A.Balbierius. Prisilietimas prie Indijos: Dharamsala, Himalajai, Tibeto tremtis ir pėdos bičiulių…

Kovo 10 dieną minime 54-ąsias tibetiečių sukilimo prieš Kinijos režimą metines

Dharamsala savaime atsirado mudviejų su pusbroliu Giedrium kelionės po Indiją planuose. Galbūt mane labiau traukė Himalajų kalnyno papėdės, nes, tiesą sakant, tikrų kalnų nebuvau ir matęs, vis kokie „puskalniai“ – tai Kalifornijoj, tai Karelijoj… Patys Himalajai traukė daugiau negu legendos apie Šambalą (mano šiaip jau geras bičiulis kompiuteris kažkodėl įžūliai rašo „Bambalą“, štai tuo mes, tikiuos, visada ir skirsimės nuo dirbtinių smegenų ir juose apsigyvenusių pernelyg logiškų protų).

Himalajai traukė netgi daugiau negu visos žinios apie kinų dar raudonojo Mao laikais pavergtą Tibetą ir čia, Indijoje, Dharamsaloje –­ McLeod Ganj, Himalajų papėdėje, vos didesniame negu du kilometrai aukštyje, įsikūrusį laisvą tibetiečių dvasinį ir politinį centrą tremtyje, kurį bene labiausiai visame pasaulyje reprezentuoja Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, Nobelio taikos premijos laureatas, savo tauria ir paprasta laikysena spinduliuojantis pasauliui nesmurtiškas ir netotalitarias budizmo vertybes.
Galvodamas apie Dharamsalą, laikiausi kai kurių išankstinių nuostatų – nelįsti ten, kur tavęs nelaukia, pavyzdžiui, nesiveržti būtinai pamatyti ar „pačiupinėti“ Dalai Lamą, lygiai kaip turėjau nuostatas ir dėl Indijos apskritai – neieškoti čia Šambalos ar nušvitimo, per vieną dieną neatsiversti į budizmą, induizmą ar džainizmą, o tik prisiliesti – empiriškai patirti, pajausti, pamatyti, įkvėpti – be to vakarietiško snobizmo, kurį pernelyg dažnai tenka pajausti, kai kalbama apie Rytus… ir kurio, be abejonės, turiu ir aš.

Dharamsala prasideda dar Delyje – bilietų pirkimu specialiame užsienio turistams skirtame informacijos centre Senojo Delio geležinkelio stotyje, visai šalia Main Bazaar gatvės, kurioje praleidome ir pirmąsias, ir paskutiniąsias dienas Indijoje ir kuri man tapo labai sava. Dharamsala prasideda važiuojant naktiniu traukiniu, bet ne nuo važiavimo, o nuo savotiško kultūrinio ir psichologinio šoko, kol atsikovoji gausiai indų šeimos ar net kelių šeimų užgultas, apsėstas vietas „sleeper“ vagone (vėliau paaiškėjo, kad taip būna beveik visada ir dėl to didelių problemų iš esmės nekyla).

Dharamsala prasideda, žvelgiant į nakties pradžios lūšnynus šalia geležinkelio Delyje, ilgai ir lėtai dardant per šį daugiamilijoninį miestą. Lūšnynuose šmėkščioja dideli ir maži šešėliai, nutvieksti degančių laužų ar retų elektros lempučių šviesos – tai vaikai ir suaugėliai, vyrai ir moterys, šunys ir ožkos, karvės ir galbūt šio beribio skurdo demonai, gyvenantys ilguose tamsiuose nakties šešėliuose… Pats laikas ir vieta prisiminti prieš kelionę skaitytą G. D. Robertso labai storą romaną „Šantaramas“, šiaip gerą knygą, bet ji būtų geresnė, jei autorius būtų ryžęsis ją šiek tiek sutrumpinti.

Naktį į Indijos šiaurę riedančio traukinio kaimynai – jauni indų maldininkai – azartiškai pliekia kortomis, spjaudo ir barsto saulėgrąžų lukštus ant grindų. Daugumoje traukinių, kaip teks patirti vėliau, visos šiukšlės metamos ant grindų arba tiesiog pro langus. Mums išsitiesus gultuose, kortuotojai kelis kartus klausia, ar netrukdo… Aišku, kad trukdo, bet laimi tolerancija ir neįpratimas miegoti triukšminguose traukiniuose, tad pary­čiais, artėjant prie Pa­than­koto – miesto keistu pavadinimu (lyg ir sudarytas iš angliško „path“ ir rusiško „kot“…) – jaučiuosi taip, lyg iš viso nebūčiau miegojęs. Giedrius tyrinėja mūsų geografinę padėtį žemėlapyje, nes Indijoje dažnai sudėtinga sužinoti, kur iš tiesų reikia išlipti, o bend­rakeleivių atsakymai į klausimus neretai būna prieštaringi.

Niūrioje Pathankoto geležinkelio stotyje skaidriai sidabriškai čiulba Azijos varnėnų – mainų – choras, jam pritaria dar kažkokie nepažįstami, regis, papūgų, balsai, ir tai yra bene vienintelis skaidrus ir šviesus dalykas čia, tamsoje prieš aušrą, kur keleiviai ir vargetos miega perone ant kelių laikraščių pakraiko ar tiesiog ant betono, užsikloję murzinais apklotais kūnus ir galvas.

Tamsoj mes kertam kelias gatves ir čia, kartais perlipdami miegančiųjų kūnus, randame autobusų stotį, nes traukinių į kalnus, kur Dharamsala, nėra ir niekada nebuvo. Beregint stoja aušra, vos tik pradėjo aušti, ir staiga – rytas, toks pasakiškas dangaus žydresys virš kažkokio industrinio apleisto, oranžinėm sienom pastato. Dar keliolika minučių, ir mes jau autobuse, kuris rieda šiukšlinomis Pathan­koto ryto gatvėmis Himalajų link.

Ir akys čia pradeda ryti pasaulį, jo spalvas ir formas, jo nenutrūkstantį srautą, nes nieko iki tol panašaus neregėjo, ir todėl mano rega tampa godi ir plėšri.
Kažkur kertame Punjabo valstiją ir įvažiuojame į Himachal Pradeshą, ir pamažu atsiveria kalnai, nedideli, savotiška Himalajų masyvo įžanga ar preliudija, jų papėdė, ir net nejunti, kad nuolat kyli aukštyn, nes važiuoji vingiais, tai pirmyn, tai atgal, ir matai žiemos sezono akmenuotus slėnius ir beveik išdžiūvusias upes, ir bandai įsivaizduoti, kokios gamtos galios siaučia jose liūčių sezono metu.

Kalnai didėja, auga, vairuotojas demonstruoja, regis, šiems kraštams įprastą meistriškumą, prasilenkdamas su kolegomis įvairiose siaurose ir iš tiesų pavojingose vietose. Akys ryja peizažus, neretai, pravėrus langą, negarsiai spragteli „Nikon“ užraktas – tas malonus kiekvieno fotografuojančio ir, pagal Susan Sontag, siekiančio „pasisavinti“ pasaulį, žmogaus ausiai garsas…

Žaibiškai persėdę į kitą autobusą, o kelionės pabaigoje – ir į tuk-tuką, per lietų neriantį slidžiu šlapiu kalnų keliu su neseniai nuvalytų nedidelių nuošliaužų žymėmis, mes pagaliau pasiekiame tą vietą, kur toliau gali kilti tik pėsčiomis ar kalnų asiliukais. Tai Bhagsu – žavus kaimelis, aukščiau Dharamsalos ir McLeod Ganj, kur dar aukščiau – tik snieguotos kalnų viršūnės ir kai kur lyg maži kregždžių lizdai aukštumoje matomos atsiskyrėlių buveinės. Čia, susiradę reikiamą žmogų, kurį Giedriui, patyrusiam keliautojui ir aktyviai pasaulinio keliautojų  „Couchsurfing“ tinklo ląstelei, rekomendavo kažkokia draugė, mes kopiame dar aukščiau, kur baigiasi kaimelis, ir sutinkame tik asiliukų varovus su mažais žaviais asiliukais.

Bekopdamas pajutau, kad tikrai esu ne pirmos jaunystės ir kad alpinistu niekad netapsiu (ir nepretendavau, neturėjau tokių minčių net paauglystėje), bet gali būti, kad čia kalčiausias nuovargis ir slaptas deguonies trūkumas, nes Bhagsu jau yra maždaug 2,7 kilometro aukštyje. Pagaliau pasiekiame iš tiesų klasišką vietą –­ namelį kalno šlaite, nuo kurio atsiveria puiki panorama ne tik į Bhagsu, bet ir į slėnį tarp kalnų, kur yra Dharamsala ir visa, kas ją supa – matoma ir nematoma; o už nugaros – kalnų sniegas ir rūkas, ir šlapdriba, ir miškai bei uolos. Vieta puiki –­ gyvenk čia ir norėk gyventi; normalus kambarys ir virtuvė, ir vienatvė, tik iš vieno namelio kambario išnyra pasilabinti pagiringas ne pirmos jaunystės tikro hipio išvaizdos epigonas (hipiai vis dėlto yra jau beviltiškai išnykę) iš tikrosios Vakarų Europos; žemėliau dunkso kažkoks statinys, primenantis budistų stupą, tačiau Šyvos trišakis viršūnėje byloja apie induistinę jo paskirtį.

Tačiau mūsų įsikūrimo džiaugsmas greitai dingsta. Priežastis elementari ir banali: po nelengvo keliavimo truputėlį snūstelėjus, pajuntame… šaltį.  Šaltį dar lydi ir alkis, o čia, pakilus aukščiau visų miestelių ir kaimų, nėra net užuominos į kokią parduotuvę, vežimėlį su daržovėmis ar vaisiais gatvėje, nekalbant apie kavinę. Čia nėra net gatvės, o šaltis ir už lango lyjantis Himalajų lietus lyg ir įspėja – neieškokit ligų pačioje kelionės po Indiją pradžioje… Ir mes po trumpų diskusijų su kuprinėmis jau leidžiamės į Bhagsu kaimelio centrą, kur šilta irgi nebus (čia visur kambariai nekūrenami), ir kur prasideda mūsų Dharamsala.

Čia, kur šaltis, lietūs, šlapdriba ir nakties audrų demonai su visa Šyvos, Perkūno ir Dzeuso žaibų bei ledo krušos atributika buvo nuolatiniai palydovai, nekalbant apie neaprėpiamą Himalajų kalnyno įvairiausių tautų ir tikėjimų būtybių panteoną, be abejonės, taip pat dalyvaujantį žiemos audrų apeigose.
Pirmiausia Dharamsala – tai labiausiai „europietiška“ vieta, kurią teko matyti Indijoje. Čia, palyginti su Deliu, Amritsaru, Agra ar kitais matytais Indijos miestais –­ labai švaru. Net yra plakatų, raginančių saugoti kalnų gamtą, nešiukšlinti. Žmonės čia kitokie, ramesni, santūresni. Beveik nėra elgetų ir įkyrių prašinėtojų bei tarpininkų, siūlančių tikras ar tariamas paslaugas. Labai nedaug užsieniečių turistų (jų čia bus tiršta, kai ateis vasara ir svečių kambariuose ir viešbučiuose nebebus vietų), kaip ir apskritai žmonių, gatvėse, kur įvairaus gymio kalniečiai maišosi su ryškiais budistų vienuolio rūbais vilkinčiais Tibeto tremtiniais.

Čia gera erdvė, čia gera būti. Eiti gatve, užsukus į tibetiečio parduotuvėlę, nusipirkti nedidelį gražų žalvarinį Budos atvaizdą ir ant sienos pakabinamą nedidelį maldų malūnėlį, apie kurį galvoju ir dabar –­ yra į jį įdėta kokia nors mantra ar ne? Nes tikruosiuose šventyklų malūnuose –­ ratuose – būgnuose – įdėtos mantros, kurių galią sustiprina būgno sukimas…

Palyginti tuščia ir ten, kur ištremto Tibeto dvasinis ir politinis centras – Dalai Lamos XIV vienuolynas ir šventykla. Paminklas Tibeto kankiniams, žuvusiems už jo laisvę – rankos, veidai, tiesiog išaugantys iš kalnų uolos… Pasuku žalvarinius maldų malūnus; žiūriu, kaip juos suka čia ateinantys su šeimomis, vaikais ar pavieniai tibetiečiai; žvelgiu į jų susikaupusius ir tikėjimui atvirus veidus. Nusiaunu batus ir įeinu į šventyklą, kur rymo puošnus auksinis Buda, už grotelių –­ daugybė kitų tibetiečių ir induistų dievų ir dievybių; aišku, čia ir Avalotikešvara –­ Tibeto globėjas. Auksinis Buda rymo ramus. Pamerktos gyvos gėlės. Smilkalų kvapas ir prietema. Ir akimirka, kai šventykloje trumpam lieku vienas. Prie įėjimo parašyta, kad čia fotografuoti draudžiama. Tačiau tibetiečiai čia fotografuojasi Budos statulos papėdėje. Fotografuoju ir aš. Vienuolis prižiūrėtojas sėdi prie stalo su atverta ir stalinės lempos apšviesta knyga ir nekreipia į nieką dėmesio. Šviesos šioje erdvėje nedaug, bet jos ir nereikia – Buda juk yra tas, kurs nušvito.

Dalai Lamos XIV čia nėra, jis – išvykęs, rodos – Delyje. Į vienuolyno erdvę po stogu įsibrovusią beždžionę budistas vienuolis juokdamasis nuveja, šliukštelėdamas ant jos vandenį; juokiamės ir mes –­ vanduo, puikus ir nesmurtinis ginklas, čia labai tinka.

Džiaugiuosi, kad esu čia. Galvoju, kad buvimas Dharamsaloje, McLeod Ganj, Dalai Lamos XIV Tsuglagkhango šventykloje visų pirma yra solidarumo su visais tibetiečiais, kurie siekia Tibeto laisvės, ženklas. Solidarumo su tais, kurie pernelyg dažnai aukoja save ugniai, protestuodami prieš politinę, fizinę ir dvasinę Tibeto okupaciją. Solidarumo su tais, kuriuos nuolat parduodavo, parduoda ir dar ilgai pardavinės šio pasaulio didieji ir galingieji, taip pat ir tas neaiškus darinys, kuris vadinamas JTO. Vien nuo 2009 metų Kinijos teritorijoje susidegino apie 100 prieš okupaciją protestavusių tibetiečių. Tai be galo didelis skaičius, liudijantis apie priespaudą, nutautinimą ir kultūros, ypač tampriai surištos su religija, naikinimą.

Tibeto okupaciją, jau besitęsiančią beviltiškai ilgai, dažniau turėtų prisiminti ir  priminti pasauliui ir patys lietuviai – tibetiečiai mus parėmė dar tada, kai mes tebuvome vos paskelbę savo laisvės siekį. Deja, dauguma dabarties valstybinio, „politiškai pragmatiško“  elito elgiasi negarbingai ir bailiai, „užmiršdami“ Tibeto laisvės bylą.

Jo šventenybė Dalai Lama XIV pirmą kartą lankėsi Lietuvoje 1992 metais. Atmenu tų laikų spalio 1-ąją dieną, savo gimtadienį, kai netikėtai anų laikų bičiulio, tuo metu dirbusio besikuriančioje Krašto apsaugos sistemoje, buvau pakviestas į uždarą, negausų susitikimą  Seime su Dalai Lama XIV ir tuomečiais Krašto apsaugos vadovais… Tada, nepriklausomybės pradžioje, visi buvome šalia vieni kitų. Dabar daugelio mūsų išrinktųjų kėdžių kojos, greitai augusios, išaugo lyg bambukų stiebai, o žmogeliai, užvertę galvas, žiūri ir sunkiai beįžiūri, ką anie toje „aukštybėje“ veikia…

Dharamsaloj pajutau dar ir kitą dalyką –­ bičiulių pėdas. Jas jauti beveik fiziškai, ne tik dvasiškai. Nežinau, kiek kartų čia lankėsi keliautojas ir fotografas Paulius Normantas, su kuriuo mūsų keliai susikirto dar tada, kai buvau ornitologas, stebintis ir žieduojantis paukščius Ventės rage ir Kuršių nerijoje, garsiajame gamtininkų 31 kilometre tarp Klaipėdos ir Nidos.

Bet ryškiausiai čia įspaustos Vilniaus bohemos laikų bičiulės Jurgos Ivanauskaitės, kuriai Tibetas ir tibetiečiai bei jų unikali kultūra buvo šventovė, pėdos… Dabar, kai rašytoja jau išėjusi, nelabai tikiu, kad ji, jau sunkiai sirgdama, taip paprastai ėmė ir „atsivertė“ į krikščionybę, juolab kad niekad nebuvo jos ir atsižadėjusi. Grįžęs iš Indijos, iš naujo skaitau Jurgos Indijai ir Tibetui skirtas knygas ir džiaugiuosi, kad šios knygos –­ savotiški Tibeto kultūros ir budizmo vadovėliai mūsų kultūroje.

„Net ir akmenys bei uolos čia šilti, jaukūs, lipšnūs, beveik gyvi. Taip ir norisi ką nors malonaus jiems pasakyti: džiulė! Yra tokių riedulių, ant kurių net nejauku lipti su batais ar sėstis, kaip ant žmogaus krūtinės ar veido. Jie pilni jėgos. Ir apsunkę nuo savo pačių kantraus gerumo. Kartą viena mano pažįstama pasakė svajojanti kitame gyvenime būti akmeniu. Tuomet toks troškimas man pasirodė keistokas, bet dabar ją suprantu. Aš irgi norėčiau būti laiko nugludinta Himalajų skeveldra. Akmenys palei upę yra visai kitokie nei akmenys dykumoje ar ant stačių kalnų keterų. Skiriasi ne jų forma, bet būdas. Ir visi tie akmenys man teikia pamokas“, –­ rašė Jurga „Kelionėje į Šambalą“…

Taip, didelio, be galo didelio viso Himalajų kalnų masyvo „akmuo“, prie kurio prisiliečiau 2012 metų gruodžio mėnesį krintant žiemos krušai ir lietui, iš tiesų turėjo kažkokios šilumos – čia, kur Lietuvos laisvė susijungia su Tibeto nelaisve.