Naujas žurnalas politikos istorijai ir kultūrai (2)

Gruodžio 11 d. Vilniuje, Signatarų namuose, buvo pristatytas naujas istorijos ir kultūros žurnalas „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

Salėje rinkosi leidinio dvasiniai ir materialiniai rėmėjai: žurnalo kūrėjai ir bendraautoriai, Signatarų klubo nariai, pirmosios vyriausybės ministrai, politikai ir politikos apžvalgininkai, vienas kitas žurnalistas, ir buvo malonu matyti ne tik baltus ir plikus viršugalvius (taip kažkas replikavo salėje), bet ir, nors nedidelį, būrelį jaunimo.

Žurnalo vyriausiasis redaktorius Romualdas Ozolas pristatė  leidinio koncepciją ir du pirmus numerius (antras numeris buvo dar visai „šiltas“, tiesiai iš spaustuvės). Leidinio esmę galima nusakyti trumpai: tai nepriklausomybės kūrimo proceso istoriniai liudijimai ir analizė. Vienokio ar kitokio lygio anų metų įvykių prisiminimų ir vertinimų žiniasklaidoje pasitaiko ir dabar. Mažiau – objektyvios, arba aiškiai pretenduojančios į tokią, analizės. Analitiniai straipsniai iš dviejų dešimtmečių atstumo (atskirais straipsniais iš dar toliau) atviriau ir drąsiau parodo, kaip buvo projektuojama Kovo 11-osios teisinė konstrukcija, koks buvo ministrų kabinetų įnašas į ūkio reformas, kaip amerikonai mokė mūsiškius kurti konstituciją, įsivaizduodami mūsų kūrėjus neišmanėliais ir kt.

Spaudoje vengiama dokumentų, „Sąsiuviniuose“ jų nemažai, ir jie nepaprastai įdomūs.  Tarkim, TSRS  Vidaus reikalų ministro ir saugumo vado Lavrentijaus Berijos raportas apie padėtį Lietuvoje  1953 m. (Nr. 1) Rusijos spaudoje skelbtas senokai, tačiau, net keista, jis mums nežinomas ir net savotiškai sensacingas. Ką reiškia tokių struktūrų vadovo pateikiami duomenys apie represuotųjų, nužudytųjų skaičių, apie represinių struktūrų vadovybės nacionalinę sudėtį – tai reiškia autentišką liudijimą. Berijos raportas – viliojantis „saldainiukas“. Tačiau ne mažiau įdomūs kiti, niekur neskelbti, dokumentai – stenogramos, protokolai, prisiminimai. Tokia yra LTSR Aukščiausiosios Tarybos Komisijos Lietuvos nepriklausomybės planui rengti 1990 m. sausio 30 d. stenograma (Nr. 2), Sąjūdžio deputatų klubo pasitarimas 1990 m. pavasarį apie valstybės atkūrimo tvarką (Nr. 1).  Skaitant dokumentus, atrandami ne tik negirdėti faktai, bet ir juntama autentiška to meto atmosfera, bendravimo būdas, santykiai tarp žmonių.

Tokių dokumentų, sako R.Ozolas,  yra kalnai, jie mažai arba visai nežinomi, tad galima tik stebėtis ir džiaugtis Sąjūdžio kūrėjų energija imtis tokio sunkaus ir kruopštaus darbo. Stebėtis ryžtu į viešumą kelti faktus, kurie kai kam gali būti ir nemalonūs. Manykim, ne vienas solidus šiandieninis veikėjas pageidautų, kad jo aureolė nenukentėtų, o vienas kitas faktas taip ir liktų archyvuose.

Leidiniui dėl savo vietos gyvenime gali tekti pakovoti, nes didžiausią išlaidų dalį dengia valstybinis Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondas, negarantuojantis paramos bent metams į priekį. O žurnalo leidėjas – „Romualdo Ozolo paramos fondas Už teisingumą Lietuvoje“ nėra turtingas.

Leidinys leidžiamas kartą į ketvirtį, jis prenumeruojamas, jį įsigyti galima Vilniaus, Kauno, Šiaulių  universitetų knygynuose, Klaipėdoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje, o paskaityti – visose miestų ir rajonų bibliotekose.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *