Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, kaip auka, bet todėl, kad buvo orus. Kas ką gali atimti iš to, kurio siela viena su Dievu ir Dievuje, kuris todėl yra Dievo sūnus? Užtat tai ne tik nusižeminimo, meilės ir ištikimybės Dievui, bet ir didžiausias orumo pavyzdys visiems ir kiekvienam.

Kristus niekuomet nesakė žydams: „Tapkite graikais, tuomet jus mylėsiu“. Ir niekuomet nesakė graikams: „Tapkite žydais, tuomet jus mylėsiu“. Esminė Jo pamoka ir pavyzdys visiems ir kiekvienam – atsigręžkite savo širdyse į Dievą ir būkite orūs, būkite Dievo vaikai šioje žemėje, nieko nebijokite ir nebesigūžkite. Ir senieji krikščionys nebijojo ir nesigūžė, net metami laukiniams žvėrims į nasrus.

Lygiai taip pat Dievas niekuomet nesakė lietuviams: „Tapkite katalikais lenkais“, ar „tapkite stačiatikiais rusais“, ar vėliau „tapkite protestantais vokiečiais, tuomet jus mylėsiu“. Tas, kuris taip sakė, taip mokė ir taip vertė elgtis, nebuvo Dievas. Tai buvo Nedievas, kurio svarbiausias kėslas visuomet – atskirti žmogų nuo Dievo ir taip pakirsti jo orumą. Tikrasis Dievas tuomet buvo to pusėje, kuris nepasidavė, neišsižadėjo pažemintas ir atstumtas, naktimis vienumoje šaukdamasis Jo lietuviškai.

Šitos tautos esmė ta, kad nuo pirmųjų susidūrimų su vadinamaisiais krikščionimis ir pasipriešinimo jiems, Dievas buvo jos pusėje. Dievą mylinčių ir Jam ištikimų, „pagonimis“ apšauktų ir pažemintų, bet ligi paskutinio kraujo lašo savo orumą ginančių lietuvių pusėje prieš apsišaukėlius „krikščionis“, praradusius ne tik orumą, o ir bet kokią dvasios nuovoką. Nes tai, ką jūs vadinate „pagonybe“, – yra Lietuvos orumas, pažemintas, bet kylantis iš tyros Dievo meilės, o jūsų „krikščionybė“, suplakta su svetimais žodžiais, vardais ir atvaizdais, – stabmeldystė.

Esmė ta, jog nuo pat kryžiaus karų ligi prievartos melstis lenkiškai pastaraisiais amžiais Kristus yra lietuvio pusėje. Ir jei nebūtumėte stabmeldžiai, atmintumėte, jog vardas Kristus, graikiškai Christós, – tai senosios graikų kalbos veiksmažodžio chriō „tepu“, ar „glieju, lieju“, būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis, pažodžiui „(pa)teptas“, taigi „pateptasis“, ar „palietasis“. Lygiai taip pat, kaip čia nuo seno aukomis lietas Dievo sūnus šventasis Ugnis. Ir tasai, kas iki šiol savo širdies meile Jį lieja, – lietuvis.

Jei dar kas turi ausį, temeta visus ramentus, tenusiplėšia visų svetimų kariuomenių šarvus ir nuogas eina mylėti šitą šventąją žemę.

Kategorijos: Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *