Magiška sulos galia

Balandis kadaise buvo vadinamas sultekiu. Jei namuose buvo duonos ir sulos, lietuvis valstietis jautėsi laimingas. Anuomet sakydavo: „Duonos yra, sulos nėra. Sulos yra, duonos nėra.“

Prisileisdavo ne vieną indą

Manyta, kad šv. Jurgio dienos rytą sulą reikia išpilti iš indo ant žemės, nes Jurginių naktį joje raganos maudosi.

Žiniuone laikyta Eugenija Šimkūnaitė teigė, koks bus žmogus santykis su medžiu, kuo jis tikės, taip sula ir veiks. Jeigu sula geriama tarsi atliekant ritualą, siekiant atgaivinti kūną ir sielą, o ne tik numalšinti troškulį, sulos poveikis gali būti ypatingas, gydantis.Kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė pasakojo, kad vaikystėje kartu su kitais vaikais buvo įpareigota kuo dažniau bėgti prie beržų ir žiūrėti, kaip laša sula. „Tokia buvo mažųjų pareiga. Suaugusieji pietinėje beržų pusėje pragręždavo skylę, įstatydavo latakėlį. Sulos prileisdavo daug. Į indą su sula įmesdavo džiovinto obuolio ar kriaušių skiltelių, juodųjų serbentų lapelių, ant sulos užberdavo 5 cm sluoksnį avižų. Jos sudygdavo, šaknelės susiraizgydavo, tad norint pasisemti sulos pirmiausia reikėdavo išpjauti skylę. Ji būdavo uždengiama tuo pačiu išpjautu gabalėliu“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Svarbu nežaloti

Ji pabrėžė, kad skani ir vertinga sula yra leidžiama iš medžių, augančių ant kalniukų. Daug gražių beržų būdavo kapinėse, tačiau anuomet iš jų sulos neleisdavo, nes niekas nedrįsdavo. „Tikėjome, kad viskas kapuose priklauso vėlėms, tad nesame nuskynę nė vienos žemuogės, kad ir kokia didelė ji būtų, nesame namo parsinešę nė vieno žiedelio gėlės, kad ir koks gražus jis būtų. Gaila, kad dabar yra kitaip manančiųjų“, – sakė B.Imbrasienė.

Ji pastebi, kad miesto žmonės, turintys sodybas, labiau domisi tuo, ką dovanoja gamta, nei nuolat gyvenantieji kaimuose. „Manyčiau, kad ir sulos užsimano paskaitę apie ją laikraščiuose, žurnaluose, išgirdę per televiziją. Svarbu, kad nežalotų medžių, prisileidę sulos užkištų mediniais kaiščiais padarytas skyles, užteptų padarytą žaizdą sodo tepalu. Anksčiau prie kiekvienos sodybos augo medžiai, kurie ir buvo skirti sulai leisti. Tad su jais buvo elgiamasi rūpestingai ir pagarbiai“, – aiškino kulinarinio paveldo žinovė. Pasak jos, vėsiomis balandžio naktimis sula nustoja tekėti, užtat dieną lašas po lašo, ir stiklainis jau pilnas.

Saldžiausia – klevų sula

Klevų sula pradeda tekėti anksčiau nei beržų. Ji yra saldesnė, nes joje yra apie 4 proc. cukraus. „Ant viryklės pastatydavo platų indą, pripildavo klevų sulos ir garindavo, kol sutirštės. Gautą saldžią masę mamos vaikams pildavo ant blynų, ja pertepdavo pyragus, saldino vandenį. Beržų sulą moterys naudodavo vietoj vandens ir sriubai, ir košėms virti“, – pasakojo pašnekovė. Klevų anuomet, pasak pašnekovės, augo nedaug, tad kisielių primenantis saldus skystis būdavo tikras skanėstas. Ji apgailestavo, kad dabar kaimo vaikai girdomi dažytais vaisvandeniais, o sulos retas kuris yra ragavęs.

Gydo ir stiprina

Ankstyvoje pavasario suloje yra apie 0,5–2 proc. sacharidų (gliukozė, fruktozė), C, PP vitaminų, kalcio, geležies, vario, kalio, druskų ir daug kitų vertingų mineralinių medžiagų. B.Imbrasienė primena, kad sula padeda išvalyti iš organizmo įvairias kenksmingas per žiemą susikaupusias medžiagas: druskas, toksinus, šlakus. Sula padeda ir nuo inkstų akmenligės. Ji pagerina sergančiųjų reumatu savijautą, gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenų ligas, stiprina organizmą, gerina medžiagų apykaitą. Ji taip pat vartojama trūkstant vitaminų.

Sulą galima leisti iš visų rūšių beržų, tik patariama vengti medžių, augančių šalia judraus kelio, nes medis gali būti prikaupęs kenksmingų medžiagų. Neskani bus pelkėtose vietose augančių beržų sula.

Indą, į kurį bėga sula, reikia uždengti tankiu tinkleliu, kad nepatektų saldumą mėgstančių vabzdžių, neprikristų medžių šakelių. Sula teka 2–3 savaites. Iš suaugusio beržo, nepadarant jam žalos, galima prileisti iki 10 kibirų sulos.

Norint gydytis įsisenėjusiais ligas, stiprinti ar valyti organizmą, kasdien reikėtų išgerti ne mažiau nei po porą litrų sulos.

Leidžiant sulą būtina laikytis Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos. Joje nurodyta, kad sulą galima leisti iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių, jei jie bus nukirsti ne vėliau kaip po metų. Iš šiaurinės pusės, kur bus gręžiama skylė, leidžiama nepažeidžiant luobo nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi būti didesnis kaip 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm. Į skyles įstatomi mediniai latakėliai, kuriais į indą tekės medžio sultys. Tarpai tarp skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos mediniu kaiščiu ir užtepama sodo tepalu ar derva, kad medis būtų apsaugotas nuo galimų ligų.

Privačių miškų ir žemių savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, minėti apribojimai netaikomi.

Pavasarį iš medžio leidus sulą, patariama porą metų jo nebegręžti, kad jis pailsėtų.

Sulos galima prileisti ir iš smulkių beržo šakelių. Jos suimamos į krūvą, tada nupjaunami galiukai ir po tokiu šakų kuokšteliu pakabinamas stiklinis indas. Sula, pratekanti pro visą medį, turi daugiausia vitaminų. Be to, taip leidžiant sulą medis žalojamas mažiau nei gręžiant skyles kamiene.