E.Merkytė. Paskutinis Lietuvos partizanas Romas Kalanta? (video) (8)

Romas Kalanta

Romas Kalanta

Pasipriešinimo sovietų santvarkai simboliu tapusį jaunuolį su pokario partizanais yra palyginęs istorikas Kęstutis Kasparas. Kas gi iš tiesų toks buvo Romas Kalanta? Nepaisant to, kad šiemet gegužę minėjome jo susideginimo keturiasdešimties metų sukaktį, apie šį jaunuolį vis dar sklando legendos. Kas jis? Eilinis devyniolikmetis, hipis, tik prijaučiantis gėlių vaikams ar tik paprasčiausiai kitoks, įžvalgiu mąstymu ir kitokiu elgesiu išsiskiriantis iš avių bandos, ne itin gerai besimokęs ir norėjęs tapti dvasininku, negalėjęs taikstytis su Lietuvos okupacija ir dėl to paaukojęs gyvybę? Aštuntojo dešimtmečio propaganda, savaime suprantama, Romą buvo paskelbusi psichiniu ligoniu. Atgimimo laikais jo figūra kartais būdavo net per daug idealizuojama. Viena aišku, kad šis jaunuolis tuometinėje sovietų valdomoje Lietuvoje sukėlė laisvės troškimo ir pasipriešinimo okupantui šurmulį, nusiritusį per visą šalį, ir po beveik dviejų dešimtmečių pagaliau iškovojusį taip Romo trokštą laisvę.

Mokykloje atsakinėti nematė prasmės

Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 dieną Alytuje. Jis buvo trečias vaikas šeimoje. Vėliau gimė ir ketvirtasis – Arvydas. Jo mama Elena iš pirmosios santuokos su šaulių būrio vadu Kalėda turėjo du sūnus Evaldą ir Antaną. Sovietiniai okupantai vyrą suėmė ir nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio, kuriame jis ir žuvo. Motina ištekėjo antrą kartą – už vyro bendradarbio, komunisto Adolfo Kalantos. Jis karo metais tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Per mūšį buvo sunkiai sužeistas, vėliau apdovanotas ordinais ir medaliais. Po karo A. Kalanta įstojo į stribų būrį. Dirbo įvairius darbus – turgaviečių direktoriumi, kalėjimo dirbtuvių viršininku, politechnikumo direktoriaus pavaduotoju.

Kai Romui buvo dešimt metų, šeima persikėlė į Kauną. Vilijampolės priemiestyje, Panerių gatvėje, tėvai nusipirko namą su sodeliu. Anot Romo netikro brolio Antano, „patėvis mums buvo geras, mylėjo visus vienodai, stengėsi dėl mūsų. Visada vadindavome jį tėvu.“ Motina, nors ir ištekėjusi už komunisto, liko religinga, stengėsi, kad ir vaikai tokie būtų, dirbo prekyboje. Antanas Kalanta (pakeitęs Kalėdos pavardę) yra pasakojęs, jog šeimoje būdavo tyliai minima netgi Vasario 16-oji.

Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai nelabai jam sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta dažnai atsisakydavo atsakinėti, nors ir mokėdavo, nes nematė prasmės. Teigiama, jog buvo lėto būdo, drovus, rimtas, gero elgesio. Tačiau gana savarankiškas, mąstantis jaunuolis, domėjosi muzika, sportu, istorija, skolindavosi knygų iš savo vyresnio brolio, tuomet jau dirbusio dėstytoju, Antano.

Romas, kaip tais laikais dauguma mokinių, buvo įstojęs į komjaunimą. Šiai organizacijai labai nepalankiai žiūrint į kitokius, į hipius, Romas buvo „svarstomas“, atrodo, net išmestas iš komjaunimo. Anot oficialios versijos, Romas ir žūties dieną buvo komjaunuolis.

Ar iš tiesų Romas buvo hipis?

Jeigu kiekvieną ilgus plaukus turėjusį jaunuolį vadinsime hipiu, tada taip. R. Kalanta, pasakojama, buvo užsiauginęs vienus iš ilgiausių plaukų Kaune ir tuo labai didžiavosi. Jam patikdavo, jei merginos jį palaikydavo muzikantu ar dailininku. Deja, daugelis šaipydavosi ar erzindavo. Neva, kartą autobuse, moteris jį išvadino išsigimėliu. O motina grasino kada nors naktį nukirpti „tas begėdiškas kudlas“. Romas įsižeisdavo ir užsidarydavo savo kambarėlyje. Jo dažnai neįleisdavo į šokius. R. Kalanta nustojo ten vaikščioti, bet plaukų neišsižadėjo. Ilgi plaukai ir nuklypę batai nepatiko ir jo merginai: „Draugavome mudu neilgai, kol turėjo trumpus plaukus, bet kai užsiaugino kudlas, aš iškart daviau atstavkę, nes kartu su ilgais plaukais jam brendo kažkokios keistos mintys, jis net norėjo išvykti gyventi į negyvenamąją salą.“

Nuo nepalankios aplinkos jaunuolis traukėsi į fantazijų pasaulį. Antai paskelbęs savo adresą „Jaunimo gretose“, R. Kalanta rašė merginoms „esąs hercogas, išauklėtas pagal prancūzų papročius, jo tėvas – meksikietis, motina – kubietė, jis groja gitara jaunimo kavinėje, nes metė plaukioti dėl jūros ligos.“

Tiesa, R. Kalanta domėjosi tuomet populiariu hipių judėjimu, kuris, anot jo, kovojo su neteisybe ir melu, bitlais, roko muzika, pats skambino gitara, bendravo su hipiais. Bet kad tikrai jis būtų save laikęs gėlių vaiku, turbūt galima būtų abejoti. Be to, jis beveik nevartojo alkoholio, rimtai žiūrėjo į meilę.

Ilgaplaukis partizanas?

O štai istorikas Kęstutis Kasparas yra įsitikinęs, jog Romas ilgus plaukus užsiaugino ne todėl, kad norėjo būti panašus į tuometes nuo narkotikų apsvaigusias Vakarų roko muzikos žvaigždes, o į ilgaplaukius pokario Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanus. Pasak K. Kasparo, nė vienas „kalantinių“ tyrinėtojas net nesvarstė, kad gal iš tikrųjų Romas ir jo draugai troško atrodyti kaip ilgaplaukiai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) partizanai, ginklu didvyriškai priešinęsi rusų kariuomenės divizijoms. Tokius juos matome žvelgiančius iš apdegusių, pageltusių nuo laiko, kartais dar ir su SSRS ypatingojo archyvo antspaudais kampeliuose nuotraukų.

Anot istoriko K. Kasparo, tuo metu, „kalantinių“ išvakarėse, praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, iš Rusijos koncentracijos stovyklų, taigų ir stepių ėmė grįžti paleisti lietuvių politiniai kaliniai, tremtiniai. „Įsivaizduokite tą laikmetį. Partizaninis sąjūdis išblėsęs, istorinė atmintis – prislopinta. Maskvos iškankinti, suluošinti buvę partizanai, tremtiniai tyli. Tuometis lietuvių jaunimas priverstas ieškoti savų pasipriešinimo būdų. Laisvės troškimas kyla iš pačios jaunatviškų sielų gilumos. Iš pirmo „realistiško“ žvilgsnio, R. Kalantos susideginimas ir Kauno sukilimas atrodo beprasmiški veiksmai. Bet juk ir pokario partizanų kovą net dalis Lietuvos išeivijos Vakaruose taip pat laikė „nuostolinga tautai“, – svarstė K. Kasparas.

Gal būti dvasininku?

Romo ateities planai vis keisdavosi – tai jis ketino tapti milicininku, tai – gėlininku, tai –veterinaru, o gal šaudymo meistru ar gitaristu, o gal žurnalistu. Mokydamasis dešimtoje klasėje, buvo sumanęs stoti į kunigų seminariją, netgi rašė užklausimą jos rektoriui. Vienuoliktoje klasėje Kalanta susidomėjo Lenino raštais. Jo broliai prisimena, kad Romą ypač sujaudino Prahos pavasaris ir dvidešimtmečio čekų studento Jano Palacho susideginimas Prahos centre protestuojant prieš esamą tvarką.

1971 m. vaikinui nepasisekė išlaikyti chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų ir jam nepavyko baigti vidurinės. Mokytis perėjo į vakarinę mokyklą. Mokydamasis taip pat dirbo „Aido“ gamykloje, rašė eilėraščius. Vėliau, teigiama, išėjo iš darbo ir skyrė visą dėmesį mokslams. Su klasės draugais bendravo mažai. Jo auklėtojas prisiminė: „Man atrodo, kad jis klasėje neturėjo draugų. Aš net prašiau kitų mokinių: draugaukite su Romu, jis jus visus pranokęs, labai apsiskaitęs, giliai mąstantis.“ R. Kalanta paprastai sėdėdavo vienas paskutiniame suole. Tačiau buvo rimtas, drausmingas. Jo užrašai ir laiškai liudija, kad nuo 1972 m. pradžios vis labiau stiprėjo jo nusivylimas gyvenimu, esama santvarka, kurioje jis negalėjo elgtis taip, kaip nori, praslysdavo net mintys apie savižudybę: „Mano charakteris vienišo keleivio, kuris Žemėje ilgai neužsibus“, „Mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir nesulauksiu“, „Laiškus sudeginsi ir iš manęs liks tik pelenų krūvelė“.

„Dėl mano mirties kalta tik santvarka“

Nors yra kalbų, kad R. Kalantos paskutiniai žodžiai visai nebuvo „Už Lietuvą!“, jo užrašai liudija: „Pas mus niekad negali būti laisvės, todėl žmones specialiai verčia užsiimti kad ir visai nenaudingu darbu, šitai „garantuoja“ net konstitucija, ir viskas tam, kad mes nesigilintume į save, į kitus žmones ar istoriją. <…> Aptvėrė iš visų pusių mūsų žemę, sugalvojo daugybę kvailiausių įstatymų tam, kad apsunkintų gyvenimą ir net pačioje tolimiausioje ateityje negaliu įsivaizduoti, kad kas nors pasikeistų… Kasdien bus tas pats ir tas pats, gims mūsų žemėje nauji žmonės ir jie lygiai taip pat gyvens. Ne, ačiū, gerbiamieji, aš, matyt, esu niekam nenaudingas su tokiomis mintimis, spjauti man į viską, kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save, ir iškart… Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė.“ Dar aiškiau savo savižudybės priežastį R. Kalanta įvardijo savo kalendoriaus 1972 m. balandžio puslapyje: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Tačiau tuo metu R. Kalantos gyvenimą nušvietė ir šviesesnis spindulys. Šokiuose jis susipažino su mergina, dažnai su ja susitikinėdavo, atvedė ją į savo bendraminčių grupelę. Ten po vieno susibūrimo gegužės pradžioje abu jaunuoliai prašnekėjo visą naktį. Romas žadėjo Liną vesti. Dar prižadėjo nusikirpti plaukus. Bet prieš išsiskiriant Romas Linos paprašė: „Tu galėtum kitam sekmadieniui man gauti narkotikų? Bent lašelį… Aš labai bijau skausmo. Sykį man leido su adata vitaminus, tai aš nualpau.“ Linai šie žodžiai pasirodė keisti, tačiau ji tik nusijuokė ir pažadėjo gauti narkotikų – bet po vestuvių.

Susideginimo išvakarėse abu įsimylėjėliai nuėjo į brolio Antano sūnaus krikštynas. Romas, pasak draugės, buvo rimtesnis, santūresnis nei įprastai, netgi truputį išgėrė, ko šiaip jau vengdavo. Išėję vidurnaktį, jie iki paryčių klaidžiojo po miestą. Romas stebino draugę keistais klausimais – ką ji darytų, jei pamatytų degantį žmogų, ar liūdėtų, jei jis mirtų? Beje, teigiama, kad vėliau Lina ištekėjo už ruso.

„Kitaip pasielgti negalėjau…“

Namuose pamiegojęs keletą valandų, Romas atsikėlė devintą ryto. Tyliai pravėręs duris į kambarį, kur miegojo motina, ilgai į ją žiūrėjo. Paskui, kaip įprastai sekmadieniais, išėjo į pirtį. Grįžęs susirado ir išsiplovė trilitrinį stiklainį. Brolio žmona pasakoja mačiusi, kaip jis į savo užrašų knygutę užrašė namų adresą.

Sutikęs gatvėje pažįstamus, paprašė benzino. Gavęs nuvažiavo į miesto centrą. Savo protesto akcijai Romas iš anksto pasirinko Kauno muzikinio teatro sodelį prie Laisvės alėjos. Ši alėja – miesto ir kartu Nepriklausomybės laikų simbolis. Sodelyje esantis fontanas buvo mėgstama hipių susibūrimo vieta, o priešais stovėjo – jų žargonu, „Bastilija“ – miesto vykdomojo komiteto pastatas.

Sekmadienio vidurdienį, apie 13 val., žmonių buvo nedaug. Nors buvo dar tik gegužės 14 d., tačiau karšta. R. Kalanta nusivilko švarką, atsisėdo ant fontano krašto ir užrašų knygelėje užrašė: „Linute, atleisk, bet aš kitaip negalėjau. Tavo Romas.“ Kitų šaltinių teigimu: „Atleisk, Lina, aš tave mylėjau, bet prie šitos santvarkos negalėjau kitaip pasielgti. Romas.“

Apie susideginimo momentą yra skirtingų liudijimų. Pagal vieną iš jų, R. Kalanta apsipylė benzinu, užsidegė ir tada, tapęs ugnies fakelu, suriko: „Laisvę Lietuvai!“ (kitur – „Už Lietuvą!“) Tačiau neabejotinai kyla klausimas, ar gali degantis žmogus, jausdamas baisų skausmą, šaukti prasmingus žodžius? Be to, R. Kalanta buvo jautrus skausmui, o jo kraujyje narkotikų nebuvo rasta. Anot kitų šaltinių, šie žodžiai galbūt apskritai yra tik legenda.

Maždaug už 30 m nuo fontano sėdėjo iš Rusijos į „Elektros“ gamyklą komandiruotėn atvykęs inžinierius. Jis liudijo: „Skaičiau laikraštį, kai išgirdau nežmonišką riksmą. <…> Žiūriu – visai greta liepsnoja didelis ugnies stulpas, o iš jo iššoka žmogus. Jis žengė kelis žingsnius fontano link, krito ant šono, dukart persivertė, lyg norėdamas kaip nors pasiekti fontaną, ir abiem rankomis užsidengė akis… Norėjau žemėmis apmesti… Jo lūpos krutėjo, norėjo dar kažką sakyti… Bet aš lietuviškai nesuprantu. Tada pribėgo kursantai…“

Tai buvo per miesto sodą į gastronomą cigarečių ėję pirkti keturi Kauno specialiosios milicijos mokyklos kursantai, irgi rusai. Jie užplakė liepsną savo švarkais. Anot vieno jų, R. Kalanta prašęs gelbėti jį, anot kitų – pribaigti.

Kitas liudininkas, dabar gyvenantis Vilniuje, pasakoja taip: „R. Kalanta sėdi ant žemės, nugara prisiglaudęs į medį, atsikelia ir prieina, pasiima tą avoską, nusimeta striukę, atsidaro stiklainį ir pilasi benziną ant savęs. Mes nusisukę, ir staiga – sprogimas! Aš pasisuku ir nesuvokiu, kas yra, bet R. Kalanta taip į kamuolį susisukęs, rėkdamas iš skausmo ritasi žeme link kampe buvusio tualeto, ir paskui jį visa žolė dega. Tais laikais prie tualeto čigonės prekiaudavo išneštais iš visokių gamyklų kombinukais. Pirma pribėgo čigonė gesinti su savo sijonais, tada karininkas metė ant jo švarką, mes irgi bėgom.“ Anot jo, R. Kalanta prieš susidegindamas nesušuko „Laisvę Lietuvai!“. Bent jau jis, nuo R. Kalantos buvęs per 10–15 m, tokio šūksnio negirdėjo.

Psichinis ligonis?

Mieste greitai pasklido žinia apie sukrečiantį įvykį. Visuomenės informavimo priemonės ir tą dieną, ir kitas – tylėjo. Plito gandai. Neva R. Kalanta priklausė slaptai organizacijai ar sektai. KGB norėjo įpiršti versiją, kad R. Kalanta buvo psichinis ligonis ar narkomanas, kad nusižudė būdamas girtas. Tačiau jo kraujyje nei alkoholio, nei narkotikų nerasta. Paskutinis laiškelis draugei paskatino nelaimingos meilės versiją.

Pirmosios tarybinės ligoninės, į kurią buvo nuvežtas Romas, medikai gavo griežtą nurodymą – bet kokiais būdais išgelbėti jaunuolio gyvybę. Tačiau esant stipriam viso kūno nudegimui to padaryti beveik neįmanoma. Kraujo perpylimas ir stipri širdis galėjo tik atitolinti mirtį. Ligoninėje lankytojai buvo neįleidžiami ne tik pas R. Kalantą, bet ir į visą antrą aukštą. Vakare leista ateiti motinai ir broliui. Po vidurnakčio Romas buvo atgavęs sąmonę, tačiau į mamos klausimus neatsakinėjo, tik atmerkdavo ir užmerkdavo akis. Praėjus keturiolikai valandų po susideginimo, gegužės penkioliktosios rytą, R. Kalanta mirė.

Saugumiečiai privertė artimuosius Romą palaidoti beveik paslapčiomis pačiame nuošaliausiame Romainių kapinių kampe, kur buvo laidojami neatpažinti žmonės.  Žmonės rinkosi jaunuolio susideginimo vietoje, degino žvakutes. Jaunimas laidotuvių dieną rinkosi prie Kalantų namo. Girdėjosi šūksniai: „Kraugeriai!“, „Rusai lauk iš Lietuvos!“ Saugumiečiams specialiai paankstinus laidotuvių ceremoniją, kapinių link neleidus važiuoti maršrutiniams autobusams, Kalantos laidotuvėse dalyvavo nedaug žmonių. Karstą nuleido į nepaprastai gilią duobę, užpylė betonu ir tik paskui žemėmis.

Valdžiai nurodžius, žinomi šalies psichiatrai po R. Kalantos mirties nusprendė, kad Romas sirgo šizofrenija ir nusižudė „negalėdamas suprasti tikrosios savo veiksmų reikšmės“. Tačiau 1989 m. psichiatrų komisija pripažino, kad R. Kalanta nesirgo nei jokia psichikos liga, nei depresija: „Mums žmonės sakė, kad R.Kalanta buvo vaikinas, kaip ir visi. Nei jis buvo šventas, nei jis buvo ligonis. „Išgerdavom, pas merginas nueidavom, futbolą pažaisdavom ir politikuodavom“, – taip draugai apie jį pasakojo.

Kauno pavasaris

Sužinoję apie valdžios apgavystę prie Kalantos namų susirinkę jaunuoliai ėmė mitinguoti. Jie patraukė į Romo susideginimo vietą. Grupė žygiavo gatvėmis, stabdydama eismą, prie jos jungėsi vis nauji žmonės. Priekyje ėjęs mitingo iniciatorius Vytautas Kaladė kartkartėmis atsisukdavo į minią ir sušukdavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Tegyvuoja Kalanta!“, „Romas liks mūsų širdyse!“ Prie Soboro demonstrantus sulaikė milicijos grandinė. Susidūrimas su milicija įaudrino prieš tai buvusią taikią minią, o gal tai buvo ir provokatorių darbas – virto šiukšlių dėžės, suolai, lėkė plytgaliai į milicininkus, dužo vitrinos, degė milicijos motociklas, dar keli pastatai. Apie 22 val. atsiųstas kareivių su skydais, šalmais ir lazdomis būrys demonstrantus išvaikė. Šie vėl susirinko kitos dienos vidurdienį. Miniai augant valdžia pradėjo suplanuotą baudžiamąją akciją. Ilgaplaukiai protestuotojai buvo tempiami į partijos komiteto garažą, mušami, jiems iškarpomi plaukai. Kiti demonstrantai sodinami į automobilius, vežami apie 50 km nuo miesto ir paleidžiami. Aktyvesnieji sulaikomi ikiteisminiam tyrimui. Oficialiais duomenimis, per dvi dienas buvo sulaikyti 402 asmenys; beveik pusę jų sudarė jauni darbininkai, 21 proc. – mokiniai, 9 proc. – tarnautojai, 8 proc. – studentai ir tik 5 proc. – niekur nedirbantys ir nesimokantys. Baudžiamoji byla buvo iškelta tik šešiems jaunuoliams. Nenorint, kad procesas taptų politiniu, kaltinimai pateikti tik dėl chuliganizmo ir pan. Bausmes skyrė palyginti nedideles – trejus metus nelaisvės. Tačiau tai buvo tik regimoji pusė. Daugelį kitų identifikuotų demonstrantų KGB baudė tylomis: studentus šalino iš aukštųjų mokyklų, tarnautojus – iš įstaigų. Liudytojai teigia, kad per šiuos įvykius buvo ir žuvusiųjų…

Doc. Algirdas Jakubčionis prisimena: „Sovietinė sistema reagavo į tai griežtindama represijas, įvesdama pusiau karinę padėtį mieste, kontroliuodama jaunimo elgesį bei aprangą. Mokyklose buvo pradėtos aiškintis mokinių pažiūros, kurta baimės atmosfera, turėjusi tikslą užgniaužti bet kokias laisvesnes pažiūras.“

Birželio pradžioje į Kauną atvyko A. Sniečkus. Jis mokė miesto vadovus: „Kada jūs pagaliau Kauną išvalysite nuo tų ilgaplaukių išsigimėlių? <…> Kaip medžioklėje! Bach! Bach! Bach!“ A. Sniečkus ne veltui baiminosi, kad „dabar šis skandalas iš Kauno nueis per visą Lietuvą“. Iš tiesų trumpas Kauno pavasaris sustiprino tautinio pasipriešinimo judėjimą visame krašte. Tų pačių metų gegužės 29 d. R. Kalantos susideginimą pakartojo varėniškis V. Stonys, o birželio 3 d. – kaunietis A. Andriuškevičius, birželio 22 d. – šiaulietis Juozapas Baracevičius. Saugumas ėmėsi ypatingų priemonių, tad šie įvykiai didesnio atgarsio nesukėlė, ir, deja, tų jaunuolių vardai liko beveik nežinomi.

Ne vieną knygą apie tautinį pasipriešinimą parašęs istorikas K. Kasparas yra sakęs: „Esu įsitikinęs – jeigu partizanai prisikeltų, dabartinėje valstybėje jie pasigestų 90 proc. tų siekių, dėl kurių paguldė galvas. Tačiau ne laisvės kovotojai prieš daugiau nei pusę amžiaus per daug prisifantazavo. Tai mūsų karta nutolo nuo LLKS tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos idealų.“ O ar už tokią, kokioje dabar gyvename, Lietuvą gyvybę paaukojo ir Romas Kalanta?

Šaltiniai:

Rokas Subačius, „Dramatiškos biografijos“, Vilnius, 2007.
„100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, Vilnius, 2009.

„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *