Liepos 4–24 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) galima nemokamai aplankyti fotografijos parodą „Indijos spalvos“, kurią Sigitas Baltramaitis sukūriė 2000 metais, kai grįždamas iš Amerikos į Lietuvą pusei metų užsuko į Indiją. Teko jam ten ir keliauti, ir domėtis ezoterika, ir fotografuoti. Jau į kelionės pabaigą svarbi fotoaparato detalė įkrito į Gangą. Tai kiek iki to laiko buvo prifotografavęs, tiek medžiagos ir turėjo kūrybiniams sumanymams. Fotografavo dvigubos ekspozicijos principu, nesistengdamas suplanuoti, kaip vaizdai klosis vienas ant kito. Fotografavo paprastus kasdienio gyvenimo vaizdus, kartais akį patraukdavo koks nors klaidžiojantis gyvūnas, smalsūs, linksmi vaikai, žmonių sambrūzdis ar saulės nugairintas peizažas. Jam nebuvo labai svarbu, kas paklius į kadrą – jei jausdavo, kad pirštas nori paspausti mygtuką, tai tą ir padarydavo, ir vaizdas įsispausdavo į juostą.
Jau grįžęs į Lietuvą išryškino juostas ir pradėjo atidžiau nagrinėti, kas jose užfiksuota. Iš pradžių tai atrodė panašu į atsitiktinę vaizdų maišalynę. Dar prisidėjo ir tai, kad juostas laboratorija išryškino nekokybiškai. Dominavo mėlynai violetinės spalvos, o tai, žinoma, Indijai visai nebūdinga. Spalvų pusiausvyrą teko atstatyti kompiuteriu. Palaipsniui dirbant su medžiaga jam darėsi vis įdomiau: vis geriau įsižiūrėdavo į susipynusius vaizdus ir bandė įminti užkoduotas prasmes, įsiklausyti į vaizdų istorijas. Vieni „susiklojimai“ žavėjo savo spalvų skambėjimu, kiti – netikėtu vaizdų konkuravimu.
Apie parodą pradėta galvoti tik tada, kai jau subrendo matymas, kad visus tuos paskirus, savaip įdomius vaizdus jungia kažkoks bendrumas. Visuose juose matoma gaubianti ir pro viską prasismelkianti harmoniją. Ne vaizdine, meniškąja ar siužetine prasme, bet veikiau vidine, egzistencine prasme. Kai matai, kaip vaikai laimingai žaidžia varganoje aplinkoje be jokių žaislų, kai matai naminius gyvūnus, besimaitinančius šiukšlių krūvose ar oriai sunkią darbų naštą pakeliančius žmones, atrodo keistai, kad ta triukšminga, padrika, vargana aplinka nevaro jų į neviltį. Netgi atvirkščiai – žmonės atrodo pasitikintys, ramūs ir laimingi. Vaizdų susipynimas dar labiau padidina maišatį, triukšmą, netvarką, bet tai tik paviršiuje. Giliau viskas jungiasi į visa toleruojančią, į visa maitinančią, į visa persmelkiančią, į visa palaikančią pusiausvyrą ir harmoniją. Tas suvokimas autorių įkvėpė ir paskatino padaryti šią parodą.
