Gegužės 16 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje įvyks dokumentinio filmo „Vidinės laisvės link“ apie tapytoją Gražiną Vitartaitę premjera. Filmo autorius – režisierius ir operatorius Algirdas Tarvydas, kompozitorius – Algimantas Apanavičius, montuotojas – Vaclovas Nevčesauskas. Filmo trukmė – 53 minutės.
Tapytoja Vitartaitė – gerai žinoma peizažo meistrė, poetinių gamtos vizijų interpretatorė suformavusi savitą abstrahuoto peizažo tipą, kurio daugiaprasmės variacijos toli peržengė tradicines šio žanro ribas, praplėsdamos lietuviško peizažo kontekstą. Ji – svarbių kūrybinių apdovanojimų laureatė, daugybės parodų dalyvė, surengusi per keturiasdešimt autorinių parodų; jos darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, M. K.Čiurlionio dailės muziejus, Rusijos dailės fondas, dalis jų puošia visuomeninius interjerus (LR Seimas, LR Vyriausybės rūmai, LR Vyriausybės Baltijos poilsio namai ir kt.) meno galerijas, privačias Lietuvos, Amerikos ir Europos šalių kolekcijas.
Vitartaitė į Lietuvos meninį gyvenimą atėjo septintame dešimtmety, 1966 metais pabaigusi studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Šiame laikmety nuvilnijusi tapybos atsinaujinimo banga dailininkei įskiepijo nepaliaujamą meninės laisvės siekį, padėjo suformuoti svarbiausias estetines bei moralines nuostatas. Besikeičiant dailės tendencijoms, madoms, idėjiniams prioritetams, Vitartaitė išlaikė nuoseklią savo kūrybos liniją, išsaugojo jaunystėje įgytas vertybes ir išvengė nuolatinių permainų nešamos sumaišties bei destrukcijos. Jos kūryboje puikiai dera tokios priešingos sąvokos kaip tradicija ir modernumas, individualybė ir universalumas, tautinis idealizmas ir bendra Europos kultūrinė terpė.
Vystydama amžintąją gamtos temą, kurią atrado įprastose gimtojo krašto apylinkėse, dailininkė ieško naujų, šiuolaikiškų raiškos būdų, galinčių atspindėti jos poetišką, į simbolizmą linkusią pasaulėjautą ir neramią prigimtį. Meninių pažiūrų ir braižo formavimui didelės įtakos turėjo Vakarų Europos ir Lietuvos modernistinė dailė, išugdžiusi išskirtinį dėmesį tapybinėms priemonėms, paskatinusi ekspresyvų jų charakterį, meniškai apibendrintą formą. Pastovus buvimas gamtoje ir genetinių savo šaknų jutimas dailininkei neleido apsiriboti vien emociniu santykiu su aplinka ir regimųjų įspūdžių diktuojamais. kriterijais. Lietuviško peizažo lyrikoje, laipsniškai besikeičiančių kraštovaizdžių atmainose ji apčiuopė slėpiningą dvasinį pradą, įžvelgė kasdienių gamtos reiškinių fenomenalumą, jų tarpusavio ryšių prasmę, ir visuotinumą. Puoselėdama gamtos harmonijos viziją, dailininkė sujungė tradicinio peizažo principus su šiuolaikine abstrakčia, konceptualizuota menine mąstysena. Laisvai jungdama realistinį ir abstraktų motyvą, ji sukuria asociatyvius, dinamiškus vaizdinius, kurie panardina žiūrovą į neįprastą išgyvenimų erdvę. Čia daug netikėtumų, paslaptingų transformacijų, poetinių užuominų. Tai priartėdama, tai toldama nuo konkrečios tikrovės, tapytoja, su jai būdingu lengvumu ir elegancija, žaidžia formomis ir spalvomis, balansuodama ties plonyte riba, kuri skiria iliuziją nuo tikrovės, dabartį – nuo praeities. Akimirkos trapumo, gamtos efemeriškumo įspūdis – išskirtinės Vitartaitės drobių savybės, kurioms įprasminti reikia daug meninės intuicijos ir virtuozinių įgūdžių. Dailininkės tapybinė kalba – labai turtinga, spontaniška ir subtiliai niuansuota. Greta spalvos, potėpio, kompozicijos naudojama ir linija, štrichas, faktūra, tonų bei pustonių niuansai. Nepastebimai jungdama įvairias meno raiškos priemones, improvizuodama dailininkė kuria permainingos, kintančios tikrovės įspūdį. Drobėse juntamas akimirką sustabdytas vėjo dvelktelėjimas, žolės šnarėjimas, šviesos judėjimas. Šviesa itin aktyviai dalyvauja dinamiškoje drobių struktūroje, keičia daiktų pavidalus, išryškina vaizdų muzikalumą ir skaidrią nuotaiką. Čia nėra vietos negatyvizmui, agresijai ir kitoms tamsiosioms žmogaus prigimties formoms. Per įvairius kraštovaizdžio motyvus, kūriniuose išreikšta vienovė su gamta, gamtos amžinybė ir sakralumas.
Filmas „Vidinės laisvės link“ – vienas iš Algirdo Tarvydo kinematografinių portretų kurių režisierius yra sukūręs apie penkiasdešimt. Iš viso autoriaus kūrybinėje biografijoje yra arti 200 dokumentinio kino juostų, iš kurių keturios paskirtos iškiliems Lietuvos dailininkams. Visuomenė jau matė filmus apie, neprilygstamą Vilniaus miesto vizijos kūrėją, tapytoją Aloyzą Stasiulevičių („Kūrybos erdvė“ 2009 m), įžymią naiviojo meno atstovę Moniką Bičiūnienę („Man tapyba – visas gyvenimas“, 2011 m,.), plačiai žinomą skulptorę, daugelio dekoratyvinių skulptūrų, paminklų, mažosios plastikos kūrėją – Dalią Matulaitę („Kūrybos myslė, 2012 m)“ Kūrybos problemos, menininko vieta visuomenėje pastaruoju metu vis labiau domina režisierių. 2013 metais sukurtoje apybraižoje apie Gražiną Vitartaitę autorius siekia prasiskverbti į individualų menininkės pasaulį, pamatyti jo išskirtinumą. Filme panaudota įvairi dokumentinė medžiaga, atskleidžianti menininkės gyvenimo aplinką, šeimos ratą , daug dėmesio skirta kūrybos proceso momentams. Bet svarbiausia autoriui – ne dokumentiniai faktai, o jų interpretacija, skatinanti žiūrovą mąstyti, vertinti ir pajusti kuo skiriasi dailininko pasaulio matymas nuo eilinio žmogaus, kas inspiruoja jo kūrybos savitumą, kodėl menininkas kuria. Tam perteikti režisierius ieško atitinkamų kinematografinių priemonių: įtaigiai panaudojamas sugretinimo principas, kuomet šalia tapytojos paveikslų rodoma autentiška jos tapoma gamta, – kūrybinei menininkės aplinkai priešpastatomas išorinis nūdienos pasaulis ir šiuolaikinio meno atgarsiai. Filme skamba dailininkės pasisakymai apie gyvenimą, meną, kūrėjo pašaukimą, galime tiesiogiai pamatyti, kaip drobėje atsiranda potėpiai, ryškėja kūrinio motyvo formos. Kino herojės paveikslas nėra užbaigtas ir „įstatytas į rėmus“, režisierius jį palieka gyvą, atvirą naujom interpretacijom ir besitęsiančio gyvenimo korekcijoms.
Šis filmas – neeilinis kultūrinis įvykis, įrodantis kino dokumentikos aktualumą ir reikalingumą. Jis dar kartą priminė, kad be mus supančios banalios tikrovės ir į ją besiskverbiančios pop kultūros egzistuoja ir aukštasis menas, kurį būtina puoselėti ir pažinti jo kūrėjus. Dokumentinio kino žanras ne kartą įrodė, kad turi daug potencialo, leidžiančio atskleisti labai įvairias mūsų gyvenimo ir kultūros sferas, įvairiapusiškai jas gvildenti, ugdyti visuomenės poreikį aukštesnėms vertybėms bei plačiau aprėpiančiam mąstymui. Mūsų kino dokumentika, žinoma visame pasaulyje, suformavo savitą tradiciją, įvardinamą kaip “lietuviška poetinė dokumentikos mokykla”, pripažįstama kaip unikalus kino reiškinys, sulaukia daug dėmesio pasauliniuose kino ekranuose, laimi prestižinius prizus tarptautiniuose festivaliuose. Ši kino sritis jau tapo prestižine, reprezentuojančia Lietuvos kultūrą, todėl – visų mūsų pareiga siekti, kad jos tradicijos išliktų ir būtų vystomos.
