Č. Iškauskas. Ar lietuviai – atsiprašinėtojų tauta?

Santykiuose tarp valstybių, ypač tarp kaimyninių, matyti tik negatyviąją pusę nėra išmintinga. Tačiau jos nepastebėti, ignoruoti tai, kas trukdo tiems santykiams, arba neįvertinti istorijos pamokų, reiškia, žengti į aklavietę ir tenkintis tuščiomis puikios kaimynystės deklaracijomis.

O štai dar vienas pasirinkimas, ypač aktualus šiandien. Ko gero, visi žinome gražią pasaką apie stebuklingus žodžius „prašau“ ir „atsiprašau“. Jie lyg burtininko lazdelė pašalina visas blogybes, priešus padaro draugais, leidžia pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma. Šių žodžių mokau ir anūkus.

Tačiau kaip elgtis valstybėms, nuo seno turinčioms neapmokėtų istorijos sąskaitų, kurių nepanaikinsi vien stebuklinguoju „atsiprašau“?

Antausis, kurio nebuvo

Nelaukta staigmena virto vienas Lietuvos diplomatijos tarnybos vadovo Lino Linkevičiaus žingsnis per vizitą Varšuvoje. Duodamas interviu įtakingam dienraščiui „Rzeczpospolita“ jis atsiprašė lenkų tautos už tai, kaip Lietuvos politikai pasielgė kitą dieną tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio atžvilgiu, kai 2010 m. Lietuvoje viešėjusiam Lenkijos vadovui buvo tėkštas antausis, nepritariant lenkiškų pavardžių daliniam įteisinimui. „Tai didžiulė gėda. L Kaczynskis buvo didelis Lietuvos draugas. Tai, kas nutiko jo vizito metu, yra liūdna. Tuomet nebuvau Seimo nariu, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti“, – kalbėjo Lietuvos diplomatijos šefas. Antausį L. Kaczynskiui jis pavadino „skaudžia pamoka“.

Kokiomis aplinkybėmis gi buvo smogtas tas tariamas antausis? Beje, žurnalistus turėjo sugraudinti tai, kad iškart po vizito į Vilnių 2010-ųjų balandžio 9 d. kitą dieną L.Kaczynskis su žmona ir dar 94 aukštais Lenkijos pareigūnais žuvo lėktuvo katastrofoje prie Smolensko. Dažno lenkų patrioto vaizduotėje turėjo įsispausti prielaida, esą Lietuvos Seimas, vizito išvakarėse nepatvirtinęs įstatymo projekto, numatančio dokumentuose asmenvardžius rašyti kitokiais nei lietuviškais rašmenimis, lyg ir pastūmėjo Lenkijos elitą į tokią tragišką baigtį… Sąsajos, žinoma, visai niekinės, tačiau kas gali paneigti, kad tūlas lenkų radikalas viso to nesuvers ant vieno siūlo…

O tą balandžio 9-ąją per trumpą Lietuvos ir Lenkijos vadovų D.Grybauskaitės ir L.Kaczynskio spaudos konferenciją buvo pasidžiaugta aktyviais bendradarbiavimo ryšiais, gerais santykiais tarp prezidentų, išaugusiu asmeniniu pasitikėjimu. Ir vėl akibrokštas: žurnalistams nebuvo leista pateikti klausimų, o Lenkijos prezidentas buvo linkęs pareikšti savo nuomonę dėl vakarykščio Seimo sprendimo. L.Kaczynskis paskubėjo apibendrinti, kad tai trukdo artimam valstybių bendradarbiavimui. „Esu nustebintas Seimo sprendimo atmesti įstatymą. Norėčiau išreikšti viltį, kad prie to klausimo bus grįžta. Lenkijoje gyvena lietuvių, kitų tautybių atstovų, mums net neateitų į galvą rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip skamba jų kalbose“, – pasipiktinimo neslėpė Lenkijos vadovas. Jis, be kita ko, pabrėžė, kad Seimo sprendimas leidžia glaudžių Lenkijos ir Lietuvos santykių priešininkams turėti savo argumentų. „Turėčiau remtis ir ES, kuriai priklauso Lietuva bei Lenkija, taisyklėmis. Man neatrodo, kad dabartiniai sprendimai atitiktų tas normas“, – kritiškai buvo nusiteikęs aukštas svečias.

Galva nežino, kur veda kojos?

Kaipgi buvo iš tikrųjų?

Kaip aiškina savo pareiškime tuometinis Seimo narys Gintaras Songaila, velionio L.Kaczynskio atvykimo dienomis Seimas pateikimo stadijoje svarstė du projektus, susijusius su asmenvardžių rašyba ir pasirinko vieną iš jų, kuris atitinka Latvijos modelį, kai piliečiui jo pase šalia valstybine kalba užrašytos asmenvardžio formos būtų leidžiama jį užrašyti ir bet kuria kita, piliečio pasirinkta kalba.

Taigi, pirma, Seimas net teoriškai negalėjo priimti bet kurio iš šių dviejų įstatymų L.Kaczynskio atvykimo dieną. Antra, Seimas neatmetė nelietuviškos asmenvardžių rašybos įteisinimo idėjos, jis tik apgynė asmenvardžių rašybą valstybine kalba, kad ji išsaugotų savo statusą ir nebūtų išstumiama. Trečia, Seimas ir neprivalo pagal kažkieno užsakymą ar kokia nors iškilminga proga priimti įstatymų, kaip tai buvo sovietiniais laikais.

Vadinasi, įstatymo projektas, kurį buvo parengusi tuometinė valdančioji dauguma ir kurį palaikė 30 parlamentarų prieš 38, susilaikius 36, tąkart „nepraėjo“. Tai ko gi sielojosi ir atsiprašinėjo ministras? Gal jį „išdūrė“ jo patarėjai bei kalbų rengėjai, nepasidomėję, kaip buvo tais lemttingais 2010-aisiais? Juk net jo dabartinis viršininkas premjeras A.Butkevičius balsavęs prieš tokį projektą dabar sako neprisimenąs to fakto… O gal vizito į Varšuva darbotvarkė ir Lietuvos pozicija buvo derinama Vyriausybėje? Ar tai yra L.Linkevičiaus saviveikla? Klausimų daug, tikimasi, kad į juos atsakys vasario 12 d. vyksiantis premjero vizitas į Lenkiją.

Ko moko istorija?

Trumpam nuklyskime į istoriją, bet kalbėkime tik jos faktais.

Lenkija nuo seno svarstė, kaip lietuvius priversti sugrįžti į vasališką ATR. Pradėkime nuo XX a. pradžios. Lietuvoje gyvenę lenkai, priešingai negu žydai ir baltarusiai, atsisakė įeiti į Valstybės Tarybą, kuri buvo sudaryta iš Lietuvos Tarybos, 1918 m. lapkričio 11 d. suformavusią I-ąją Lietuvos Vyriausybę. Įsidėmėtina, kad pirmoji nepriklausomą Lietuvą kaizerio Vilhelmo II aktu pripažino Vokietija, žinoma, tam turėjusi savo interesų. JAV tik 1922 m. liepą de jure pripažino Lietuvą.

Lenkija 1934 m. pasirašo sutartį su stiprėjančia nacių Vokietija, o nuo 1935 m. prasideda slaptos Lietuvos derybos su Lenkija, kuri jau 15 metų laiko užgrobusi Vilniaus kraštą. Jos baigiasi nesėkme 1938 m. Varšuva neina į kompromisus ir tikisi A.Hitlerio malonės. 1938 m. kovo 11 d. Vilnius gauna griežtą Varšuvos ultimatumą užmegzti diplomatinius santykius. Bet Europos katilas jau verda: pasirašomas Molotovo-Ribbentropo aktas, žemynas pasidalijamas įtakos zonomis, Vokietija užima Lenkiją ir siūlo Lietuvai atsiimti Vilnių. Bet paskui šią malonę Berlynas perleidžia SSRS, ir ši 1939-ųjų spalį (praėjus lygiai 19 lenkų okupacijos metų) gražina dalį Vilniaus krašto pagal 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą sutartį su bolševikine Rusija.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lenkija taip pat neskubėjo ją pripažinti: savo aktu ji tai padarė 1991-ųjų rugpjūčio 26-ąją – tai yra po nepavykusio pučo Maskvoje.

Štai šis trumpas istorinis pasažas liudija, kad Lenkija nėjo į kompromisus su Lietuva ir vadinti ją strategine partnere istorija neduoda jokio pagrindo. Vadinasi, ir atsiprašymams svarių prielaidų nėra.

Dar vienas atsiprašinėtojas…

Šis užsienio reikalų ministro žingsnis primena dar vieną atsiprašinėtoją, kuriam grįžus į Vilnių teko atlaikyti nuožmios kritikos strėles. Velionis Lietuvos prezidentas A.M.Brazauskas, 1995 m. kovo 1 d. lankydamasis Izraelio Kneseto (parlamento) posėdyje, visų jo narių akivaizdoje visos tautos vardu atsiprašė „už tuos lietuvius, kurie negailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė ir plėšė“. Žinoma, šis jo pareiškimas buvo sutiktas ovacijomis, ir Izraelio vietininkai Lietuvoje bei įvairios žydų organizacijos pasaulyje laikinai pritilo, reikalaudamos lietuvių atsakomybės už vadinamus žydšaudžius, kurių Lietuvos žydų asociacija Izraelyje priskaičiavusi 3000.

Taigi, A.Brazausko atsiprašymas buvo niekinis, tam jis tautos nebuvo įgaliotas. Kaip ir kitas tuometinio prezidento žingsnis – Maišiagalos memorandumas, pasirašytas Lietuvos ir Latvijos prezidentų 1995 m. gegužės 20-21 d., suprask – naktį, po šaunios elitinės medžioklės girios namelyje netoli Maišiagalos siurbčiojant samanę. Po pusantrų metų prablaivėjus susitarimą teko atšaukti. Garbė velioniui, kad jį savo dekretu 1996 m. lapkričio 13 d. dokumentą netiesiogiai panaikino, pripažinęs, kad tuomet klydo, pakištą dokumentą pasirašęs net gerai į jį neįsigilinęs (o gal ir pakaušęs…).

Toliau į girią – daugiau medžių…

Užsienio reikalų ministras neprisipažįsta klydęs. „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ jis teigė nemėgstantis atsiprašinėti, todėl esą už atsiprašymą Lenkijoje jis atsiprašyti neketina. O lenkiškoji diaspora Lietuvoje jau ir suaktyvėjo. „Jeigu Tautinių mažumų įstatymo priėmimo ir Švietimo įstatymo pakeitimo procesas nebus greitas, o taip pat – jeigu nebus skubių pakeitimų dėl lietuvių kalbos brandos egzamino laikymo tautinių mažumų mokyklose, svarstysime netgi pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos“, – Lenkijos naujienų agentūra PAP cituoja lenkų politinį lyderį V. Tomaševskį.

Bet ir Švietimo ir mokslo viceministrės kėdę užėmusi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovė Edita Tamošiūnaitė laiko veltui neleidžia – ji inicijuoja lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino palengvinimą tautinių mažumų atstovams. Darbuotojams, nesutinkantiems pasirašyti po naujovėmis, grasinama atleidimu. Dalis jų pasirašė dokumentą, tačiau pareiškė atskirąją nuomonę, nes įtaria, kad tokie pakeitimai negalimi pagal galiojančius teisės aktus.

***

Yra toks posakis: duok pirštą, tai nukąs ir ranką… Santykių „perkrovimo“ mygtukas, žinoma, geras įtaisas, jį reikia spausti ne tik su Lenkija. Tačiau šis veiksmas neturi būti lydimas neapgalvotais, pataikūniškais sprendimais, kurie terodo, kad naujoji lietuviškoji politinė dauguma siekia bet kokiomis sąlygomis įsiteikti savo kaimynams – ar „Gazpromui“ už sustabdytą skalūninių dujų išgavimą, ar lenkams už tariamai pagerintus santykius.