Liepos 23 d. eidamas aštuoniasdešimt penktuosius metus po sunkios ligos mirė vienas žymiausių Lietuvos literatūrologų, semiotikas, kritikas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius Kęstutis Nastopka (1940 03 18 – 2024 07 23. Apie tai pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.
Kęstutis Nastopka gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune, mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1962 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete. 1962–1965 m. stažavosi Rygos universitete. 1966–1972 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1972 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakulteto dėstytoju, 1989–1991 m. ėjo Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1991–1996 m. – Visuotinės literatūros katedros vedėjo pareigas. 1986 m. įgijo filologijos mokslų daktaro vardą.
Nuo 1992 m. dėstė ir Vilniaus universitete, 1998–2005 m. buvo Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos ir istorijos) katedros vedėjas, 2007–2008 m. – A. J. Greimo semiotinių studijų centro vedėjas. 1971 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Dar mokydamasis Biržų mokykloje Kęstutis dalyvavo literatų veikloje, jo eilėraščiai buvo spausdinami, gerai vertinami kritikų, jam buvo įdomu kurti, todėl jis ir nusprendė studijuoti lituanistiką. Studijų metais atradęs tokius poetus, kaip Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Tomas Venclova, Jonas Juškaitis, o ypač Judita Vaičiūnaitė, vėliau jis, kaip kritikas, recenzijomis palydėdavo kiekvieną jų rinkinį, tapo principingu jų gynėju, neretai prieštaraujančiu oficiozinei kitų recenzentų nuomonei. Apie šiuos poetus buvo sakoma, kad jie „atitrūkę nuo gyvenimo“, „nutolę nuo tikrovės“, „užsidarę“, „hermetiški“, o Kęstutis savo tekstais bandė iškelti ir išskleisti jų kūrybos reikšmes.
Jis yra sakęs: „Buvau priskiriamas prie estetų. Tie poetai atitrūkę nuo gyvenimo, o aš – kritikas, kuriam rūpi tik estetika. Laikiausi pozicijos, kad socialinis turinys literatūroje vertingas tiek, kiek jis turi estetinės vertės, ir tai daug kam nepatiko. Tiesioginis mano rašinių adresatas nebuvo oficialieji kritikai. Rašiau visai skaitančiai tautai, bet buvo ir poleminis užtaisas. Žinojau, kad mano recenzijas skaitys naujosios poezijos priešininkai, ir rinkausi jos gynimo strategiją“.
Vėliau per literatūros kritiką, ieškodamas būdų, kaip kalbėti apie literatūrą, priartėjo prie semiotikos. 1971 m. susipažinęs su A. J. Greimu, kuris pirmąsyk po karo atvyko į Lietuvą, pradėjo su juo susirašinėti, o kai 1992 m. Vilniaus universitete buvo įkurtas A. J. Greimo semiotikos centras, Kęstutis visa galva pasinėrė į jo veiklą.
Kęstutis Nastopka – nepaprastai darbštus žmogus, mums palikęs neįkainojamą savo veikalų kraitį. Jis parašė: studiją „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“ (1971), „Struktūrinė eilėraščio analizė“ (1972), „Польский романтизм и балтийские литературы“ (kartu su V. Kubiliumi, 1973), „Tarybinių Pabaltijo tautų literatūros“: paskaitų konspektas (1977), „Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius“: monografija (1985), „Išsprūstanti prasmė“: straipsnių rinkinys (1991), „Reikšmių poetika“: semiotikos bandymai (2002), „Literatūros semiotika“ (2010), „A. J. Greimas. Maupassant, teksto semiotika“: praktinės pratybos (su Sauliumi Žuku, 2017), „Įsiklausymai“ (2020).
Taip yra sudaręs ir parengęs spaudai nemažai kitų autorių veikalų: P. Arminas-Trupinėlis. „Eilės“ (1970), J. Andziulaitis-Kalnėnas. „Raštai“ (1971), U. Bērziņš. „Vabzdžių žingsniai = Kukaiņu soļi“: poezija (sudarė ir vienas iš vertėjų, 1997), J. Rainis. „Poezija. Dramos“ (1998), A. J. Greimas. „Baimės ieškojimas“ (sudarė kartu su V. Savukynu, 1999), A. J. Greimas. „Lietuvių mitologijos studijos“ (2005), „Trys semiotikos“ (2012), A. Žukauskas. „Būtoji-grįžtamoji“: poezijos rinktinė (2012).
Kęstutis Nastopka iš prancūzų kalbos išvertė: H. Toelle. „Apie neapibrėžtumą“: Barbey d’Aurevilly novelės „Gražiausia Don Žuano meilė“ analizė (vertė kartu su N. Kašelioniene, 1994), H. Toelle. „Oscar V. de L. Milosz = Oskaras Milašius“: poezijos analizė (1997), A. J. Greimas. „Struktūrinė semantika“: metodo ieškojimas (2005), M. Hammad. „Vilniaus universitetas“: semiotinis architektūros ir planų tyrimas (2014).
Už savo darbus Kęstutis Nastopka 2012 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškos semiotikos mokyklos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną, taip pat daugybe kitų premijų: 1974 m.– Lietuvos komjaunimo premija už studiją „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“, 1986 m. – Lietuvos SSR valstybinė premija už studiją „Lietuvių eilėraščio poetika“, 1997 m. – Trijų žvaigždžių ordinu, 2007 m. – Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu, 2015 m.– Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Lietuvos rašytojų sąjunga pareiškė užuojautą Velionio žmonai Irenai, dukroms Agnei, Kristinai ir kitiems artimiesiems.
Šalies vadovai pareiškė užuojautas
Dėl K. Nastopkos mirties užuojautą Velionio artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos akademinei bendruomenei pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Kultūros ministras Simonas Kairys.
„Netekome filologijos grando, pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos mokyklos plėtotojo, gilaus literatūros kūrinių suvokimo meno puoselėtojo. K. Nastopkos produktyvumas, atsidavimas literatūrai bei moksliniams tyrimams buvo išskirtinis šios garsios asmenybės bruožas. Esu tikras, jog K. Nastopkos mokslinis ir kūrybinis palikimas dar ilgai formuos literatūrologų bendruomenės viziją ir veiklos kryptis“, – rašoma Prezidento G. Nausėdos užuojautoje.
Seimo ir savo vardu pareikštoje Seimo Pirmininkės užuojautoje sakoma:
„Amžinybėn iškeliavo semiotikas iki pat šaknų – K. Nastopka prasmės ieškojo ne tik literatūroje, poezijoje, bet ir apskritai gyvenime, kiekvienoje kasdienos akimirkoje. Visų atmintyje jis liks kaip pilietis, jo paties žodžiais tariant, kuriam „rūpi kultūros prestižas, politinė demokratija, lygiateisiškumas <…>“. Nuoširdžiai užjaučiu šeimą ir artimuosius, darbų tęsėjus ir visą filologų bendruomenę“.
Kultūros ministras S. Kairys sako:
„Netekome ryškaus semiotiko, vieno pirmųjų šio mokslo dėstytojų ir populiarintojų Lietuvoje, su kuriuo siejama semiotikos raida mūsų šalyje. Kęstutis Nastopka savo gyvenimą paskyrė literatūrai ir jos kūrinių suvokimo menui, taip pat tiesė literatūrinius tiltus su kaimynais latviais. Viliuosi, kad profesoriaus darbus su tokia pat meile ir atida tęs gausus būrys jo ugdytinių. Nuoširdžiai užjaučiu visą kultūros, literatūros ir akademinę bendruomenę“.
