I.Baranauskienė. Pora žodžių apie Nerijaus Šepečio šventadienio mintis (38)

Inga Baranauskienė

Paskutinį paėjusių metų sekmadienį LTV rodė laidą „Šventadienio mintys“, skirtą žurnalui „Naujasis Židinys-Aidai“, kuris, kaip žinome, orientuojasi į katalikų intelektualų auditoriją.

Kadangi laidą mažai kas žiūri, nusprendžiau šičia pacituoti kelias laidoje nuskambėjusias Nerijaus Šepečio giliai katalikiškas (?) ir ne mažiau intelektualias (?) šventadienio (!) mintis, gražiai atskleidžiančias jo redaguojamo leidinio tikslus.

„Aišku, Valdovų rūmų jau nenugriausime, bet apie Justiną Marcinkevičių vis dar galima šį bei tą parašyti, nes jis yra simbolis tos nugludintos Lietuvos, kuri kritiškai neužlaužia savo pačios tradicijos.“

„Vilnius, kuriame mes gyvename, tai mes ligi šiol čia esame kaip kokie okupantai svetimi, mes nepažįstame šito miesto…“

„Matome, pavyzdžiui, tendenciją, kad tarp stiprėja tarp jaunimo tos neopagoniškos nuotaikos. Mes visada turime budinčių autorių, kurie pasirengę smogti negailestingai, sakyti – … tikrovė yra tokia, kad Lietuvą sukūrė krikščionybė.“

„Vytautas Ališauskas, vienas iš „Židinio“ kūrėjų, neseniai yra aptikęs, kad nebuvo tokio žmogaus kaip Birutė, kunigaikščio Kęstučio (sic!) motina, kad tai yra toks siužetas, pavirtęs asmeniu.“

Žodžiu, a.a. Justinas Marcinkevičius – neatgailaujantis komunistas, lietuviai Vilniuje – okupantai, jokios Lietuvos iki krikšto nebuvo (tiesa, pagal paskutinę „Naujajame židinyje“ 2012 m. 7 nr. paskelbtą Dariaus Barono dekonstrukciją krikšto taip pat iš esmės nebuvo, nes visa 1387 m. Jogailos akcija apsiribojo kažkokių smulkių pagoniškų elementų likvidavimu dabartinio senamiesčio rajone ir Katedros statyba „pramoniniame rajone“, nugriovus anksčiau ten buvusią pranciškonų bažnyčią), o Vytauto motiną (mat, čia būtent apie ją) išgalvojo „vėlesni krikščionių vienuoliai“, „kad būtų apie ką kalbėti.“ Iš tikrųjų Kęstutis Vytautą rado kopūstuose, o kitus vaikus jam, matyt, gandras atnešė.

Po tokio negailestingo intelektualinio smūgio neopagonims ir šiaip pagoniškosios Lietuvos gerbėjams, žinia, belieka slėptis po pernykščiais lapais. Tik vis kažkaip atgimsta atmintyje toks Bulgakovo herojus – beje, irgi redaktorius – analogiškais metodais bandęs dekonstruoti mitą apie Jėzų. Atsimenate, kuo jam baigėsi? Taigi… O moralas toks: gerai, kad Vilniuje nėra tramvajaus.