M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (IV)

5. E.Berko konservatizmas ir tautininkystė

Konservatizmo ir nacionalizmo, lietuviškai – tautininkystės – santykis gana glaudus per visą jų istoriją. Nors modernioji tautininkystė – šiek tiek jaunesnė už konservatizmą, jos šaknis galima įžvelgti jau Reformacijos procesuose, o pirmines ištakas – dar anksčiau. Konservatizmas ir nacionalizmas nuo pat pradžių iki šiol maitina vienas kitą idėjomis, vertybėmis, veiksmais, o šiuolaikinėje Europoje ir apskritai Vakarų pasaulyje šių ideologijų sąjunga pereina į dar glaudesnį būvį, nei ligšiol, sutinkant kraštutinio liberalizmo iššūkį.

Radikalusis liberalizmas maitina kosmopolitizmą, nacionalizmas savo ruožtu ieško sąjungos konservatizmo ir iš dalies – socializmo stovyklose. Antra vertus, pačiam konservatizmui sąjungininkais tampa nacionalizmas ir krikščioniškoji demokratija. Šios trys ideologijos stoja už dvasingumą prieš materializmą, už asmens ir bendruomenės dialektiką – prieš siekius juos išskirti, už organišką tapatumą – prieš instrumentines ir voliuntaristines tapatumo sampratas.

„Žmonės, kurie niekados neprisimena savo protėvių, nesusimąstys ir apie savo palikuonis“ – rašė E. Berkas (E. Burke. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius, 2009, p. 39). Fundamentalus teiginys, po kuriuo pasirašys dažnas nacionalistas ir bet kuris etninis nacionalistas, kuriam tauta – prigimtinė, o ne laisvai pasirenkama bendruomenė, kokią propaguoja įvairūs šiuolaikinės pilietinės visuomenės apaštalai. Šis teiginys – nacionalistinis pačia savo esme. Neveltui vienas žymiausių nacionalizmo tyrinėtojų prof. Entonis Smitas (Anthony D. Smith) E. Berką priskyrė prie šios ideologijos kūrėjų.

Aprašydamas britų santvarką, E.Berkas teigė: „Pasirinkę paveldėjimo principą, savo valdymo būdui suteikėme kraujo giminystės bruožų, nes mūsų šalies Konstitucija yra susieta su mumis mieliausiais ir širdingiausiais naminiais ryšiais, imame širdin kaip savo šeimos prieraišumo įrodymą pagrindinius įstatymus; neatskiriame ir šventai saugome visas susipynusias ir viena kitoje atsispindinčias vertybes – mūsų valstybę, mūsų židinius, mūsų protėvių kapines ir altorius“ (p. 40).

Nors aprašoma kraujo giminystė čia pirmiausiai siejama su monarchija ir jos dinastija, dauguma akcentų – šeimyniniai ir naminiai ryšiai, židiniai, protėvių kapai – aiškiai išeina už valstybinės santvarkos ribų. Tai – tautinės bendruomenės charakteristikos. Tauta čia – tęstinė bendruomenė, jungianti praeities, dabarties ir ateities kartas. Antra vertus, pats valdymo principas, išreikštas konservatizmo tėvo, nacionalizmo dar labiau išplėtotas ir demokratizuotas. Kraujo giminystė, E. Berko skirta monarchinei dinastijai, Džiuzepės Madzinio (Giuseppe Mazzini) ir kitų tautininkų ideologų perkelta į tautą, virtusią valstybės ir jos valdžios pagrindu.

Žmogiškumo sklaidą daugiapakopėje atskirybių ir bendrybių sekoje E. Berkas aprašė organiškumo principu: „Pasijusti priklausomam kokiai nors mažai visuomenės grupei ir ją pamilti – tai pirmiausioji sąlyga (gal greičiau jos užuomazga), kad pamiltum visą visuomenę. Tai pirmoji grandis tos sekos, kuri leidžia pamilti tėvynę ir visą žmoniją“ (p. 48–49). Per šeimą ir draugiją – į tautą, per vietinę bendruomenę – į tėvynę, per tautą ir tėvynę – į žmoniją ir pasaulį: maždaug taip žmogiškumo sklaidą suvokia ir klasikinis nacionalizmas.

Pusantru šimtmečiu jaunesnis konservatizmo ideologas Gilbertas Keitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) rašė: „Norint tapti internacionalistu, reikia pirmiausia būti nacionalistu“ (Gilbertas Keitas Čestertonas. Esė. Vilnius, 1989, p. 124). Panašiai rašė lietuvių tautininkų ideologas ir lyderis Antanas Smetona: „Doras tautiškumas pasireiškia doru internacionalizmu“ (Antanas Smetona. Rinktiniai raštai. Kaunas, 1990, p. 381). Neįmanoma pamilti visumos, neišmokus mylėti artimiausios aplinkos.

Rašydamas bičiuliui prancūzui E.Berkas įžvelgė dar vieną svarbų principą: „ar Britų santvarka pritaikoma jūsų sąlygomis? Kai gyriau jų santvarką ir pageidavau, kad būtų gerai studijuojama, neturėjau omenyje, kad išorinė jos forma ar konstruktyvi struktūra galėtų tapti modeliu, kurį vergiškai turėtų sekti jūsų ar kuri kita liaudis. Norėjau tik nurodyti principus, iš kurių ji išaugo, ir politiką, leidusią ją pažangiai tobulinti, naudojant jums ir mums bendrus elementus“ (p. 219). Kiekviena tauta ir šalis turi kurti savo santvarką, atitinkamą jų istorijai, kultūrai, politiniams, socialiniams ir ekonominiams poreikiams.

Apžvelgus šias tezes ir idėjas galima konstatuoti, jog konservatizmas jau pačiose ištakose daug kur remiasi tautiniu principu, vėliau išplėtotu nacionalizmo. Antra vertus – nacionalizmas daug ką perėmė iš konservatizmo. Atskirybės ir bendrybės dialektika, dvasingumas, šeimos ryšiai, tautinė savastis, organiška žmogiškumo sklaida – abiems ideologijoms bendri bruožai.

Žinoma, konservatizmas – tik vienas iš nacionalizmo šaltinių. Dalį idėjų nacionalizmas perėmė iš liberalizmo – žmogaus teisės, pilietinė visuomenė, pilietinė valdžia, o daugeliui nacionalizmo srovių didesnę arba mažesnę įtaką darė socializmas – iš čia perimta liaudies emancipacija, socialinis teisingumas, didesnis gėrybių perskirstymas. Konservatizmas savo ruožtu remiasi ne tik tautiniu principu – didelį vaidmenį čia vaidina religija, o taip pat – iš senovės perimti organinės visuomenės principai, ne visur sutampantys su tautiškumu.

Konservatyvios gali būti ir daugiatautės arba tik dalį konkrečios tautos apimančios visuomenės, grindžiamos bendra patirtimi ir savastimi. Maža to – būna atvejų, kai konservatizmas ir nacionalizmas vienas kitam prieštarauja. Jei tauta suskaldyta arba pavergta, konservatizmas su savo ištikimybe tęstinumui reiškia senosios padėties išlaikymą, o nacionalizmas tokiais atvejais siekia tautą išlaisvinti ar suvienyti. Antra vertus, jei žymi dalis tautos socialiai pažeminta, nacionalizmas siekia didesnės lygybės. Pagaliau, despotiško režimo valdomai tautai nacionalizmas siekia didesnių laisvių. Šiais atvejais jo sąjungininkais tampa liberalizmas arba socializmas.

Nežiūrint to, konservatyvusis sandas nacionalizme būdingas daugumai, jei ne visoms jo formoms. Nacionalizmas skelbia pačios tautos tęstinumą, o aukščiau minėti bendri bruožai bet kokiomis sąlygomis nacionalizmą ir konservatizmą daro viena esatimi. Antra vertus, pačiam konservatizmui nacionalizmas nėra būtinas, bet būdingas. Skirtalytei visuomenei sunkiai pritaikysi bendrą savastį – pasitaikančios išimtys lieka išimtimis. Net sėkmingos daugiatautės visuomenės gimsta konkrečių tautų pagrindu: amerikiečiai – anglų, šveicarai – vokiečių, o kitų tautų elementai įsilieja paskiau.

Geriausiai ir sėkmingiausiai konservatyvieji principai įgyvendinami tautinėje visuomenėje. Jos narius jungia bendra kilmė, kultūra, istorinė patirtis, daugeliu atvejų – kalba ir gimtoji žemė – čia įgyvendinami konservatizmui tokie brangūs šeimyniniai ir naminiai ryšiai, čia žmones sieja kraujo ir pasaulėžiūros giminystė, o tautinis ir pilietinis sandas organiškoje žmogiškumo sklaidos sekoje – daugiau ar mažiau sutampa.

Nebus perdėta sakyti, jog nacionalizmas – tai demokratizuotas konservatizmas, iš dalies – liaudies konservatizmas, o labiausiai artikuliuota forma – socialkonservatizmas. Klasikiniame konservatizme valstybė – savotiška bendruomenių bendruomenė, nacionalizmas ima konkrečią, vieną iš fundamentaliausių bendruomenių ir paverčia ją valstybės turiniu, piliečių jungtimi. Konservatizmas visuomenės tapatumo pamatu kloja tradiciją, nacionalizmas liaudyje glūdinčias etnines tradicijas paverčia pilietinės visuomenės tapatumo pamatu. Senasis konservatizmas garbę, valdžią ir turtą koncentravo aristokratų sluoksnyje, modernioji tautininkystė juos paskirstė po visą tautą.

Šiuolaikiniai iššūkiai asmens ir bendruomenės tapatumui, jų tarpusavio sąveikai, dorovei, šeimai, tautai ir valstybei, pilietiškumui ir demokratijai iš naujo aktualizuoja konservatizmo ir nacionalizmo sąjungą. Neatsitiktinai daugelis šiuolaikinių tautininkų Europoje – nacionalkonservatoriai, o šiame kontekste – socialkonservatoriai, pradedant prancūzų Tautiniu frontu (Front national) ir Danų tautos partija (Dansk Folkeparti), baigiant Lenkų šeimų lyga (Liga Polskich Rodzin) ir latvių Tautine sąjunga (Nacionālā apvienība).

Nacionalizmo ir konservatizmo ideologijos nėra tapačios, bet persidengia. Dėl to konservatorius visada bus šiek tiek daugiau nei tautininkas, o tautininkas – daugiau nei konservatorius. Antra vertus, dėl tos pačios priežasties šiandien buvimas vienu dėsningai sąlygoja buvimą kitu.