaidas Lekstutis sako, jog, visų pirma, niekas negali atsakyti į klausimą, kiek gi tų krikštijamųjų buvo čia neva susirinkę – jau nebekalbant apie tai, kokiomis aplinkybėmis Vytautas su savo armada juos krikštijo. O antra – glumina ne tiek pats Mišių ant Šatrijos kalno faktas bei tai, kad dabar katalikai atkakliai „eina“ per visas senąsias žemaičių šventvietes ir būtent ten rengia protėviams atneštojo tikėjimo jubiliejaus minėjimus.
      Palangiškiai priminė, jog Kryžiaus karai, kurie neva nešė krikščionybę, prasidėjo nuo VIII a., ir iki XIV a. užpuolikai po kryžiaus ženklu žemaičių niekaip negalėjo nugalėti. Nors atrodė, žemaičiai tokie vargšai – tik nedideles pilaites teturėjo…
      „Ir dabartiniai, pavadinkim, veiksmai, kurie vyksta ant piliakalnių – tai mūsų protėvių, atsilaikiusių prieš kryžiuočių bei kalavijuočių – prieš viso Livonijos ordino – ekspansiją, menkinimas, – sako V. Želvys ir V. Lekstutis. – Juk piliakalniai buvo skirti ne tam, kad ant jų būtų dainos dainuojamos ar alus geriamas. Jeigu piliakalnis – tai buvo vieta, skirta gintis nuo užpuolikų, jeigu alkakalnis – tai buvo šventa vieta, skirta apeigoms. Ir kodėl reikia ten veržtis Mišių laikyti? Į ką būtų panašu, jeigu išpažįstantieji kitus, ne krikščionių ar katalikų tikėjimus – pagonys, budistai ar krišnaistai – ateitų į katalikų bažnyčią, pradėtų ten savo giesmes giedoti, o šventoriuje bendrą pasivalgymą surengtų? Juk tikrai būtų išvaryti lauk. Tuo tarpu katalikai, surengę Mišias ant Šatrijos kalno bei bendras vaišes, rodo nepagarbą senajam žemaičių tikėjimui, jų pasaulėžiūrai“.
      Pasak palangiškių, keistos kalbos yra kalbamos ant tų piliakalnių: pasakojamos pasakos – ar legendos – kad štai ant to kalno kažkada stovėjusi bažnyčia. Tačiau raganos, kurios anksčiau čia suskrisdavo į savo raganiškas puotas, labai supykusios, ir vienąkart susibūrė ir užpylė tą bažnyčią smėliu ir žemėmis. Bažnyčios stogas įlinko, ir todėl Šatrijos kalnas yra viršūnėje įlinkęs. „Tai kokia pasaulėžiūra brukama vaikams, kurie tokiomis pasakomis tiki?“ – retoriškai teiraujasi žemaičiai.
      Beje, apie pačias katalikiškąsias apeigas buvo sužinota kelios dienos prieš joms vykstant.
      „Viskas įvyko labai staigiai: sužinojome prieš kelias dienas, – pasakojo V. Želvys. – Nustebino, kad pamaldoms pasirinktas labai keistas laikas: penktadienio popietė, kai dirbantys žmonės negali renginyje dalyvauti. O autobusais prie Šatrijos buvo suvežti pensininkai. Per tas kelias dienas mūsų iniciatyvinė grupė, apimanti visos Žemaitijos miestus ir miestelius, sukvietė galinčius atvykti savo narius, prie mūsų prisijungė ir Žemaitijos baikerių klubai, ir viena iš pagonių organizacijų, Žemaičių kultūros draugijos skyriai parėmė. Kas mus, atvažiavusius, labiausiai papiktino: stovi ant Šatrijos kalno žmonės, dengia stalus, maistai sunešti, kibirai kažkokie, rakandai. Pasiteiravom: kas čia bus? Sako, nešim ant kalno, ten yra laužavietė ir gaminsime maistą. Tada teiraujuos – o ar jūs žinote, kad ant kalno yra šventa vieta? Ar jūs eitumėte į šventorių šašlykų kepti? Ne, sako, tai būtų negerai. Tai sakau, juk yra kalno papėdėje aikštelė, kaip tik palapinė ten stovi – ir tieskit stalus, kepkit, virkit, valgykit ten, o ne ant kalno“.
      Senosios pasaulėžiūros besilaikantieji prie Šatrijos atvyko nešini tikrom Žemaitijos vėliavom. Būta ir suaugusiųjų, ir vaikų iš Šiaulių progimnazijos, palaikančių senąsias tradicijas. Ir visi jie, o ne katalikų tikėjimą išpažįstantieji – bent jau taip teigia palangiškiai, – surinko po sueigos paliktus vienkartinius indus, kitas šiukšles. Net alaus „bambalius“.
      „Be to, kai katalikai aukojo savo Mišias, mes taip pat surengėme savąsias protėvių apeigas, – pasakojo V. Želvys. – Jie šneka – mes duoną tarpusavyje dalijamės. Beje, pamatėme ir policijos ekipažą atvažiavusį, nes davatkėlės šnekėjosi, kad ketiname vos ne riaušes kelti. Tarp kitko, vienas vyrukas bandė man iš rankų vėliavą išplėšti: neva jam maišo. Pasakiau: vietos yra, paeikite toliau nuo mūsų vėliavų“.
      Tiesa, kas buvo gražu – tai, kad vyskupas pakvietė visus tikinčius ir netikinčius – išpažįstančiu kitus tikėjimus – į Šatrijos papėdę prie bendro stalo.
      „Protėviai leidžia rinktis mums brangiose vietose bei šventvietėse, bet reikia turėti labai gražią taikos pusiausvyrą. Ant Šatrijos – ir ne tik ant jos – puikiai galime visi išsitekti, tik gerbkime vieni kitus“, – akcentavo V. Želvys ir V. Lekstutis, dar kartą priminę, jog senąjį tikėjimą bei pasaulėžiūrą išlaikantieji taip pat ateina į bažnyčią, dalyvauja apeigose – ar krikštynos būtų, ar vestuvės, tačiau nelenda su savo pagoniškom ar gamtatikių apeigomis prie altorių.
      „Mes vadovaujamės krikščionių nustatyta tvarka, tradicijomis, nepradedame pakylėjimo metu nederamai elgtis. To prašome ir iš jų. Mes nesakome – nelipkite ant mūsų kalnų. Būkit, tik pagarbos daugiau reikia“, – pabrėžė žemaičius vienijančio sambūrio „Būkime vieningi“ nariai V. Želvys ir V. Lekstutis.
      ( http://bukimevieningi.webnode.com/ )

  22. Amelija:

    Ačiū. Laimei, susidūrimų išvengta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: