Rekstukų piliakalnio priešpilis | V.Almonaičio nuotr.
Gegužės 10 d., penktadienį, 16 val. Vilniaus universiteto istorijos fakulteto 211 auditorijoje vyks istoriko dr. Vytenio Almonaičio knygos „Vakarų Lietuva XIII–XV amžiuje“ (Kaunas: Keliautojo žinynas, 2013) pristatymas. Dalyvaus knygo autorius, archeologas dr. Valdemaras Šimėnas, istorikas dr. Artūras Dubonis. Renginį ves istorikas dr. prof. Rimvydas Petrauskas.
Skelbiame ištrauką iš šios knygos.
Įvadas
Šio straipsnio [1] tikslas – pristatyti 2008 m. surastą iki tol buvusį mokslui nežinomą Rekstukų (Tauragės raj. Mažonų sen.) piliakalnį, aprašyti jo vietą ir išvaizdą, aptarti mitologinį pavadinimą. Kartu bus siekiama išsiaiškinti, kada galėjo būti suręsta bei naudojama ant piliakalnio stovėjusi pilis, kas buvo jos statytojai.
Piliakalnio vieta ir išvaizda
Apytikriai penketas – šešetas kilometrų į šiaurę nuo Tauragės, vaizdingose Jūros pakrantėse, įsikūrę du iš vieno „kelmo“ išaugę kaimai – Reksčiai ir Rekstukai. Abiems jiems savo vardą perdavė čia į Jūrą įalmantis mažas upokšnis Rekstys. Šį pavadinimą kalbininkas Aleksandras Vanagas įtikinamai kildina iš žodžio regzti [2]. Abu kaimai gana dažnai minimi kraštotyriniuose tekstuose, kelionių vadovuose, garsėja gamtos ir istorijos paminklais [3].
2008-ųjų gegužę šio teksto autorius Rekstukuose surado dar vieną kultūros paminklą – piliakalnį. Jis yra pietrytiniame kaimo pakraštyje, kairiajame Jūros krante, maždaug trys šimtai metrų į šiaurės vakarus nuo Šunijos žiočių (koordinatės: N 55°17’54.3″ E 22°15’30.6″).
Piliai statyti senieji gyventojai panaudojo aukštumos kyšulį, susidariusį tarp Jūros ir jos intako Kroklio slėnių. Vėliau ištisus šimtmečius šią kalvą ardė Jūra. Iki mūsų dienų išliko tik piliakalnio priešpilis, dalis gynybinių įtvirtinimų, maždaug trečdalis aikštelės. Pastaroji yra trikampė, nutįsusi šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, apytikriai 20 m ilgio, siaurėjanti nuo 9 m iki vos 2 m. Pietrytiniame, smailiajame, piliakalnio kampe likęs tik pusmetrio aukščio pylimukas, tuo tarpu iš aukštumos pusės aikštelę tebejuosia keliolikos metrų ilgio ir apytikriai 3 m aukščio (nuo griovio dugno) gynybinis pylimas. Prieš jį iškastas atitinkamo ilgio, maždaug 10 m pločio ir 2 m gylio griovys. Piliakalnio prieigose įrengtas nedidelis priešpilis, kurio 15 X 20 m aikštelė nuo aukštumos atskirta antru gynybiniu grioviu. Tiesa, jis per amžius gerokai užslinko, tėra pusmetrio gylio. 2008 m. piliakalnis buvo apaugęs įvairiais medžiais ir krūmais, jo formų beveik nesimatė. Vėliau piliakalnio aikštelė ir gynybiniai įtvirtinimai šiek tiek apvalyti.
Dėl šio kultūros paminklo vertės ginčų nekilo. 2008 m. liepos mėnesį kalną apžiūrėję Kultūros paveldo centro archeologai Jonas Balčiūnas, Arūnas Strazdas ir Algirdas Skrupskelis nustatė, kad tai tikrai piliakalnis. Remdamasi archeologų ataskaita, Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009 m. sausio 14 d. įtraukė Rekstukų piliakalnio ir priešpilio kompleksą į Kultūros vertybių registrą. Jo unikalus kodas – 32591 [4]. Tuo pačiu buvo papildytas Lietuvos piliakalnių sąrašas, kuriame 2008 m. buvo apie 850 tokių kultūros paminklų. Tauragės rajone tai tryliktas žinomas piliakalnis [5].
Minėti archeologai piliakalnyje ir šalia jo kultūrinio sluoksnio nerado, išreiškė nuomonę, kad „tai nebaigto įrengti, ar tik ką įrengto ir apleisto piliakalnio liekanos“ [6]. Jų teigimu, piliakalnis preliminariai datuotinas mūsų eros I tūkstantmečio pabaiga – II tūkstantmečio pradžia. Autoriaus nuomone, piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai ne tokie jau menki, todėl jis gali būti ir kiek vėlyvesnis, įrengtas kovų su Vokiečių ordinu laikais.
Mitologinis kalno pavadinimas ir jo kilmė
2009 m. piliakalnio tyrimai pratęsti. Senas Rekstukų kaimo gyventojas Bronius Samoška (g. 1931 m.) autoriui paliudijo, kad kalną vietos žmonės vadino Kaukurine, arba trumpiau – Kaukure [7]. Deja, apklausti kaimo gyventojai apie Kaukurinę nebeprisiminė nei vieno padavimo.
Tikėtina, jog vietovardis kilęs iš žodžio kaukas. Tokiu atveju išeitų, jog Kaukurinė – tai vieta, kurioje laikosi kaukai – mažutės žmogaus pavidalo mitologinės būtybės, lietuviškieji nykštukai. Dažniausiai jie linkę pagelbėti žmonėms, atnešti naudos, tačiau supykę gali ir pakenkti [8].
Galimas ir kitoks vietovardžio paaiškinimas. Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius teigė, kad Kaukaras (Kaukarus) – tai „galbūt lietuvių kalno dievybė, mitologizuotas, įasmenintas kalnas“ [9]. Ši hipotezė įtikėtina, juo labiau, kad vakarų Lietuvoje yra ir daugiau piliakalnių ar kalnų, vadinamų panašiais tikriniais vardais. Pavyzdžiui, Padubysyje (Raseinių raj.) ant Dubysos kranto iškilęs Kaukuras [10], o Aukštuosiuose Eisuliuose (vok. Obereisseln, rus. Garino; Karaliaučiaus sr.), kairiajame Nemuno krante, dunkso Kaukaras [11].
Galimi pilies statytojai
Rašytiniuose šaltiniuose Rekstukuose stovėjusios pilies pavadinimas neminimas, tačiau šį tą pasako vieta, kurioje jis įrengtas, ir gretimų gyvenviečių pavadinimai.
Jūros upė aukščiau Rekstukų piliakalnio | V.Almonaičio nuotr.
Jau minėta, kad, sprendžiant pagal gynybinių įrengimų dydį, čia stovėjusi pilaitė galėjo būti naudojama kovų su Vokiečių ordinu laikais. Joms prasidėjus, t. y. XIII a. pabaigoje, per Karšuvos žemę tekančios Jūros pakrantėse buvo įrengta gynybinė pilių sistema. Pusšimtį metų – maždaug nuo XIII a. devinto dešimtmečio iki XIV a. ketvirto dešimtmečio – ji kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės. Galimas kitų pilių vietas nurodo Jūros pakrantėse ir Akmenos žemupio rajone išlikę piliakalniai: Padievaičio, Lileikėnų, Pakisio, Dapkiškės, Spraudaičių (vad. Veringa), Vilkų Lauko (vad. Kūple), Kuturių, Pagramančio, Matiškių bei Dapkiškių [12]. Tarp dviejų pastarųjų įsiterpia naujai atrastas Rekstukų piliakalnis, ant kurio stovėjusi pilaitė galėjo būti dar viena šios sistemos grandis.
1311–1314 m. kovose su Vokiečių ordinu pasižymėjo žemaičių didžiūnas Mažonas, kurio valdas istorikai lokalizuoja Mažonuose [13]. Nuo šio kaimo ribos iki Rekstukų piliakalnio – tik pustrečio kilometro kelio. Taigi ant Kaukurinės stovėjusi pilaitė, tikėtina, „dengė“ Mažono rezidenciją. Galbūt ji, taip pat ant gretimo Matiškių piliakalnio buvusi pilis, pastatyta ar bent sustiprinta Mažono laikais, šio didžiūno iniciatyva.
Norint įrengti ir efektyviai panaudoti Jūros gynybinę sistemą, didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais į Karšuvą keldinti karo tarnybininkai – leičiai. Istoriko Artūro Dubonio duomenimis, be kita ko, jie galėjo gyventi prie Jūros įsikūrusiuose kaimuose: Lylavėnuose (Litavėnuose), Gerviškėje, Tuščiuose, Sutkuose, Ridikiškėje ir Jatkančiuose (Zuikiškėje) [14]. Matyt, ne atsitiktinumas tai, kad prie šių kaimų yra minėtieji Kuturių, Pagramančio, Matiškių ir Dapkiškių piliakalniai.
Kyla klausimas: galbūt ir Rekstukų piliakalnis – leičių veiklos rezultatas? Ieškant atsakymo, verta priminti, kad šio straipsnio autorius 2007 m. išleistoje knygoje „Tauragės kraštas“ jau atkreipė dėmesį į Šunijos pakrantėse įsikūrusio Lėkiškės kaimo pavadinimą. 1653 m. sudarytame Tauragės dvaro inventoriuje jis vadinamas Leikiškiais (Leykiszki) [15]. Tikėtina, kad pirminė jo forma – Leičiškiai, kad jis mena čia gyvenusius leičius. Šiuo atveju svarbu, kad Lėkiškė įsikūrusi tarp Mažonų ir Rekstukų kaimų. Nuo dabartinės Lėkiškės žemių ribos iki surastojo piliakalnio yra tik geras pusšimtis metrų. Taigi tikimybė, kad, statant pilį ant Kaukurinės ir ją ginant, veikė leičiai – tikrai didelė.
Archeologų nuomonė, kad piliakalnis buvo naudojamas trumpai ar netgi nebuvo iki galo įrengtas, tokiai hipotezei neprieštarauja. Kryžiuočiai puolė labai aktyviai, todėl jau XIV a. ketvirtame dešimtmetyje lietuviai gynybines pozicijas prie Jūros turėjo apleisti ir trauktis į Žemaitijos gilumą. Pilis, jeigu ją leičiai buvo spėję pastatyti, tikrai galėjo būti naudojama trumpai, daugiausia – kelis dešimtmečius.
Kelios išvados
1. Naujai surasto Rekstukų piliakalnio išvaizda ir vieta, kurioje jis įrengtas, leidžia spėti, kad čia stovėjusi pilaitė galėjo būti viena iš XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmoje pusėje naudotos Jūros gynybinės sistemos grandžių.
2. Piliakalnio atradimas sustiprina anksčiau keltą hipotezę, kad gretimame Lėkiškės (seniau – Leikiškių) kaime gyveno leičiai – didžiojo kunigaikščio Vytenio laikais iš rytų Lietuvos į Karšuvos žemę keldinti karo tarnybininkai. Didelė tikimybė, kad jie ir statė ant Rekstukų piliakalnio stovėjusią pilį.
3. Rekstukų piliakalnis yra prie pat Mažonų – žymaus žemaičių didžiūno Mažono (minimo 1311–1314 m.) galimos valdos. Galbūt čia stovėjusi pilis buvo pastatyta Mažono laikais, jo iniciatyva.
[1] Šio straipsnio pirminis variantas publikuotas: Voruta, 2009 07 18, Nr. 14, p. 10. Platesnis tekstas pavadinimu „Reksčiai ir Rekstukai: nauji kaimų praeities bruožai“ paskelbtas: Tauragės kurjeris (priedas Taurragis), 2009 06 23, Nr. 47, p. 11–12. Abu šie straipsniai buvo kraštotyrinio pobūdžio, be nuorodų. Rengiant šią publikaciją, Vorutoje publikuotas straipsnis šiek tiek pataisytas, papildytas nuorodomis.
[2] Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius, 1981, p. 275.
[3] Plačiau apie Rekstukus rašoma: Almonaitis V., Almonaitienė J. Karšuva. 1. Keliautojo po Tauragės kraštą žinynas. – Kaunas, 2004, p. 121–123; Almonaitis V. Vėl šniokščia rėvos. V dalis. Jūros upe nuo Ringių iki Tauragės. – Kaunas, 2010, p. 15–21.
[4] http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=32591 (žiūrėta 2013 02 14).
[5] Lietuvos piliakalniai. Atlasas, t. 3, sudarė Z. Baubonis ir G. Zabiela. – Vilnius, 2005, p. 88–89.
[6] Ten pat (Rekstukų piliakalnio žvalgymo ataskaita; žiūrėta 2013 02 14).
[7] Broniaus Samoškos, s. Antano, gimusio 1931 m., gyv. Rekstukų kaime (Tauragės raj. Mažonų sen.) pasakojimas, užrašytas 2009 04 24. Vytenio ir Junonos Almonaičių archyvas.
[8] Narbutas I. Kaukai // Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 9. – Vilnius, 2006, p. 583.
[9] Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. – Vilnius, 2001, p. 93.
[10] Lietuvos piliakalniai. Atlasas, t. 2, sudarė Z. Baubonis ir G. Zabiela. – Vilnius, 2005, p. 308.
[11] Plačiau apie piliakalnį ir šią vietovę rašoma: Almonaitis V. Aukštieji ir Žemieji Eisuliai // Rambynas, Nr. 1 (4). – 2011, p. 25–30.
[12] Plačiau apie Jūros gynybinę sistemą – straipsnyje „Tauragės kraštas XIII–XV amžiuje“.
[13] Nikžentaitis A., Gediminas. – Vilnius, 1989, p. 20; Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai. – Vilnius, 1998, p. 55.
[14] Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai. – Vilnius, 1998, p. 52.
[15] Lietuvos inventoriai XVII a., sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas. – Vilnius, 1962, p. 196.
Parašykite komentarą