Prieš 15 tūkst. metų į Sacharos dykumos paviršių trenkė žaibas. Šio žaibo liekanos pasiekė mūsų laikus: žaibo temperatūra smūgio metu siekė daugiau kaip +1 800°C, todėl iškrovos vietoje išsilydė smėlis. Lydiniui sustingus susiformavo kieta žibo formos struktūra – fulguritas.
Fulguritų dažniausiai randama smėlingame grunte arba grunte, kuriame gausu kvarco. Nieko stebėtino – fulguritai nėra kokia nors keistenybė ar anomalija paplūdimių ar dykumų smėlyje. Tačiau 15 tūkst. metų senumo fulguritai – tai jau šis tas neįprasto.
Prieš kiek metų susiformavo viena ar kita žaibo fosilija, mokslininkai išsiaiškina termoliuminscencijos metodu. Fulguritai yra kristalai, kuriuose labai daug nelygumų. Nelygumų turi net ir iš pirmo žvilgsnio tobulai atrodantys kristalai. Tuose nelygumuose kai kas įstringa. Kartais tokių spąstų aukomis tampa elektronai.
Elektronai gruntu klajoja gerokai dažniau nei įsivaizduojame, kadangi visur yra natūraliai susiformuojančių radioaktyvių elementų. Grunte yra tam tikrų jonizuojančios spinduliuotės šaltinių – spinduliuotės, kuri „vagia“ elektronus iš molekulių (ypač iš vandens molekulių). „Vogti“ elektronai įstringa kristalinėse struktūrose – maža to, įstringa nekintamomis proporcijomis. Įkaitinus tokį kristalą, jis pradėtų švytėti – švytėjimas priklauso nuo to, kiek jame „kali“ elektronų. Kuo „kalinių“ su neigiamu krūvio ženklu daugiau, tuo kristalas intensyviau švyti. Kuo daugiau metų priskaičiuojama gruntui, tuo daugiau jame įkalintų elektronų. Tokiu būdu stebint fulguritų termoliuminescenciją mokslininkai ir nustato, kada jie susidarė.
Įdomu tai, kad tyrėjai kartais gali išsiaiškinti, kokioje aplinkoje jie susiformavo. Būna, kad fulguritų sudėtyje randama mažų stiklo burbuliukų. Juose “kali” dujos, sustingusios kristale prieš tūkstančius metų. Tose burbuliukų ertmes užpildančiose dujose yra ne tik atmosferos molekulių, bet ir anglies, kurios liekanos byloja, kad prieš 15 tūkst. metų Sachara buvo kur kas drėgnesnė nei dabar ir čia vešėjo krūmynai ir žolynai, iš kurių ir susidarė anglies liekanos.
Unikalųjį 15 tūkst. metų senumo fulguritą, rastą pietvakarių Egipte, tyrinėjo Ncionalinio nepriklausomo Meksikos universiteto chemikas Rafaelis Navarro-Gonzalesas (Rafael Navarro-González). Mokslininką nustebino ne tik neįprastas fulgurito apvalainumas ir kietumas, bet ir maži stiklo burbuliukai, kuriuos tyrėjas perrėžė lazeriu.
Burbuliukų viduje tyrėjas aptiko anglies dvideginio, anglies monoksido ir azoto oksido dujų. Dujos susidarė žaibo kaitrai smėlyje oksidavus organines liekanas. Išmatavęs radioaktyvios anglies atomų kiekį rastose dujose, R. Navaro-Gonzalesas su kolegomis priėjo išvadą, kad organinės medžiagos burbuliukuose – karštose pusdykumėse želiančių žolynų ir krūmynų liekanos. Dabar tose vietose, kur rastas fulguritas, šiems augalams būtų per karšta ir per sausa.
„Nuostabu, kiek informacijos galima ištraukti iš geologinės keistenybės“, – susižavėjimo Meksikos mokslininkų atradimu ir tyrimo rezultatais neslepia Ilinojaus universiteto Čikagoje geochronologas Stivas Formanas (Steve Forman).
