Z.Vaišvila. Europos Sąjungos kelias nuo Vaclavo Havelo iki Dalios Grybauskaitės (42)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir Nepriklausomybės akto signataro Zigmo Vaišvilos pranešimas perskaitytas spaudos konferencijoje Seime 2013 m. gegužės 9 d.

Karolio Didžiojo apdovanojimą 1950 m. įsteigė  Acheno miestiečiai. Jis tapo karo nualintos Europos simboliu, turėjusiu kviesti Europos tautas vienybei, solidarumui ir tarpusavio supratimui. VIII amžiuje imperatorius Karolis Didysis suvienijo frankų ir germanų gentis, Acheną padarė Europos centru. Acheno katedroje šimtmečiais buvo karūnuojami Vokietijos karaliai ir Šv. Romos imperijos imperatoriai.

1991 m. šis tarptautinis apdovanojimas už kovą prieš totalitarizmą Europoje buvo skirtas Čekoslovakijos Prezidentui Vaclavui Havelui –  disidentui ir kovos su komunizmu simboliui. Europa pripažino ir įvertino V.Havelo gyvenimo šūkį  „Tiesa ir meilė turi nugalėti melą ir neapykantą“, įgyvendintą Čekoslovakijos Aksominės revoliucijos metu. 2011-12-20 d. reikšdama užuojautą dėl Prezidento V.Havelo mirties Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad V.Havelas įkvėpė priešintis tuos, kurie neturėjo galimybės rinktis totalitarinėje sistemoje ir įprasmino taikias revoliucijas savo šalyje, kurios tapo pavyzdžiu Lietuvos disidentams.

Manau, daug kas Lietuvoje norėtų lygiuotis į V.Havelą, kuriam Lietuva turi už ką dėkoti. Po 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo, prasidėjus Lietuvos ekonominei blokadai ir M. Burokevičiaus vadovaujamų kolaborantų bei TSRS kariškių siautėjimui, ne demokratiškoji Vakarų Europa, o 1989 m. gruodyje Čekoslovakijos Prezidentu išrinktas V. Havelas pirmasis pasiūlė TSRS Prezidentui M.Gorbačiovui ir Lietuvos Respublikai pradėti tarpvalstybines derybas Prahoje.

Po 1991 m. sausio 13-osios Lietuvos atstovui Maskvoje E.Bičkauskui ir jo žmonai Jūratei prieglobstį pasiūlė Čekoslovakijos ambasada Maskvoje. Nedaug trūko, kad 1991 m. sausio 15-ąją Čekoslovakijos parlamentas būtų balsavęs už užsienio reikalų komiteto pateiktą rezoliuciją dėl Lietuvos pripažinimo – suklaidino nevienareikšmiškai dėl kolaboravimo su komunistine Čekoslovakijos valdžia vertintas tuometis užsienio reikalų ministras Jiří Dienstbieras, atskubėjęs į Federalinį Susirinkimą ir paskelbęs, kad esą Lietuva nenorinti jos paskelbtos Nepriklausomybės pripažinimo. Tai padarė buvęs šildytuvų gamyklos darbininkas, tapęs užsienio reikalų ministru tuo pat metu, kai V. Havelas buvo išrinktas Prezidentu.

V.Havelo biografijoje dar viena įdomi paralelė – 1990 m. vasaryje Prezidentas V. Havelas, lankydamasis Maskvoje, Čekoslovakijos ambasadoje surengė priėmimą TSRS disidentams. Zviadą Gamsachurdiją, tuomet buvusį namų arešte, tarybų valdžia išleido į šį priėmimą. Nuo tada Z.Gamsachurdija pradėjo savo rinkiminę Gruzijos Prezidento kampaniją. Tačiau koks skirtingas šių dviejų disidenų likimas – milijonieriaus sūnaus V. Havelo, visą gyvenimą likusio ištikimu moraliai politikai ir tikrosioms, o ne deklaruojamoms pseudodemokratinėms vertybėms, ir Z. Gamsachurdijos, „išvaliusio“ Gruziją nuo kultūros elito ir pirmojo bei vienintelio Gruzijos vardu 1991 m. rugpjūtyje pripažinusio Maskvos pučistus. Kas privertė ministrą J. Dienstbierą Čekoslovakijos parlamentui pasakyti akivaizdų melą apie Lietuvos siekius? Ar ne ta pati realybė, privertusi Austriją per 24 val. Sausio 13-osios galvažudžių grupės vadą M. Golovatovą grąžinti Rusijai, o neišduoti Lietuvai?

Todėl vertinti politikus būtina ne pagal biografijas, kruopščiai slepiamas nuo rinkėjų, bet pagal jų principus ir veiklą. 2013 m. Karolio Didžiojo apdovanojimas už Lietuvos indėlį siekiant ES vienybės ir visos Europos ekonominio stabilumo suteikiamas Lietuvos Prezidentei D.Grybauskaitei – visiškai Prezidento V.Havelo priešingybei. Tad kokiomis vertybėmis grindžiama šiandieninė Europos Sąjungos politika, jei vienodai įvertinami tiek kovojimas su totalitarine visuomene remiantis tvirta moralia politika, tiek konformizmas ir kolaboravimas su totalitarine visuomene?

Kuo skiriasi šiuolaikinės politikos lyderiai, kolaboravę su totalitariniais režimais, ir tie, kuriais tikėdami, žmonės kilo į Dainuojančiąją ir Aksominę revoliucijas? Tai būtina suprasti tam, kad žmones telkti, bet ne skaldyti. Pabandysiu atsakyti į šį klausimą, palygindamas Čekoslovakijos ir Lietuvos peripetijas.

Kodėl mes, Lietuvos piliečiai, rinkome Prezidentais A. Brazauską ir D. Grybauskaitę? Pirma mintis – Čekoslovakija priėmė Liustracijos (ten pavadintą Patikrinimo) įstatymą, o mes – ne. Ar to pakaktų? Kodėl Čekijos Prezidentu po V. Havelo tapo buvęs ankstesnės sistemos „aparatčikas“ ir didžiausias V. Havelo idėjinis priešininkas Vaclavas Klausas, kurį kaip Vyriausybės vadovą V.Havelas kritikavo dėl korupcijos ir valstybės turto išpardavimo? Štai ką dėl to Čekoslovakijos Prezidentas aiškino 1991 m. lapkričio 30 d. interviu Lenkijos disidentui ir vienam Solidarumo judėjimo lyderių, buvusiam Lenkijos užsienio reikalų ministrui Adamui Michnikui apie postkomunistinės eros raidą. Prezidentas V. Havelas, pats nukentėjęs nuo komunistinės sistemos, teikė Federaliniam Susirinkimui Patikrinimo įstatymo pataisą, leidžiančią asmeniui apeliuoti į teismą, o ne tik matyti viešai skelbiamus pranešimus apie jo galimą ar tikrą bendradarbiavimą su komunistiniu režimu ir jo spec. tarnybomis. Ir Lietuvos liustracijos procesų teismų istorija parodė, kad klausimas nėra toks paprastas – paskelbti ir tuo džiaugtis? V. Havelas net pajuokavo, kad vieninteliu tikru šaltiniu, galinčiu pasakyti tiesą, yra tik tos pačios sistemos žmonės.

Negali nepalyginti šios situacijos su Lietuvos Prezidentės veiksmais, reikalaujančiais jos paaiškinimo. Iš vienos pusės, D.Grybauskaitė ragina viešai skelbti su KGB bendradarbiavusių ir neprisipažinusių asmenų sąrašus, medžiagas (o kas tikrai nustatys, ar tai tikra informacija, ar tik ta, kurią KGB kažkodėl nusprendė mums palikti, nors turėjo pakankamai laiko viską išvežti?). Iš kitos pusės, mūsų Prezidentė pasipiktino, kad Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras viešai paskelbė apie liustracijos proceso taisykles pažeidusį Lietuvos kriminalinės policijos vadovą A.Matonį, iki pat 1991 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, t.y. iki pučo Maskvoje žlugimo, dirbusį KGB ir per keletą dienų perkeltą į Lietuvos policiją. Tuometiniam vicepremjerui ir VSD vadovui Z.Vaišvilai 2012 m. spalyje „Respublikoje“ paskelbus, kad A.Matonis sako melą apie jo tariamai gautą Lietuvos valstybės užduotį likti dirbti KGB, toks kadras, pasirodo, tinka mūsų Prezidentei. Net po to, kai liudytojo M.Žalimo byloje A.Matonis teisme liudija, kad dėl D.Kedžio ketinimo žudyti siuntęs pavaldinius apie tai pranešti prokurorams! Jei tai tiesa, tai kodėl A.Matonis šioje byloje tik liudytojas, o ne kaltinamasis, kaip jo pavaldiniai ir jo buvęs vadovas V. Račkauskas? Gal Prezidentei svarbiau, kad tokias atsakingas pareigas valstybėje užimtų lengvai valdomas žmogus?

V. Havelas labai paprastai paaiškina šio proceso esmę: „…vienas mano draugas, Standa Mitolas, 20 metų persekiotas ir negalėjęs dirbti, dabar gauna tūkstančio kronų pensiją, nes toks buvęs jo uždarbio vidurkis. O tas, kuris jį persekiojo ir neleido normaliai dirbti, dabar gauna penkių tūkstančių kronų pensiją, turi vilą ir daugybę kito gero. Žmonės pastebi tokius atvejus ir kalba, kad tik „viršūnėlės“ pasikeitė,.. tačiau realios, materialios, kasdienės skriaudos ir neteisybės nepašalintos. Todėl žmonės piktinasi. Juos veda ne keršto troškimas, kaip kad negausius politinius ekstremistus, o teisingumo siekimas, noras ištaisyti moralines ir materialines neteisybes… Tiesiog reikia baigti pradėtą viešųjų reikalų pertvarką,… jei mane pasiekia signalai apie kokias nors keršto arba fanatizmo apraiškas, labai griežtai stoju prieš.“

Kodėl J.Dienstbieras 1991 m. sausyje Čekoslovakijos parlamentui pasakė atvirą ir akivaizdžią netiesą apie tariamą Lietuvos nenorą būti pripažintai. Mano kuklios žinios leidžia manyti, kad priežastys labai panašios į tas, dėl kurių mums geriau pažįstamas Algimantas Čekuolis atvirai mūsų tautai sakė netiesą apie Visagino AE. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje mes buvo pripratę prie panašių A. Čekuolio viražų ir dažniausiai nekreipdavome į juos dėmesio. Tačiau praėjo 25 metai, pasikeitė kartos. Tad kokiomis mintimis ir nuostatomis maitinama mūsų jaunoji karta? Stabas, kuriam mus pratina melstis ir nieko negalvoti – taip vadinamos europinės vertybės – šiuo metu forsuotai mums brukte brukamos.

Kada Lietuva galutinai paslydo šiame kelyje? Manau, kad po to, kai 1993-05-01 d. V.Landsbergio įsteigta konservatorių partija, būdama opozicijoje, privertė 1992-1996 m. kadencijos Seimą priimti neprivatizuojamų valstybės įmonių įstatymą, kurį pati po 1996 m. laimėtų Seimo rinkimų pamiršo ir „Mažeikių naftą“ atidavė aferistams. Juos, 1992 m. pradžioje melagingai prisistačiusius D.Britanijos spec. tarnybų atstovais, mes išprašėme iš VSD. Ir Lietuva dar jiems primokėjo milijardą kitą, prisidengus beasmenės daugumos priimtu įstatymu. Neįsivaizduoju V.Havelo, darančio tai, ką šiuo atveju padarė V.Landsbergis. Po to, kai tai padarė mūsų Nepriklausomybės simbolis, Lietuvoje nebeliko viešo moralinio autoriteto.  Liko tik piktdžiuga ir rodymas pirštais vienų į kitus. Šis įvykis visiškai palaidojo moralę Lietuvos politikoje – besikeičiančios valdžios tik keitė žaidimo taisykles, bet ne esmę. Buvęs aparatas įgijo galimybę pasakyti – jie tokie patys. Todėl valstybę iš žemėlapio trynė ir naikino beasmenės valdžios, prisidengusios Seimo ar Vyriausybės kolektyviniais sprendimais. Praradus valstybės strateginius objektus, beliko tik parsiduoti ES apgaulei ir pinigams. Nereikėjo net 1940 m. prievartos. 2004 m. pseudoreferendume visa valdžia ir be baltų pirštinių atvirai pažeidinėjo įstatymus. Todėl gal ir nereikėtų stebėtis p. D.Grybauskaitės, tuo metu jau buvusios Lietuvos vyr. derybininko P. Auštrevičiaus pavaduotoja, karjera ir tuo, kad V.Landsbergis ir konservatorių vadovybė 2009 m. pragmatišką išeitį sau matė tik absoliučiai amoraliame politiniame žingsnyje – D. Grybauskaitės, dar net 1990 m. liepą, o gal ir ilgiau išlaikomos kolaborantų štabe TSKP CK lėšomis, siūlymui į Lietuvos Prezidentus. Ką pasėsi, tą ir pjausi – nenuostabu, kad V. Landsbergis šiandien „didvyriškai“ kovoja „didžiai morališkai svarbią“ kovą su savo partijos augintiniu M.Adomėnu.

Tačiau kodėl Lietuva ir mūsų tauta turi mokėti šią kainą? Netgi po to, kai tautai buvo leista pasakyti savo nuomonę referendume, ji visiškai nesvarbi beasmenei mūsų valdžiai. Pradžioje Prezidentė neatsargiai leptelėjo savo ar nesavo nuomonę dėl Tautos valios. Tačiau pasimokiusi iš karštakošiškos klaidos, dabar stengiasi žarijas žarstyti kitų rankomis.

Nustebino ir š.m. gegužės 3 d. „Respublikos“ apvalaus stalo diskusija apie Nepriklausomybę – jaunųjų socialdemokratų korifėjaus Juro Požėlos aiškinimas apie valstybės nepriklausomybę: „Aš suvokiu nepriklausomybę kaip nepriklausomybę nuo žmogaus teisių pažeidinėjimo.“ Ir viskas. Tai jau ne liūdna, tai – baisu. Jei mūsų elitinis jaunimas tik taip besupranta tautos ir valstybės prasmę, tai reiškia, kad ES propaganda apie tariamas žmogaus teises, be jokių pareigų sau ir visuomenei, derinama su prievartinėmis jos įgyvendinimo priemonėmis (mūsų prokuratūra skęsta baudžiamosiose bylose dėl mūsų tautiečių internetinių atsikirtimų į provokuojančius straipsnelius, o netruks į procesą įsijungti be mūsų tautos pritarimo steigiama Europrokuratūra), įstatymų primetimu, ignoruojant Lietuvos stojimo į ES sutarties sąlygas, pažengė labai toli. Gyvename melu ir apsimetame, kad jo nematome. Sutartis tik dėl sutarties, bet ne dėl jos vykdymo. Kuo šis bolševizmas skiriasi nuo TSRS bolševizmo, importuoto, beje, iš Vokietijos? Tik tuo, kad atvirai negrasinama ginklu, apsiribojama teisėsauga ir piniginiais svertais.

Taip vadinama Briuselio valdžia taip yra beasmenė. Labai patogi valdžios forma. Jokios atsakomybės. Europos parlamento vaiduo – tik simbolinis. Net Gorbačioviškame TSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. mums nedraudė suformuoti Lietuvos delegaciją ir pagal galimybes drauge ginti Lietuvos interesus. Suvienijus pastangas su kaimynais pasiekėme ir Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų pripažinimą negaliojančiais nuo jų pasirašymo. Formaliai ES surinktus pinigus skirsto komisarai, kurių veikla ne tik neaudituojama, bet ir atsakomybė tik bendrapolitinė – pakeisti galima tik visą Europos Komisiją, bet ne atskirą komisarą. Baudžiamosios atsakomybės sąvoka šiai pasirinktųjų, o ne išrinktų rinkimuose, kastai netaikoma. Kuo skiriasi ES pinigų ir valdžios galių skirstymo bei vienintelės galimos nuomonės turėjimo taisyklės nuo TSRS komisarų valdymo taisyklių. Laikmečiu ir savo forma, bet ne esme ir turiniu. Ar nesuprantame, ką reiškia paskutinis ES paklausimas Lietuvai, kodėl Lietuvos politinių partijų nariais negali būti užsieniečiai? Gal yra pasiruošusių, pvz. lenktyniauti su Lenkija, kas daugiau vieni kitiems perkels per sieną gyventi tautiečių, kurie stos į vietines politines partijas – Lenkija ar Lietuva? Ar ilgai apsimesime, kad nematome, kas vyksta? Kviečiu Lietuvos valdžią pasakyti, kokiu kursu Europos centrinis bankas įves eurą Lietuvoje? Atskleidus šią valstybės paslaptį visiems aiškiau būtų, kodėl Ministras Pirmininkas A. Brazauskas nenorėjo rizikuoti savo ir jo vadovaujamos partijos likimu dėl euro įvedimo.

Atsakymus į daugelį šių klausimų randame V.Havelo 1984 m. vasaryje parašytame straipsnyje „Politika ir sąžinė“: Sistema, ideologija ir aparatas atėmė iš žmogaus – tiek valdančiojo, tiek ir pavadinio – sąžinę, natūralų mąstymą ir natūralią kalbą, o drauge ir konkretų jo žmogiškumą. Valstybės primena mašinas, žmonės tampa statistiniais rinkėjais, gamintojais, pirkėjais, pacientais, turistais arba kareiviais. Gėris ir blogis – šios natūraliojo pasaulio kategorijos, vadinasi, praeities atgyvenos – politikoje praranda realią prasmę. Vieninteliu metodu tampa tikslas, o vieninteliu matu – objektyviai patikrinama ir matematiškai apskaičiuojama sėkmė. Valdžia aprioriškai yra nekalta, kadangi auga ne iš to pasaulio, kuriame žodis „kaltė“ dar turi prasmę.   Tačiau tobuliausią pavidalą tokia beasmenė valdžia įgauna totalitarinėse sistemose.… kaip tik Europa – Vakarų Europa suteikė, o dažnai tiesiog įteigė pasauliui visa, kuo šiandien ta valdžia remiasi: pradedant nuo Naujųjų laikų mokslu, racionalizmu, scientizmu, pramonės revoliucija, ir apskritai revoliucija, kaip abstrakcijos fanatizmu, ir baigiant natūraliojo pasaulio internavimu vonios kambaryje, pirkinio kultu, atomine bomba ar marksizmu. O dabar Europa, demokratinė Vakarų Europa, pati apstulbusi stovi prieš tokio dviprasmiško eksporto pasekmesV.Havelas šokiruojančiai apibendrina, tačiau pasako žiaurią tiesą: Neatsikračiau įspūdžio, kad Vakarų kultūrai labiau nei SS 20 raketos gresia pati Vakarų kultūra. O kai vienas kairuolis prancūzų studentas su nuoširdžiu užsidegimu pasakė, kad Gulagas buvęs duoklė socializmo idealams, o Solženicinas tėra asmeniškai įskaudintas žmogus, mane apėmė gili nostalgija. Ar Europa jau iš tiesų nebegali nieko pasimokyti iš savo pačios istorijos? Ar šis mielas vaikinas iš tiesų nesupranta, kad pats įtaigiausias „visuomenės gerovės“ projektas paliudys savo nežmoniškumą tą akimirką, kai pareikalaus bent vienos nesavanoriškos mirties, ir ar nesupras to anksčiau, nei jį patį nugalabys kokioje nors katorgoje netoli Tulūzos?

V. Havelas prisipažįsta, kad yra Ne politikos, kuri yra galios technologija, kibernetinis žmonių valdymas, tikslų parinkimo ir intrigų menas, o politikos – vieno iš būdų ieškoti ir rasti gyvenimo prasmę, saugoti ją ir tarnauti jai, politikos, kaip aktyvios moralės, tarnybos tiesai, kaip gyvojo žmogiškumo ir rūpinimosi artimu, šalininkas.

Geresnės alternatyvos jis nematė.

V. Havelas yra ir 2009 m. premijos „Die Quadriga“, skirtos Vokietijos suvienijimui, lauretas. Premija, pavadinta keturių žirgų skulptūros, vainikuojančios Brandenburgo vartus Berlyne, garbei, nuo 2003 m. spalio 3 d. skiriama žinomoms asmenybėms ir organizacijoms, kurios “savo perspektyvų vizija, drąsa ir atsakingumu vedė į priekį Vokietiją ir visą Europą”. 2011 m. šią premiją naujoji Europa nutarė skirti tuometiniam Rusijos premjerui Vladimirui Putinui, kuris, sakoma žiuri paaiškinamajame rašte, “vertas atskiro skyriaus istorijos knygoje”, kuris “kaip Petras Pirmasis nužymi ateities gaires” (beje, kito šios premijos laureato EK pirmininko J.M Barrosso oficialioje biografijoje sunkiai rasite įrašą apie jo buvimą Portugalijos pogrindinės Maodzeduninės organizacijos vienu vadovų). Šio premijos skyrimo V. Putinui nesustabdė masiniai protestai. Jį sustabdė tik tuo metu dar gyvas V. Havelas, pareiškęs dėl tokio sprendimo atsisakantis 2009 m. jam skirtos šios premijos.

Pakelkite rankas tie, kas manote, jog tokį protesto žingsnį galėtų žengti šių metų Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatė, ir tie, kas manote, jog toks jos žingsnis sustabdytų tolimesnę Berlyno-Maskvos ašies, vėl sprendžiančios Europos tautų ir valstybių likimus, bendradarbiavimą, beasmenės ES valdžios kūrimą. Aš rankos nekeliu. Klausimas, ar Europos Sąjungai reikalingas supratimas tarp Europos tautų, ar reikalingos ir pačios tautos, tampa retoriniu. Beasmenei valdžiai reikia tik asmenų be savo nuomonės.

Šiemet Lietuvoje tarmių metai. Tačiau ar tarmės mums reikalingos kaip Briuselio muziejaus filialo eksponatai, ar tam, kad padėtų tautai ir mūsų valstybei, kiek jos beturime, išlikti šiuolaikiniame pasaulyje?

_______________

Vaclav Havel. Kas žmogaus galioje. Vilnius, „Vaga“, 1995 m.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *