I.Prūsis. Tėvų kaltumo prezumpcija, arba juvenalinės justicijos principai (2)

Ivaras Prūsis

Ivaras Prūsis

Vis daugiau vaikų iš tėvų atimama absoliučiai be jokios priežasties. Šie procesai įgyja didžiulį pagreitį tiek kitose pasaulio valstybėse (ypač Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse), tiek Latvijoje. Našlaičių teismo (skirianti našlaičiams globėjus, bet ne teismų sistemos įstaiga Latvijoje) ir Valstybinės vaiko teisių apsaugos inspekcijos (VVTAI) savivalė tampa vis įžūlesnė ir masiškesnė, tačiau to negana – Gerovės ministerija stumia vis naujas pataisas įstatymuose, kad akivaizdžiai padidintų našlaičių teismo galias atimti vaikus, bet sumažintų tėvų juridines ir praktines galimybes tam pasipriešinti. Ir visa tai yra taip lengvai pasiekiama todėl, kad Latvijoje, kaip ir kitur pasaulyje, vis labiau ryškėja tėvų kaltumo prezumpcija – principas, kai pagal numatytuosius įstatymus tėvus laiko kaltais, jei jie neįrodo priešingai.

Kaip tai veikia? Vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, humaniškos ir teisingos teismų sistemos pamatinių principų yra žmogaus nekaltumo prezumpcija. Tai reiškia, kad iki tos akimirkos, kol neįrodyta žmogaus kaltė, jis pagal bendrą principą laikomas nekaltu. Šis principas praktiniame sistemos lygmenyje geriausiai įgyvendinamas baudžiamojoje teisėje.

Baudžiamosios teisės sistema susideda iš:

1) tiriamųjų institucijų (tyrėjų), kurios atlieka operatyvinius veiksmus (kaupia, tvarko, analizuoja ir dokumentuoja informaciją), kad įrodytų konkretaus asmens kaltę;

2) prokuratūros (prokurorų), kuri prižiūri tyrimą, įsitikina, kad surinkta pakankamai daug įrodymų, ir palaiko kaltinimą teisme;

3) teismų (teisėjų), kuriems garantuota maksimali nepriklausomybė ir kurie, susipažinę su tyrimo medžiaga (įrodymais), prokuroro ir advokato argumentais, priima galutinį sprendimą dėl asmens kaltumo. Bet teismo sprendimą galima ir apskųsti.

Ir tyrėjai, ir prokurorai, ir teisėjai privalo būti atitinkamos kvalifikacijos ir, kas yra svarbiausia, jiems yra numatyta atsakomybė, įskaitant įrodymų klastojimą ir bylos sufabrikavimą.

Nutinka visaip – yra atvejų, kai bylos fabrikuojamos, kai paperkami teisėjai, prokurorai, kai nuteisiami nekalti žmonės, kaltieji išteisinami, teismo sprendimai sutariami iš anksto ir pan. Visa tai pasitaiko, ir visi apie tai žino, tačiau pati sistema (jos sisteminiai ypatumai) nekaltą žmogų gina. Kad būtų sufabrikuota byla baudžiamojoje teisėje, reikalingos specialiosios žinios, organizaciniai gabumai ir resursai. Net jei dauguma šioje sistemoje yra paperkami, tai reikalauja daug darbo, užima daug laiko ir daug kainuoja.

Kiek kitokia situacija dėl nekaltumo prezumpcijos yra administracinius procesus reguliuojančiose įstaigose ir administraciniuose teismuose. Ten nekaltumo prezumpcijos principas nėra įtvirtintas sistemiškai, ir tai leidžia lengvai šį principą pažeisti.

Sprendimą iš tėvų atimti vaikus gali priimti savivaldybių globos ir rūpybos įstaigos – našlaičių teismai, jiems šioje srityje suteikti labai platūs įgaliojimai. Našlaičių teismų sprendimas įstatyme apibrėžtas kaip administracinis aktas, kurį galima apskųsti administraciniame teisme (bet per terminuotą laiką – per 30 dienų).

Ką tai reiškia praktikoje? Tai, kad savivaldybių globos ir rūpybos įstaigos, kurioms suteikti platūs įgaliojimai dėl vaikų atėmimo iš šeimos, vienu metu atlieka ir tyrėjo, ir prokuroro, ir teisėjo vaidmenį, bet jų sprendimas gali būti atšauktas tik administraciniame teisme (jei sprendimą spėjama apskųsti per nurodytą terminą) ar jų pačių sprendimu. Tai reiškia, kad vaikų teisių apsaugos įstaigose, kaip institucijose, turinčiose didžiules galias, nekaltumo prezumpcija sisteminiu lygiu neveikia, nes nekaltumo prezumpcijos įgyvendinamą sistemiškai užtikrina tyrimo, kaltinimo ir teismo sprendimo vaidmenų atskyrimas. Taip pažeidžiamas ir objektyvumo principas. Jei našlaičių teismuose dirba protingi ir sąžiningi žmonės, tai viskas gerai, bet jei ten dirba nekompetentingi, negarbingi ir įstatymo esmę ignoruojantys valdininkai, o taip labai dažnai ir yra, tai yra puiki vieta nekontroliuojamai ir nebaudžiamai savivalei.

Negana to, našlaičių teismų darbuotojams nėra numatyta specialioji atsakomybė už bylų sufabrikavimą, melavimą, nepagrįsto sprendimo priėmimą, kaip tai numatyta baudžiamojoje teisėje dirbantiesiems, kuriems kontroliuoti numatyti specialūs vidinės kontrolės mechanizmai. Našlaičių teismų darbuotojus galima tik atleisti, o tai gali padaryti tik pati savivaldybė savo iniciatyva ar VVTAI siūlymu. Jei kalbėsime apie VVTAI, kuri pagal įstatymą turi kontroliuoti našlaičių teismų darbą, iš tiesų ji to nedaro ir elgiasi priešingai – dengia ir net skatina nepagrįstą vaikų atėmimą. Užuot apskundimo atvejais (ir ne tik) tikrinusi faktus, VVTAI tik peržiūri našlaičių teismų parengtus (dažnai sufabrikuotus) dokumentus ir formaliai atsirašinėja. Ir nėra ko stebėtis, kadangi Gerovės ministerijai pavaldžioji Inspekcija vienu metu yra atsakinga už vaikų globos tarnybos darbo kontrolę ir už metodinį vadovavimą jai, o tai jau savaime absurdiška. Pirma, kontroliuojamąjį darbą turėtų atlikti visai kita institucija, antra, nuo politinės valdžios nepriklausoma struktūra (pavyzdžiui, ombudsmenas).

Tėvai, iš kurių našlaičių teismai atėmė vaikus ir kurie nesutinka su sprendimu, turi pateikti prašymą administraciniam teismui atšaukti našlaičių teismo išduotą administracinį aktą (t. y. našlaičių teismo sprendimą), ir šį prašymą reikia pagrįsti (įrodyti). Atitinkamai jei našlaičių teismas, o tai dažnai nutinka, kokią nors bylą sufabrikuoja ar atima vaiką per klaidą, tėvai turi įrodyti, kad jie nėra kalti. Jei našlaičių teismas savo dokumentuose užrašo, kad žmogus, pavyzdžiui, yra kupranugaris, tai juridiškai jis kupranugariu tampa iki tos akimirkos, kol teisme nebus įrodyta priešingai. Žinoma, ir administraciniame teisme galima naudotis nekaltumo prezumpcijos principu, žinoma, galima nurodyti našlaičių teismų sprendimų trūkumus ir t. t. Dažnai tai padeda, tačiau administraciniame teisme tai neveikia kaip savaiminis mechanizmas. Be to, praktikoje teisena yra ilgai trunkantis procesas, nors įstatyme numatyta, kad bylos dėl vaikų turi būti sprendžiamos per maksimaliai trumpą laiką.

Administraciniame teisme veikia kitas papildomas principas – tas, kuris kažką teigia, tą teiginį ir turi įrodyti. Taigi, jei nukentėję tėvai mano, kad jie yra nekalti, nors našlaičių teismų dokumentuose rašoma priešingai, arba kad šiuose dokumentuose meluojama, tai šią nuomonę privalo įrodyti. Našlaičių teismai, kaip atsakingos institucijos, atitinkančios gerovės principus, gali iškelti bet kokius teiginius, kurie pagal bendrą principą laikomi teisingais iki tos akimirkos, kai įrodoma priešingai, jei kas nors apskritai mėgina tai daryti (dažniausiai net nemėgina). Ir visa tai dar labiau įtvirtina daugelio teisėjų nekompetencija šiose srityse: šeimos teisės, pedagogika, šeimos ir vaikų psichologija, taip pat formalios VVTAI išvados, kad našlaičių teismų veikloje nieko antiįstatymiška nėra konstatuota. Todėl administracinių teismų teisėjai dažniausiai yra nusiteikę palaikyti našlaičių teismų nuomonę ir sprendimus.

Administracinė teisena yra sudėtingas, daug laiko, darbo ir lėšų reikalaujantis procesas. Ir kiek gi yra tėvų, kurie, kai atimami jų vaikai, sugebėtų visus šiuos dalykus suprasti, ką jau kalbėti apie juridines kovas ir advokatų apmokėjimą?! Taigi didžioji dalis tėvų ar įtėvių yra beteisiai ir bejėgiai kovoti su našlaičių teismais. Ir šioms įstaigoms Gerovės ministerija ketina priskirti dar daugiau galių ir įgaliojimų!

Bet baisiausia, kad apskųstas našlaičių teismo sprendimas nėra atšaukiamas. Tai reiškia, kad jei iš tėvų vaikas atimtas nepagrįstai ir jie apskundžia sprendimą, vaikas laikomas atskirtas nuo šeimos per visą teisminį procesą, o tai gali trukti mėnesius ar net metus. Ir nė vieno atsakingo tarnautojo nedomina, kokį šoką išgyvena vaikas ir koks psichologinis smurtas dėl tokio sprendimo yra vykdomas prieš vaiką, o tai dažniausiai palieka baisias pasekmes (frustracija, deprivacija, pakenkta tėvų autoritetui) tolesniam vaiko vystymuisi.

Kodėl taip yra daroma, kitas klausimas (yra globalios jėgos, kurios stengiasi sunaikinti šeimą kaip visuomenės institutą), bet visi šie veiksmai pridengiami ne kuo kitu, kaip… rūpinimusi vaikų saugumu, vystymusi ir „pačiais svarbiausiais vaikų interesais“ (šią frazę, atitrūkę nuo realybės, biurokratai kartoja kaip mantrą, ja pagrįsdami bet kokias savo veiklas). Plačiai pasakojama, kiek daug vaikų interesams nepalankių šeimų, alkoholikų, prievartautojų ir panašiai, kurie muša savo vaikus, todėl reikia kažką daryti, reikia taikyti griežtas priemones ir t. t. Rodoma žiauri statistika (kokia ji teisinga ir pagrįsta, kita istorija) ir prieinama prie išvados – tėvai ir šeima pagal bendrą principą yra blogi. Kad išgelbėtų tuos vaikus, kurie auga nepalankiose šeimose, sukuriama nekontroliuojama represinė sistema, kuri iš tikrųjų yra grėsminga visoms šeimoms ir visiems vaikams. Negana to, ignoruojamas faktas, kad vadinamoji vaikų globa ne šeimose yra daugybę kartų baisesnis reiškinys, kurio totaliai išsigimusių grimasų Vakaruose jau neįmanoma paslėpti. Vaikai, atimti iš šeimų, mėtomi iš vienos globos įstaigos į kitą, paskui tampa įvairių prievartos būdų, prasigyvenimo ir prekybos objektais.

Juridiniai technokratiniai biurokratai, tarsi rūpindamiesi vaikų gerove, ignoruoja per tūkstantmečius patikrintą faktą, kad tikrieji tėvai yra daugybę kartų pajėgesni ir labiau suinteresuoti vaikų svarbiausiųjų interesų gynėjai, nei svetimi žmonės. Biurokratai ignoruoja faktą, kad vaikui nėra nieko svarbesnio už jo tėvus ir kad vaikui vystytis būtina stabili aplinka, ir kad kategoriškai neleistina vaikų mėtyti iš vienos vietos kitą, kas labai plačiai praktikuojama Vakaruose ir ką lygiai taip pat plačiai pradės praktikuoti ir Latvija, sustiprinusi įvaikintojų sistemą. Ir politikai, ir biurokratai ignoruoja faktą, kad tikrai, normaliai šeimai, kaip naujų visuomenės narių atsiradimo institucijai, nėra visiškai jokių lygiaverčių alternatyvų, todėl bet kokias šeimos problemas būtina spręsti padedant ir stiprinant šeimas, o ne sukuriant biurokratines technokratines institucijas, kurios nepajėgia ir niekada nepajėgs nė per plauką taip gerai rūpintis vaikais, kaip tai gali tikrieji tėvai. Žinoma, tam tikros orientacijos darbuotojams, kurių suvokimas apie visuomenę ir šeimą yra totaliai suluošintas, ir pedofilams, ir principų neturintiems, amoraliems niekšams, kuriems tas pats, kaip įgyti naudos, tokių vaikų „globos ir rūpybos“ institucijų kūrimas ir įtvirtinimas yra naudingas, nes tai užtikrina laisvą priėjimą prie vaikų ir laisves elgtis su jais kaip tinkama.

Dėl klausimo, kuris susijęs su pačiu svarbiausiu valstybės ir žmonių gyvenime – vaikais: nekaltumo prezumpcija Latvijoje praktiškai neveikia, bet realiai veikia priešingas principas – tėvų kaltumo prezumpcija. Ir tai yra baisu! Ir tai būtina pakeisti bet kokiomis priemonėmis!

Parengė Erika Drungytė

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: