Ž.Makauskienė. Privati lietuvybė (50)

punskas.pl nuotr.

punskas.pl nuotr.

Su diskriminacijos apraiškomis asmeniškai nesusidūrė 73 procentai Lietuvos lenkų ir 86 proc. Lenkijos lietuvių – atskleidė per­nai at­li­kta apklausa. Tyrimą „Lie­tu­vių ir len­kų san­ty­kiai: tie­sos, pra­ma­nai, in­terp­re­ta­cijos“ Len­ki­jos vie­šų­jų rei­ka­lų ins­ti­tu­to už­sa­ky­mu pernai atliko bend­ro­vė TNS Pols­ka, Lie­tu­vo­je – bend­ro­vė TNS LT. Susimąstyti dėl lietuvybės ir su ja tapatinamų vertybių hierarchijos suvokimo verčia tai, kad lietuviškų mokyklų naikinimo ir kylančio Lenkijoje radikalizmo laikotarpiu tik 14 proc. apklaustų Lenkijos lietuvių teigia patyrę diskriminaciją dėl savo tautybės. Per pastaruosius 15 metų buvo uždarytos visos (išskyrus Vidugirių) lietuviškos kaimo mokyklos: Krasnagrūdos, Aradnykų, Lumbių, Klevų, Krasnavo, Vaitakiemio, Ramoniškių, Navinykų, Pristavonių. Liko Punsko, Seinų ir Vidugirių.

Pakanka vos keletą valandų pabūti Vilniuje, kad suprastum, jog Lietuvos sostinėje gyvena ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės – lenkai ar rusai. Lenkų kalba nevaržomai skamba gatvėse, parduotuvėse, grožio salonuose ar restoranuose. Taip pat valstybinėse įstaigose, mokyklose, ligoninėse, žodžiu, visur ten, kur dirba, gyvena, mokosi ar ilsisi lenkakalbiai Lietuvos piliečiai. Nepaisant to, kad jau kelinti metai Lenkijos žiniasklaidoje Lietuva linksniuojama kaip lenkams ir lenkų kalbai netolerantiška, nepakanti šalis, kurios valdžia įvairiais būdais stengiasi riboti šios kalbos vartojimo sferą, stebint žmones, neatrodo, kad jie ko nors bijotų ar kad jiems kalbėti sava kalba būtų kaip nors nepatogu, nemalonu ar gėda.

Lietuvoje lenką atpažinti nesunku – daugumos vardai ir pavardės užrašyti pagal lenkų kalbos skambesį, ir nieks neklijuoja jiems lietuviškų galūnių, nors vis dar kai kurie politikai taip teigia. Lietuvių politinis korektiškumas šiuo atžvilgiu yra pasiekęs tokias aukštumas, kad, pvz., „Tūkstant-mečio vaikų“ laidos vedėjas lenkiškos mokyklos auklėtinio Pavelo vardo nelinksniavo ir diplomą teikė „Pavel“, ne Pavelui.

Lenkijoje, ypač jos gilumoje, lietuvio neatpažinsi nei iš akcento, nei juolab iš pavardės. Tai, ko taip garsiai ir ryžtingai reikalauja Lietuvos lenkai – asmenvardžių rašymo savo kalbos rašmenimis, Lenkijos lietuviai jau turi. Turi, bet net nei pusė procento nepasinaudojo tokia galimybe. Paklausti, kodėl nenori ne kad užrašyti vardo ir pavardės lietuviškais rašmenimis, bet bent sulietuvinta forma, žmonės nurodo įvairius argumentus: kad neištars gydytojas ligoninėje, o juk kiekvienas ten galime pakliūti; nesugebės užrašyti banko tarnautojas, o juk visi ten turime reikalų; nesupras jau nuo lietuvybės nutolę giminės, o juk visi tokių turime; tyčiosis iš vaikų mokykloje ar darželyje; keistai jausiuos prieš lenkus bendradarbius, kurie turės „laužyti“ liežuvį; kol esu valstybės tarnautojas, kvailai jausčiausi, jeigu mano pavardė būtų užrašyta ne lenkų kalba, gal kai išeisiu į pensiją…

Net ir dauguma Lietuvoje studijuojančių ar jau ten dirbančių mūsų krašto lietuvių neskuba sulietuvinti savo pavardžių. „Nežinau, ar neteks grįžti į Lenkiją“, – motyvuoja tokį savo apsisprendimą. Išeina, kad Lenkijos lietuvis su lenkiška pavarde Lietuvoje jaučiasi saugiau, nei su sulietuvinta jaustųsi Lenkijoje.

Minioje drąsiai reiškiamės kaip lietuviai – dainuojame ir šokame, kabiname lenteles su lietuviškais kaimų pavadinimais. Liūdniau yra su asmenine lietuvybės deklaracija – tokiais atvejais, liaudiškai tariant, stengiamės neišsišokti: visi žinome atvejus, kai lietuvis gydytojas su lietuviu pacientu ar lietuvis tarnautojas su reikalus tvarkančiu lietuviu (ne Punske, bet Seinuose) pašaliniams girdint lietuviškai nesikalbės, net vyras su žmona lenkakalbėje aplinkoje telefonu lenkiškai kalbasi.

Kodėl taip yra? – klausiame Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininką istoriką Tadą Bagdonavičių.

– Kaltinti galima daug ką – mūsų oponentus ir radikalias nuotaikas Lenkijoje, apie kurias pradedama kalbėti tik dabar, bet jos juk buvo visą laiką. Svarbus aspektas ir vadinamasis tautos charakteris – skirtingas lenkų ir lietuvių. Labai dažnas mūsų nuovargis kovojant dėl tautiškumo, iš nevilties kylantis noras „integruotis“ (kas iš tikrųjų reiškia asimiliaciją), – aiškina Tadas Bagdonavičius. LLB tarybos pirmininkas sako, kad klaidas privaloma aiškintis, įvertinę savo veiksmus.

– Prisipažinkime – juk daugelis tautų turėjo didesnių problemų nei mes šiandien, bet atsilaikė, o kartais tapo stipresnės.

Tačiau negalima užmiršti, kad kiekvienas iš mūsų turime blogą jei ne asmeninę, tai iš artimųjų girdėtą patirtį. Nesunku sužinoti, kas Seinuose vyko prieš 30 metų, kai tikintieji lietuviai buvo užgauliojami, kai buvo draudžiama melstis sava kalba. Ir prieš dvidešimt metų, kai Seinų pastatų sienos ir tvoros buvo „papuoštos“ antilietuviškais šūkiais ir kartuvėmis, tepliotos Lietuvos konsulato sienos, o kaltininkų taip ieškota, kad po šiai dienai nepavyko surasti.

– Ar Balstogėje kas nors norėtų drąsiai reikštis, žinodamas, kad naktį gali būti padegtos jo namo durys? – retoriškai klausia Tadas.

Kita priežastis, dėl kurios vengiame viešumoje deklaruoti lietuvybę, palikdami ją „privačioje“ sferoje, yra nevisavertiškumo jausmas. Nors mokykloje girdime apie lietuvių kalbos archajiškumą, grožį ir susidomėjimą ja viso pasaulio kalbininkų, matyt, giliai širdyje patikėjome nuostata, kurią dar ir dabar galima perskaityti ar išgirsti Lenkijoje, esą lietuvių kalba yra neprestižinė, ir tai mus verčia jaustis menkesniais.

– Galima diskutuoti ir apie Lietuvos pareigūnus, kurie neigia polonizacijos procesą šiandien ar veikia prieš vietinių lietuvių interesus. Yra ir mūsų vietos asmenų, kurie sukaupė „socialinį kapitalą“, populiariai kalbant apie integraciją su lenkais, bet jų darbo vaisius yra ne integracija, o nutautėjimas, – tęsia Tadas Bagdonavičius.

– Akivaizdu, jog svarbiu faktoriumi reguliuojant tautinių mažumų padėtį – tiek formaliai, tiek ir praktiškai – tampa valstybės tautinių mažumų gausumo rodikliai, – kalba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Laurynas Kasčiūnas. – Pavyzdžiui, tautiškai homogeniškoje Lenkijoje tautinių mažumų teisinis reglamentavimas formaliai gali būti geriausias, nes šis klausimas nėra susijęs su iššūkiais dominuojančios tautinės grupės tapatybei. Turbūt todėl Lenkijai taip lengva įtvirtinti formaliai palankias sąlygas tautinėms mažumoms. Bet tik formaliai, nes faktiškai tautinės bendrijos Lenkijoje yra priverstos rinktis ne integracijos, o asimiliacijos kelią.

Anot politologo, geriausias to įrodymas – lietuvių dalis Lenkijoje mažėja daug sparčiau nei lenkų dalis Lietuvoje. L.Kasčiūno teigimu, Lietuvos lenkai, kurių bendruomenė daug didesnė ir turinti įtaką bent trijų Lietuvos savivaldybių valdymui, turi daugiau galimybių būti integruoti į tų gana uždarai veikiančių savivaldybių socialinių paslaugų ir ekonominės veiklos tinklą.

– Jiems tenka mažiau konkuruoti su lietuvių kilmės asmenimis ir galbūt todėl yra mažiau progų kalbėti apie diskriminaciją, nors pati bendruomenės interesams neva atstovaujanti politinė jėga stumia ją segregacinio santykių su visa Lietuvos visuomene modelio link, – sako VU TSPMI dėstytojas.

O Seinų ir Punsko krašte lietuvybei vis labiau silpstant gal jau pats laikas (jei ne per vėlu) vietoj paskaitų ir paskaitininkų iš Lietuvos, dėstančių mums, kad „esame uždaryti savo tapatybėje“, kad kiekvienas iš mūsų turime sugebėti atverti savo sienų ribas ir kad lietuvių kalba nėra tautos ir lietuvybės išlikimo garantas, reikėtų kaip tik stiprinti mūsų nunykusią tapatybę? Jei kas ir nesugeba ar nenori susivokti esamoje situacijoje, tegul bent patiki skaičiais – per pastaruosius dvidešimt metų sumažėjo mūsų kelis kartus.

Živilė Makauskienė, „Aušra“, 2013/10

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

50 komentarų

  1. G pavardės nesakysiu:

    Įdomu paprasčiausia – ar ten Punske, Seinuose yra bent dvidešimt žmonių, kurie laiko save lietuviais, kalba lietuviškai be akcento, pavardė lietuviška… Čia vienas pažįstamas pusdienį prabuvo Punske – tai sakė nė sykio negirdėjo lietuvių kalbos. Aš pats tai nesu buvęs.

    • tikras lietuvis:

      Vienžo,
      okupavo, aneksavo ir asimiliavo.

    • Kukis:

      Yra, yra. Akcentas, neišvengiamai, taip pat. Sakykim, dzūkų šnekta su nemaža lenkų kalbos įtaka, vistik 90 metų savo padarė. O tai, kad ten vyksta labai sparti polonizacija, deja, bet faktas. Yra ten liūdnai keistų reiškinių. Kad ir keli aktyvūs lietuvių bendruomenės veikėjai, vaikus leidžiantys į… lenkišką mokyklą… Kai žmogelio klausi, koėl, jie tik akis nudelbia… Realiai, po kokių 10-15 metų, ten nieko nebeliks, t.y. lietuvybės. Jaunimas arba išvažiuoja ( geriausiu atveju į Lietuvą, blogiausiu, tiesiog kur į užsienį…) arba lieka dirbti žemės ūkyje, dažnai kuria mišrias šeimas…. Taigi, kas galit, nuvažiuokit, tikrai įdomu…

      • -.-.-:

        Akcentas, žinoma, savotiškas, bet panašiai kalba ir šiapus sienos, tarkim, aplink Kapčiamiestį. O Punske iš tiesų pribloškė tai, kad parduotuvėje mums keliese užėjus pardavėjos tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai, o ne lietuviškai. O juk beveik 80 proc. miestelio gyventojų – lietuviai, gal net ir tos pačios pardavėjos, tik, matyt, pamačiusios nepažįstamus, o kas ten žino – lenkus ar ne, nusprendė, kad mums bus jaukiau, jei kalbės vastybine kalba, o gal ir iš tiesų buvo lenkės, kurioms tiesiog patinka gyventi tarp lietuvių. Kaip ten buvo iš tiesų, nežinau, išėjome sukrėsti ir nieko nepirkę (nelabai ko ir ketinome pirkti, daugiau iš smalsumo užsukome). Visgi, Vilniuje vietiniai “lenkai” tokių kompleksų (nepilnavertiškumo?) tikrai nejaučia, ir nesvarbu, kad čia jų kartu su gudais ne 80 proc., o tik 20 proc., taigi, tiek, kiek ir Punske. Pas mus tai priimama labai natūraliai, o Lenkijoje, kažkodėl, ne. Tokia situacija labai primena tarybinius laikus, kai lietuviai Lietuvoje iš mandagumo pereidavo kalbėti rusiškai, jei prie jų pokalbio norėdavo prisijungti koks nors rusakalbis, taip per visą tarybmetį ir neišmokęs gerai lietuviškai. Manau, kad tikrai yra kažkas ne taip su vietinių lietuvių savivertės jausmu – mums tą jau sunku suvokti, jau ketvirtį amžiaus besitvarkantiems pagal savo valią, bet kaip kitaip paaiškinti atsargumą ar nenorą save išskirti iš lenkų kaip lietuvį, nenorą užrašyti savo vietvardžių lietuviškai (o juk daugelis ir dabar dar skeptiškai žiūri, po užrašų užtepliojimo netgi iš viso jų norėjo atsisakyti)?

        • Kukis:

          Nieko naujo… net Pasaulio lietuvių (?) ekonomikos forumas , Vilniuje, buvo vedamas …. angliškai… Net Mockus atsisakė angliškai kalbėt, bet ne mūsų vietiniai klapčiukai…
          Dėl užrašų, nuomonių buvo visokių, viena jų, palikti užtepliotas… Kitas dalykas, nemaža dalis Seinios lietuvių aktyvo, puikiai suvokia, kad tos lentelės tėra papildomo spaudimo Lietuvai forma, todėl ir nenorėjo jų….

        • tikras lietuvis:

          O ką padarė Lietuvos valdžia, kad grąžintų tas etnines lietuvių žemes į Lietuvos sudėtį ir, tuo pačiu,, išvaduotų vietinius lietuvius?
          Nepadarė nieko.
          O privalo reikalauti grąžinti Seinus, Punską ir pan. žemes Lietuvai.
          Kitaip – asimiliacija yra netgi labai tikėtina.

          • Kemblys:

            Po tokių tavo grasinimų, nerimtai atrodo viskas, ką tu rašai. Žemiau nuoroda, pasiskaityk, kvaileli, ‘tikras lituvi’, kad prisimintum grasinimus, kurių nevykdai.

            http://alkas.lt/2013/05/16/patriotinis-jaunimas-pagerbs-vietines-rinktines-kovotoju-atminim/?comments#comments

          • Kukis:

            Kodėl galvoji, kad jie nori, kad tu juos “išvaduotum”??? Ekonomiškai lietuviai Seinijoje gyvena gerokai geriau… kam jiems būti nustekentoj ir nugyventoj Lietuvoj?

            • tikras lietuvis:

              Nežinojau to.
              Tuomet aiškus jų noras asimiliuotis.

              • Kukis:

                Nemanau, kad tai kažkoks noras. Manau, tai tiesiog neišvengiamos aplinkybės…
                Ir šiaip, įstojus į Šengeną, buvo keli bjaurūs atvejai, kai į Punsko kaimų šokius atsivilko gaujos “tautiečių”, kurie, apsiginklavę grandinėm ir pan, tiesiog sukėlė muštynes, lupo vietinius lietuvaičius. Tada ne vienas klausė savo tėvų, senelių, ar tai tikrai ta išsvajotoji Lietuva ir mūsų brangūs tautiečiai?????

                • tikras lietuvis:

                  Ar tikrai tai buvo lietuviai?
                  Iš kitos pusės, tai nusikaltėlių yra kiekvienoje tautoje.

                    • tikras lietuvis:

                      Ko bijai?
                      Nusikaltėlių, kaip sakiau, yra visose tautose, betgi ne pagal asmeninį santykį su jais renkiesi ar būti tautiečiu, ar ne.

                    • Kukis:

                      Bijau, kad jie buvo lietuviai… o pirmas, masinis susidūrimas su tautiečiais nebuvo itin malonus, todėl ir atitinkami vertinimai…

                    • tikras lietuvis:

                      Na, ir kas, kad anie buvo lietuviai?
                      Taigi Lietuvoje pilna mėgėjų pasipliekti(jaunimas, gi 🙂 ) – kaip ir visose šalyse.
                      Tautiniai reikalai negali būti sprendžiami per tokius atvejus, bet greičiau jau tie, kurie raitosi kaip prostitutės, tokiuose atvejuose ieško galimybių atsikalbinėti:girdi, nebūsiu lietuviu, nes kada tai gavau nuo lietuvio per marmūzę. 🙂
                      Dar geriau, kad lietuvis su lietuviu mušasi 🙂 – treniruojasi, vadinasi, nes kada reikės mušti priešą, tai muš “gudą kaip šunį rudą”. 🙂
                      Ta proga galiu papasakoti savo vaikystės nutikimą, kada mes su pusbroliu (vyriukai jau apie dešimties metų amžiaus 🙂 ,o pirmąkart užsirūkėm būdami penkių ir dar po milicijos langais 🙂 ) kažko eilinį kartą susiginčijom ant vietinio upelio, pavadinimu Prudencija (jau tuomet pieninė leido į ją savo nešvarius vandenis ir ten plaukiojo pacai – buvo gūdūs sovietiniai laikai 🙂 ), tiltelio. Tuoj ir imtis pradėjom.
                      Bet pro šalį ėjo keliais metais vyresnis pavarde Kumpis bei kažką ant mūsų veptelėjo.
                      Ir ką? 🙂
                      Tuojau mes savo ginčus atidėjom į šalį, griebėm tą Kumpį ir įmetėm jį į tuos dvokiančius vandenis.
                      Kaip šiandien prisimenu – nuotaika iškart ) pasitaisė, dingo visi ginčai ir net iki dabar negaliu pasakyti dėl ko mes iki tol buvom susipešę.
                      Taip ir čia – susivienykime prieš bendrą priešą ir visi tarpusavio ginčai išnyks kaip dūmas neblaškomas vėjo. 🙂

                    • Kukis:

                      Taigi, akivaizdu, kad tamstelė ten reikalingas…. vėliava į rankas…

                    • tikras lietuvis:

                      Akivaizdu, kad ten sprendimas gali būti tik vienas:
                      žemes atsiimam ir viską atlietuvinam.
                      Kitaip – niekaip.

                    • Kukis:

                      Aha, sėkmės atsiimant ir atlietuvinant 🙂 🙂 🙂
                      Galėsi vaikų , tikrų lietuvių, kokia 100 pridaryt…. 🙂 🙂 🙂 , kad demografiją lietuvišką sutvarkyt… 🙂

                    • tikras lietuvis:

                      Čia, matai, valstybinis reikalas, bet jei Tėvynė pareikalautų, tai aš dėl jos pasiryžęs … ir daug kartų daugiau. 🙂

                    • tikras lietuvis:

                      Čia, matai, valstybinis reikalas, bet jei Tėvynė pareikalautų, tai aš dėl jos pasiryžęs … ir daug kartų daugiau. 🙂

                    • Kukis:

                      Tai kada tavęs ten laukt?

                    • tikras lietuvis:

                      На днях, а то и раньше. 🙂

                    • Vilmantas Rutkauskas:

                      Eiliniai pornodemografiniai p.siai nieko neišgelbės. Mūsų krašto Boba turi įvesti TIKRĄ kariuomenę.

                    • tikras lietuvis:

                      Taip lengvai neįvesi – pirma reikia tą klausimą iškelti tarptautiniame lygyje (bet tam būtų būtina, kad vietiniai lietuviai rodytų dideles pastangas išsivaduoti bei rodytų kaip juos žiauriai lenkina), po to pasiekti susitarimą, po ko tik galėtų būti ta teritorija gražinta Lietuvai.

  2. Getas:

    Štai koks atsakas Lietuvos valdžios į dabarties etninių lietuvių-dzūkų asimiliaciją. Kur mūsų valdžios įšūkiai savo kaimynei Lenkijai.
    Tai kodėl neįsteigti etninio lietuvio kortos ir nedalinti Lenkijos lietuviams. Kaip sako rusai: “klyn klynom vyšibajut” – pleištą pleištu iškala.
    Kodėl nereikalauti derybų su Lenkija, dėl šio krašto okupacijos, kuri atsirado po AGRESIJOS PRIEŠ LIETUVĄ 1919-1920 M. Juk valdant bendram karaliui Žygimantui Augustui buvo apbrėžtos sienos: dviejų suverenų 1569 m. Liublino sutartyje. Štai įšūkiai, į kuriuos turėtų atsakyti Lenkijos valdžia. Mes neprivalome užimti tik ginties ir prisitaikymo poziciją, nes mūsų tauta ir valstybė nieko nenuskriaudė ir neasimiliavo.

  3. Kažin:

    Manau, kad didžiausią įtaką lietuvių Lenkijoje tautinei kapituliacijai turėjo nuolatiniai vieši Lietuvos ir Lenkijos partnerysčių veiksmai ir žiniasklaidos kalbėjimai apie tai. Šias partnerystes paprasti žmonės suprato, kaip žečpospolitos atsiradimą, t.y. lenkiško vienio tarp lietuvių ir lenkų atkūrimą.
    Taigi visur turime per tuos 20 metų valdžios padarytų žioplysčių žalongus padarinius, tarp jų ir tokį spartų lietuvybės Lenkijoje sunykimą.

    • Kukis:

      Ne tik… paklauskite, kiek apie Seinijos lietuvius žino tūlas, eilinis lietuvaitis…. jau anekdotai pasakojami apie tai, kaip nuvykus kokiems mokinukams iš LR į Punską, visada atsiranda toks, kuris paklausia:” o kada jūs čia atvažiavote?”… t.y. Lenkijoje praktiškai niekam nekyla klausi.as, kas tas Vilnius ir kas jame gyvena…:) Tuo tarpu Seinijos žinomumas LR yra, kaip čia paprasčiau išsireiškus….. JOKS…..

  4. Iš Punsko:

    Atsakau kukiui:neskleiskit netiesos esą „kelių aktyvių lietuvių bendruomenės veikėjų vaikai lanko lenkiškas mokyklas“. Tai melas. Jį skleidžiat prisidedate prie lietuviškų organizacijų diskreditavimo, ką jau ir be jūs daro saugumas. Tiesa ta, kad jei ne tie keliolika veikėjų, tai šiandien Punske išvis negirdėtute lietuvių kalbos, nors ir netaisyklingos. O labiausiai lietuvio prestižą Lenkijos lietuvių tarpe griauna jūsų siunčiami neva mums padėti diplomatai. Vienas sėdėjo šešis metus ir tik pirtyse vanodavosi ir su lenkais baliavojo, dabar vėl iš tos serijos atsiuntėt mums į Seinus. Kodėl Lenkija supranta kokius diplomatus siųst į Vilnių.

    • Kukis:

      Kalbu apie Seinus, ne apie Punską. Tai, kad Lenkijos lietuvių bendruomenėje yra tam tikro susiskaldymo, deja, faktas. Manau, nereikia priminti A. Vilkelio išėsdinimo istorijos? O skirtumus parodo tai, kad lietuvius jūs skirstote į “mus” ir “jus”. Kitas dalykas, lietuvybė Punsko krašte neturi ateities. Kiek asmenų balsavo prieš mokyklų uždarymą? Petras ir dar kažkas. TIk DVIESE……. Taip atrodo, kad Lietuvoje gyvenantiems lietuviams lietuvybė Seinijoje yra svarbesnė, nei vietiniams? Kodėl iki šiol, Seinų mokyklą lanko apie 100 mokinių, kurių dalis atvežama iš Punsko valsčiaus, kai tuo pat metu, vietinių, Seiniškių apie 100 vaikų eina į lenkiškas mokyklas??? Sakyčiau, kažkas nedirba…
      Kad Makausko nepaskyrė konsulu, be abejo, didelė klaida ir nesamonė. Bet yra kaip yra.

  5. Iš Punsko:

    Protingi lietuviai neskirsto i „jus“ ir „mus“, kvailų aišku netrūksta, o saugumas irgi nemiega. Na ir laikas savo daro, Seinijoj penkiasdešimt metų nebuvo lietuviškos mokyklos, tai ir pasekmės matomos. Tik kad užuot Lietuva mus stiprintų, siunčia mums visokius paskaitininkus, kurie įtikinėja kad mes per labai uždari, kad reikia mums atsivert lenkų kultūrai, kad kalba nebūtina lietuvybei išlaikyt. Tai kaip mums čia gyvent kai ir su savais nesusišnekam.

    • Kukis:

      Na, ir mokyklą Seinuose pastatė, ir Lietuvių namus…. o jau vaikų, brangieji, patys “susiorganizuokit” :), šito mes už jus nenuveiksim… ir leiskit į lietuviškas mokyklas…..
      Beje, Punso valsčiuj prieš 30 metų buo, berods, apie 15 mokyklų, bet ir vaikų buvo daug daugiau… taigi demigrafinis karas pralaimėtas…. nėra ko po muštynių kumščiais mojuot….

      • Iš Punsko:

        Sutinku- Lietuva pastatė ir mokyklą ir Lietuvių namus Seinuose. Gaila tik kad kai kurie Lietuvos diplomatai per visą savo kadenciją Lenkijoj nė karto toj mokykloj nebuvo,o ja jau bekalbėt apie ministro Linkevičiaus elgesį? Ar tai striprina ryšius su Lietuva? Pavydėt tik belieka lietuvos lenkams tokio Sikorskio-jis nezemina savo tautos ir nuvykęs pas lenkus i Vilnių neliaupsina integracijos

  6. Albinas Vaškevičius:

    Punsko krašto lietuvių kalba daug švaresnė nei Lietuvos lietuvių. Jie mokykloje turi lietuviškus tik lietuvių kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos vadovėlius. Visus likusius dalykus jie mokosi iš lenkiškų vadovėlių, bet pamokose atsakinėja lietuviškai.

  7. ona:

    Nekaltinkit Lietuvos, o dėkokit už Lietuvių namus, Seinų mokyklą, A.Baranausko paminklą ir duag ką….Punsko kraštą per stipriai paveikė priešas. Vietiniams lietuviams įrodė (galbūt papildė kišenę ar pagąsdino), kad reikia uždaryti pačią didžiausią ir aktyviausią lietuvišką mokyklą, nes per labai ji trukdo “Integracijai ” į Lenkijos visuomenę. Pasiteisinimui buvo ieškota būdų , kaip apjuodinti šią mokyklą, paveikti tėvus.
    Stiprių ir vieningų bendruomenių jokie priešai nesuskaldo, o jei kiekvienas žiūri savo kąsnio, tai ką gi, pasiimkit veidrodį ir pasižiūrėkit į save. Atėjo laikas pamąstyti….

  8. Mane labai stebina mūsų tautiečių, kurie gyvena Lenkijoje, bailumas ir nuolankumas. Jie gyvena buvusiose lietuviškose žemėse, tačiau visai nekovoja už savo teise ir leidžiasi sparčiai asimiliuojami. Rašyti pavardes lietuviškai turi teisę, tačiau to nedaro, nes bijo. O kodėl Lietuvos lenkai nebijo. Jie patys muša ir patys rėkia? Tikrai įdomu. lietuvių aktyvisto punske pono Vytauto Liškausko, atrodo, pase pavardė yra Vitold Liškovski. Žinoma, parašyta lenkiškais rašmenimis. Man labai gaila mųsų sesių ir brolių Lenkijoje, tačiau negaliu jiems padėti, jeigu jie patys to nenori.

    • Kukis:

      Na, sitacija daug keistesnė, nei manote. Pažįstu kelias merginas, gyvenančias ir dirbančias LT, čia pabaigusias mokslus… ir ką? Žukovska, tokia vienos oficiali pavardė, tokia ji prisistato aplinkiniams… Kai paklausiau, kodėl nepasikeičia dokumento ar bent neprisistato Žukauskaite, sako, nu gal ištekėsiu ar šiaip, sparnus kur pakelsiu, koks skirtumas… I r visų jų argumentai labai panašūs… Taigi. Tikėkimės, kad bent per surašymus LT, neprisistato ….. lenke…. 🙂

  9. iš Punsko:

    Punsko savivaldybės viršininkas Vytautas Liškauskas nėra lietuvių aktyvistas, tik Lenkijos valstybės administracijos tarnautojas, lietuvių kilmės ar liet.tautybės. Lenkija ne Lietuva, kur savivaldybės tarnautojams leidžiama varyti savo užsienio politiką

  10. Prusas:

    Gotai-Getai-Gudai-Getitai-Godai yra godotojai, gaudziantys, gudus (gudi giria ar igudis yra antriniai zodziai suristi su senuoju giedoreliu savivardziu reiskia gaudzianti-osianti gasdinanti-baugi giria bei senoves giedoreliu Tautos ziniu turejima ir ju pritaikyma ar sugebejima buti sumaniu ir isradingu kaip kad prabociai buvo), giedotojai arba tiesiog Dainaviai kitaip dar Soduviai…Kreve zinojo kad Musu Tauta yra dainiu ir sodu tauta ir jos kalba yra ir buvo Lietuviu (suliejanciu Rasu-Saku ir PaRasiu-Neriu zemes) kalba…panasiai Nemunas yra NeMainus (per Deli teka upe Jamuna, o Gangas yra Dangaus upe kaip ir Dunojus-Dangojus), o Palemonas yra PaleiMainu (kur Nemuno srove stipresne)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: