E.Milkevičius.Re­a­liz­mas su prie­dais (0)

Vac­lo­vas Mi­kai­lio­nis. Jot­vin­gių lais­vės šo­kis.
V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 240 p.

Pla­čių in­te­re­sų švie­suo­lis V. Mi­kai­lio­nis – ne tik Ro­mu­vos vaidila, Sei­mo eks­per­tas ži­niask­lai­dos klau­si­mais (2002 m.; plg. str. „Et­ni­nė kul­tū­ra spau­dos veid­ro­dy­je“ Sei­mo in­ter­ne­to sve­tai­nė­je), bet ir (o gal de­rė­tų sa­ky­ti – vi­sų pir­ma) la­bai anks­ty­vas lie­tu­vių scien­ce fic­tionpio­nie­rius, 1968 m. „Ne­mu­ne“ pub­li­kuo­tos fan­tas­ti­nės apy­sa­kos „Tu­ran­gi­tas“ au­to­rius. Spe­ci­fi­ne sa­vo jau­nys­tės de­šimt­me­čio at­mos­fe­ra V. Mi­kai­lio­nis džiau­gia­si ir da­bar: „Ban­džiau pa­ro­dy­ti, – sa­ko jis jau apie „Grū­dzie­lių“, – pir­mą­jį tau­ti­nį at­gi­mi­mą per tą trum­pai tru­ku­sį ply­šį is­to­ri­nė­je rai­do­je, kai jau bai­gė­si žiau­rus sta­li­ni­nis re­ži­mas […]. Tai bu­vo nuo­sta­bus nors ir trum­pa­lai­kis lais­vės pro­ver­žis, ku­ris po dvie­jų de­šimt­me­čių at­si­kar­to­jo jau kaip tau­tos Są­jū­dis.“ Pa­na­šus en­tu­ziaz­mas nu­skam­ba V. Mi­kai­lio­nio bi­čiu­lio, įkvė­pė­jo ir ano­ta­ci­jos au­to­riaus K. Nas­top­kos 2012.XII.19 in­ter­viu „Res­pub­li­kai“: „Mes – Al­gi­man­tas Bu­čys, Vac­lo­vas Mi­kai­lio­nis ir aš – bu­vo­me ne­per­ski­ria­mų kai­ruo­liš­kų maiš­ti­nin­kų tri­ju­lė […]. Pats vi­du­je anuo­met bu­vau toks „fu­tu­ris­tas“, kad vos vos sa­va­no­riu ne­iš­va­žia­vau į plė­ši­nius Ka­zach­sta­ne […]. O kai ki­lo įtam­pa tarp Ku­bos ir JAV, rim­tai pla­na­vau va­žiuo­ti pa­dė­ti Fi­de­liui su gin­klu ran­ko­se.“ Kad tuo me­tu po­li­ti­ka tik­rai vi­siems rū­pė­jo, ga­li­ma įsi­ti­kin­ti kad ir skai­tant G. Pa­tac­ko po­emą „Pon­ci­jus Pi­lo­tas Nr….“ K. Nas­top­kos kai­ruo­liš­ku­mą iš­vai­kys stu­di­jos pas J. Lot­ma­ną di­si­den­tiš­ka­me Tar­tu uni­ver­si­te­te; V. Mi­kai­lio­nio fu­tu­riz­mas tur­būt pra­puo­lė, kai už ko­lū­kių sis­te­mos kri­ti­ką jis pra­ra­do ga­li­my­bę pub­li­kuo­ti gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą, žo­džiu, lai­kai pa­si­kei­tė. K. Nas­top­kos ano­ta­ci­ja ža­da, kad ne tik prieš mus at­si­skleis „dva­si­nė tau­tos bū­se­na, iš­ti­kus XX am­žiaus ka­rams bei oku­pa­ci­joms“, bet ir kad kny­go­je „iš met­raš­čių pa­liu­di­ji­mų, ar­che­o­lo­gų pa­sa­ko­ji­mų sten­gia­ma­si at­kur­ti „jot­vin­giš­ką­jį“ Pie­tų Lie­tu­vos klo­dą“. „Res­pub­li­ko­je“ 2012.XII.18 re­cen­zi­jo­je R. Stan­ke­vi­čius tei­sin­gai tvir­ti­na, kad to­kia ano­ta­ci­ja kiek iš­pūs­ta, pa­ly­gin­ti su kny­gos tu­ri­niu – iš es­mės mei­lės ir pa­vy­do dra­ma. „Moks­li­nin­ko įžvelg­tų da­ly­kų, – sa­ko re­cen­zen­tas, – […] ra­dau tik ne­di­de­lį tru­pi­nė­lį“; ap­ra­šo­mas net­gi skam­bu­tis K. Nas­top­kai ir šo­mas net­gi skam­bu­tis K. Nas­top­kai ir pa­tei­kia­mas jo kiek glo­bė­jiš­kas V. Mi­kai­lio­nio at­žvil­giu at­sa­ky­mas: „Na ir ačiū Die­vui“, nes „jei­gu au­to­rius kny­go­je bū­tų įsi­vė­lęs į po­kal­bius su se­no­sio­mis die­vy­bė­mis ir me­ta­fi­zi­nius lau­kus, ka­ži ar rim­tas ro­ma­nas jam bū­tų pa­vy­kęs“.

Vis dėl­to sun­ku su­tik­ti, kad šių da­ly­kų sto­ko­ja­ma: ro­ma­ne „Grū­dzie­lius“ ap­tin­ka­me bū­tent ir me­ta­fi­zi­nius lau­kus, ir aki­sta­tą su žai­bų ener­gi­jos per­so­ni­fi­ka­ci­ja Per­kū­nu – tie­sa, vien­pu­sę: XX a. žmo­nės die­vy­bių ne­ma­to. Ta­čiau „ener­gi­jos“ le­mia jų li­ki­mą kaip ir anks­čiau: smur­to pro­ver­žio tra­giš­kos grės­mės, gniau­žia­mų ir ne­su­pras­tų mei­lės aist­rų per­tek­liaus at­mos­fe­ra vi­sur tu­ri pa­vi­da­lą tik­ros aud­ros su „vie­su­liu­kais“, ku­rie yra su­šiuo­lai­kin­to fol­klo­ro bū­ty­bės, mintan­čios žmo­nių nei­gia­ma ener­gi­ja ir bi­jan­čios Per­kū­no, t. y. kip­šai. Se­no­vės žmo­nės ži­no­jo, kaip pri­de­rin­ti sa­vo gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką prie to­kios dva­sių ap­sup­ties; net prie Chruš­čio­vo ne vis­kas pa­mirš­ta: „Nors ir ne to­kią že­mės ir dan­gaus ga­lio­mis stip­rią vie­tą, – čia no­ri­si ko­ne šūk­te­lė­ti: ener­ge­tiš­kai, au­to­riau, ener­ge­tiš­kai (ne to­kią) stip­rią! – nau­ja­jai so­dy­bai žmo­nės pa­si­rin­ko, […] jie […] virš sta­lo iš šiau­dų su­ner­tą „so­dą“ pa­si­ka­bi­no. Dvi­gu­bą pi­ra­mi­dę – vie­na vir­šū­nė dan­gun, ki­ta že­mėn nu­kreip­ta.“

Ši ezo­te­ri­ka ne­ken­kia nei sti­liui (ten, kur ji ky­šo, žo­dy­nas stro­piai ir jaut­riai su­lie­tu­vin­tas), nei per­so­na­žų cha­rak­te­rių tik­rai pa­gar­bos ver­tam re­a­liz­mui; ta­čiau ezo­te­ri­ką ver­ta pa­mi­nė­ti kaip lai­ko žy­mę: pa­sak „Al­kas.lt“, ir ro­ma­nas „Grū­dzie­lius“, ir apy­sa­ka „Pla­ci­das“ pra­dė­ti ra­šy­ti dar 1959 m. (tą pa­tį by­lo­ja kny­go­je nu­ro­dy­tos da­tos). Fan­tas­tiš­kai to­li nuo mū­sų lai­kų. „Bet iš­spaus­din­ti šiuos kū­ri­nius ta­po įma­no­ma tik po dau­ge­lio me­tų, mat so­viet­me­čiu už per­dėm kri­tiš­kus ra­ši­nius apie ko­lū­ki­nę san­tvar­ką V. Mi­kai­lio­nis bu­vo il­giems de­šimt­me­čiams pa­puo­lęs į KGB „glo­bą“, – šis la­bai rim­tas tei­gi­nys įra­šy­tų šią kny­gą į są­ra­šą teks­tų, ku­rie bu­vo pa­ra­šy­ti so­viet­me­čiu, ne­pai­sant pa­pli­tu­sios au­to­cen­zū­ros, bet ne­per­ėjo spaus­din­to žo­džio anuo­me­ti­nės to­ta­li­ta­ri­nės kon­tro­lės, – są­ra­šą, ku­ria­me fi­gū­ruo­ja be­ne vie­nin­te­lis J. Apu­tis, o da­bar ir V. Mi­kai­lio­nis. Ki­ta ver­tus, ezo­te­ri­ka, ener­gi­jos, te­lū­ri­nės sro­vės at­ro­do kaip kur kas vė­les­nių lai­kų ma­da. O gal sa­vi­lai­do­je šis dis­kur­sas eg­zis­ta­vo ir anuo me­tu? Ta­čiau ki­ti sti­liaus bruo­žai ne­pa­lie­ka abe­jo­nių, kad prieš mus pu­sę šimt­me­čio bran­din­tas teks­tas: vi­sų pir­ma vi­sa­ži­nio na­ra­to­riaus pa­si­tel­ki­mas, vie­noj vie­toj net ne­sko­nin­gas – „Pla­ci­do“ pa­bai­go­je de­ta­liai su­ži­no­me, apie ką sva­jo­ja iš kul­kos­vai­džio plie­kian­tis liuf­tva­fės la­kū­nas, o sva­jo­ja jis apie Lie­tu­vos gam­tą, – ta­čiau „Grū­dzie­liu­je“ bū­tent vi­sa­ži­nio na­ra­to­riaus tech­ni­ka lei­džia mąs­ty­ti ir jaus­ti taip pat ir už gam­tą, kas ab­so­liu­čiai bū­ti­na plė­to­jant et­no­kos­mo­lo­gi­nį pa­sau­lė­vaiz­dį. „Pla­ci­dą“ ten­ka lai­ky­ti sil­pnes­niu kū­ri­niu už ro­ma­ną „Grū­dzie­lius“; pas­ta­ra­sis dėl žiū­ros taš­ko kai­ta­lio­ji­mo yra se­na­ma­diš­kai har­mo­nin­gas, itin „tvir­tai su­kal­tas“ (su aiš­kia plė­to­te, au­gan­čia įtam­pa, abe­jo­nių ne­pa­lie­kan­čia pa­bai­ga) – kad tai ver­tin­ga, skai­ty­to­jas ga­li įsi­ti­kin­ti var­ty­da­mas šių me­tų lei­dy­bos pa­gran­du­kus: ku­rio­ziš­kus A. Dai­nio „An­ge­lo­fi­lus“, nai­vo­ką ir iš D. Brauno (D.Brow­n) pa­si­sko­lin­tu sti­liu­mi pa­ra­šy­tą G. Vi­lū­nės is­to­ri­nį tri­le­rį „Ka­rū­na be ka­ra­liaus“ (abie­jų pa­bai­gos for­suo­tos). Taip pat bū­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad vi­sas teks­tas pri­sod­rin­tas tar­miš­kos kal­bos tur­tų, kad jie pri­de­rin­ti prie li­te­ra­tū­ri­nės kal­bos tiks­lu­mo ir kiek, kaip bu­vo sa­ko­ma XX a., „ati­trauk­to“ to­no. Ga­li­ma kon­sta­tuo­ti, kad V. Mi­kai­lio­nis Ro­mu­vos ben­dra­min­čiams pa­do­va­no­jo me­niš­kai stip­rią kny­gą apie fol­klo­ri­nį kai­mą ir tik­rus lie­tu­vius, jos me­ni­nė ver­tė pa­dės jiems at­si­spir­ti sar­ma­tiš­koms pa­gun­doms, pvz., J. Užur­kos ne­švan­kiai pra­ban­giai iš­leis­tai tri­lo­gi­jai „Už­mirš­tie­ji bal­tų val­do­vai“.

Šios re­cen­zi­jos sar­kaz­mas (nors vis­kas, ką po­zi­ty­vaus pa­sa­kiau apie kny­gą, ir­gi tie­sa) ky­la iš įta­ri­mo, kad iš kny­gos teks­to yra stro­piai iš­va­ly­ta šeš­to­jo de­šimt­me­čio žmo­nių po­li­ti­nė jau­se­na. Tė­vy­nė ir jos ge­ro­sios ener­gi­jos prieš Mies­tą ir ide­o­lo­gi­ją, spi­gi­nan­čią į varg­šus eks­kai­mie­čius iliu­mi­na­tiš­ka vi­sa­re­ge aki­mi, – tai per­ne­lyg šiuo­lai­kiš­ka ir gal­būt šlio­ge­riš­ka ir ne­pa­de­da ieš­ko­ti pra­ras­to lai­ko.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: