Lietuvos ambasada Kaire viename svarbiausių Egipto kultūros židinių – Aleksandrijos bibliotekoje kovo 20 dieną surengė mokslinę konferenciją „Greimas Aleksandrijoje (1949–1958): žvilgsnis iš Prancūzijos ir Lietuvos“, skirtą garsiojo lietuvių semiotiko Algirdo Juliaus Greimo mokslinei veiklai Egipte.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos remtoje ir kartu su Aleksandrijos biblioteka bei Vilniaus universiteto A. J. Greimo literatūros studijų ir semiotikos tyrimų centru organizuotoje konferencijoje mokslininkai iš Lietuvos, Prancūzijos ir JAV nagrinėjo A. J. Greimo mokslinę karjerą gyvenant Aleksandrijoje, jo semiotikos poveikį arabų kultūros ir literatūros suvokimui.
A. J. Greimo centro profesorius Kęstutis Nastopka ir docentė Nijolė Keršytė skaitė pranešimus apie šio tyrėjo reikšmę lietuvių kultūrai, jo semiotikos sklaidą Prancūzijoje ir pasaulyje.
Prisiminimais apie šią išskirtinę asmenybę dalinosi su juo Aleksandrijoje bendravę asmenys.
Lietuvis A. J. Greimas priskiriamas prie daugelio kitų pasaulinio garso mokslo ir literatūros įžymybių, XX a. viduryje gyvenusių Aleksandrijoje. 1949–1958 m. Aleksandrijos universitete jis dėstė prancūzų kalbos istoriją, o Katalikiškoje mergaičių Dievo Motinos mokykloje (pranc. Pensionnat de la Mère de Dieu) – prancūzų kalbą ir filosofiją.
Renginio dalyviai taip pat aplankė vietas, vienaip ar kitaip susijusias su mokslininko gyvenimu Aleksandrijoje, susitiko su Dievo Motinos mokyklos mokytojais ir mokiniais.
Ši konferencija – vienas iš 2013 m. Frankofonijos dienų Egipte renginių. Kovo 17 d. Prancūzų institute Kaire taip pat rodytas kino studijos „Era Film“ sukurtas filmas „Vabzdžių dresuotojas“. Jame pasakojama apie lėlinės animacijos pradininką Vladislovą Starevičių, XX a. pirmoje pusėje kūrusį Lietuvoje, Rusijoje ir Prancūzijoje.
Algirdas Julius Greimas (1917-1992) – kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas gimė 1917 kovo 9 d. Tuloje (Rusija) Baigė Marijampolės Rygiškių Jono g-ją, studijavo teisę VDU (1934-1935) ir kalbotyrą Grenoblio (1936-39) universitete.
II pasaulinio karo metais gyvendamas Lietuvoje įsitraukė į antinacinį sąjūdį. Karo metų patirtį po daugiau nei keturiasdešimties metų Greimas apibūdins kaip nulėmusią ir jo intelektualinę biografiją. Interviu Paryžiaus dienraščiui Le Quotidien de Paris jis teigė: „Mano intelektualinis kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatino susirūpinti prasme tų baisybių, kurios vyko prieš jūsų akis. Tai ir buvo manasis psichologinis fonas“.
1944 m. Greimas grįžo į Prancūziją. 1948 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais (išspausdinta 2000). Dėstė Aleksandrijos, Ankaros, Stambulo, Poitiers u-tuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką lietuviškai.
Stambiausi leksikografiniai darbai – Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968), Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas (1992, su T.A. Keane). Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų k. rašytose knygose Struktūrinė semantika (1966), Apie prasmę (1970), Maupassant’as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), Semiotika ir visuomenės mokslai (1976), Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas (1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie prasmę II (1983), Apie netobulumą (1987), Pasijų semiotika (1991, su J. Fontanille). Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą Greimas susiejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms “kalboms” analizuoti. Pagal jo teoriją, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas, vertės objektų mainai sąlygoja pažintinio, etinio ir estetinio prado sąryšį gyvenime.
Nuo naratyvumo teorijos tyrinėtojas ėjo prie modalumų, vėliau prie intersubjektyvumo problemų, nuo kategorinėmis priešpriešomis grindžiamų struktūrų – prie aspektualumo, tensyvumo, tapsmo analizės. Semiotiškai interpretavo pasijų apraiškas ir estetinį žmogaus santykį su pasauliu, analizavo įvairių tautų rašytojų kūrinius, Evangelijos paraboles, moralinę laikyseną, tikėjimo nuostatas. Naudodamasis prancūzų mitologų G. Dumézilio, C. Lévi-Strausso, M. Detienne’o tyrinėjimais, Greimas sukūrė lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodą, taikytą studijose Apie dievus ir žmones (1979), Tautos atminties beieškant (1990), rankraštyje likusiuose Gedimino sapno ir Palemono mitų nagrinėjimuose.
Mitą Greimas laiko figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Sudarė antologiją Mitologija šiandien (kartu su Keane, 1996). Lietuvių išeivijos spaudoje, o nuo 1989 m. ir Lietuvoje Greimas spausdino publicistiką ir literatūrinę eseistiką, kartu su S. Žuku parašė kn. Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai (liet. ir pranc. k., 1993). Greimo semiotika plėtojama daugelyje Europos šalių, Lotynų Amerikoje, Kanadoje.
A.J. Greimas mirė 1992 vasario 27 Paryžiuje, palaidotas Kaune.
Lietuvių kalba išleistos šios Greimo knygos:
Semiotika, 1989;
Iš arti ir iš toli, 1991;
Apie dievus ir žmones. Tautos atminties beieškant, 1990;
Gyvenimas ir galvojimas, 1998;
Baimės ieškojimas, 1999;
Apie netobulumą, 2004;
Struktūrinė semantika, 2005;
Lietuvių mitologijos studijos, 2005.
Parengta pagal urm.lt ir semiotika.lt rašinius
Su A. J. Greimu kalbėjausi abiem svarbiomis temomis Paryžiuje. Didelis žmogus. Lietuvos žemė turtinga gabiais žmonėmis: lietuviško kraujo popiežius Jonas Paulius II, pirmas Lenkijos prezidentas Narutavičius, karvedys Jeronimas Uborevičius, lakūnas Smuškevičius (“Duglas” Ispanijoje), geografas Čerskis Rusijjoje, pirmas raketinės technikos kūrėjas Simanavičius, Atlantidos “tėvas” Ignotas Žiogelis (Ignatius Donnely), poetai Adomas Mickevičius, Oskaras Milašius ir t. t., ir t. t.
Dėkoju profesoriui Kęstučiui Nastopkai ir docentei Nijolei Keršytei, kad pristatėte A. J. Greimą ir kaip mūsų tautos žmogų užsienyje.