Č.Iškauskas. Tolerancijos pamokos: ar mums gresia šliaužiančioji aneksija? (25)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Dar visai neseniai buvo taip madinga kalbėti apie toleranciją. Kaip aiškina tarptautinių žodžių žodynas, lot. tolerantia – tai kantrybė, priešingos nuomonės ar įsitikinimų gerbimas, pakantumas. Iš tiesų, Lietuva gali didžiuotis, kad nuo neatmenamų laikų buvo pakanti kitoms, įvairiais keliais į mūsų žemę atsikrausčiusioms tautoms arba po pergalingų karų tiesiog jėga atgabentiems jų atstovams. Statistikos departamentas teigia, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 115-kos įvairių tautų atstovai.

Istorijos kataklizmai tarsi galingos bangos atsijoja gera ir bloga, į mūsų gyvenimo pakraščius išmesdamos įvairias tautines sąšlavas, neišskiriant, žinoma, ir lietuvių. Bet jau taip surėdyta, kad pagrindinis gyventojų sluoksnis (rugsėjo mėn. duomenimis, Lietuvos gyventojų skaičius nesudarė net 3 mln., o lietuvių buvo 84,2 proc.) reiškia teisėtas pretenzijas tiems, kurie brutaliais neteisėtais  ir tautinės daugumos sanklodą pažeidžiančiais būdais ir priemonėmis braunasi į visuomeninį, politinį ir ekonominį gyvenimą, tarpsta kitų sąskaita, pažeidžia elementarias teisės ir darnaus sugyvenimo normas.

Štai kodėl visai suprantu vieno patriotiškai nusiteikusio tautiečio frazę: „Nuo tos tolerancijos man darosi koktu…“ Suprask: visokie tarptautiniai brukalai dėl lyčių lygybės, vienalyčių šeimų sudarymo, dėl pakantumo visokio plauko imigrantams ir jų palikuonims, juo labiau jei jie beatodairiškai veržiasi į valstybės valdymo aukštumas, šiurkščiai pažeisdami įstatymus, tam vis labiau nustumiamam žmogeliui per gerklę lenda…

Toks prologas – ne iš gero gyvenimo. Per istorijos šimtmečius mažą tautą, priglaudusią ir globojančią įvairių tautybių žmones, tarsi tą slenkstį mindė kas galėjo – rusai, švedai, lenkai, vokiečiai… Ar reikia stebėtis, kad taip suvešėjo nepakantumo atėjūnams nuotaikos? Jas, tiesa, būtina tramdyti, nes gyvename juk ne barbarų laikais, o ir tarptautinio gyvenimo normos, visokios sąjungos diktuoja nuolankios tolerancijos normas.

Bet va, išlenda nepasitenkinimas didžiaisiais kaimynais, ir ką tu nori daryk. Nuoskaudų už carinės Rusijos padarytas skriaudas, už sovietinės okupacijos dešimtmečius, trėmimus ir represijas, už lenkų pridarytą žalą Vilniaus kraštui ir Lietuvos vientisumui užteks keletui būsimų lietuvių kartų. Ar jas reiktų užgniaužti? Ar jų neminėti, kaip siūlo Maskva ir Varšuva? Ar liautis žvalgytis į praeitį, užmiršti istoriją ir tik žvelgti į ateitį, rūpinantis pragmatiškais santykiais su kaimynais?

Reali grėsmė ar kliedesiai?

Tie klausimai turbūt dažnam iškyla ir šiomis dienomis, kai Lietuva ant pirštų galiukų tūpčioja aplink Seimo rinkimų nugalėtojus – teisiamų, įtariamų, nušalintų ir komunistinį šleifą bevelkančių politikų kohortą. Bet tokia sudėtis būtų tarsi ir normali, ypač būnant itin tolerantišku, tai yra, gerbiant išsakytą rinkėjų valią. Tai kas kad kai kurie jų balsą pardavė už pilstuko „bambalį“, už 10 litų, už mėtomas „bombonkes“ ar ledus, už „darbo“ ideologų nupieštą sotaus gyvenimo viziją arba už pirštu rodomą filantropiškumo pavyzdį: žiūrėk, kaip jis Kėdainius sutvarkė…. Mes juk juos privalome irgi toleruoti…

Lietuvoje ne itin mėgstami tie, kurie gąsdina visokiomis grėsmėmis – iš užsienio, iš kaimynų, iš įvairių sąjungų, galų gale kylančiomis iš vidaus. Tokie perspėjimai dažniausiai laikomi persekiojimo manija sergančio žmogaus kliedesiais, kurie tik gadina normalius tarpvalstybinius santykius ir temdo jų šviesią perspektyvą. Paradoksalu, bet jų perspėjimai bent iš dalies pildosi.

Visuotinai pripažįstama, kad šiuos Seimo rinkimus laimėjo kairiosios politinės jėgos (nors naujoji dauguma dar priduria žodį „centro“, nors centristai akivaizdžiai atsidūrę kone reitingų dugne). Tautiniu pagrindu suburta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) džiaugiasi laimėjusi 8 mandatus. Ji tebesvarsto, ar prisijungti prie LSDP+DP+TT koalicijos, bet reikalavimai partijai skirti bent du ministrų postus atsimuša į kol kas dar kietą galimo Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus sieną.

Varšuva ploja katučių…

O tuo metu iš Varšuvos girdisi ovacijos. Lenkijos politologai ir politikai džiaugiasi ne tik LLRA iškovotais mandatais, bet ir apskritai kairiųjų sėkme. Jie deda dideles viltis į socialdemokratus, kad šie bent jau diskutuos Lietuvos lenkų tautinei mažumai svarbiais klausimais. Dienraščio „Rzeczpospolita“ politikos apžvalgininkas Ježis Haščynskis (Jerzy Haszczynski) tikisi, kad lenkai galėtų gauti bent viceministrų postus, ir „tai būtų gerai lenkams, nes tautinės mažumos problemų sprendimas būtų jų egzistavimo sąlyga“. Kito dienraščio „Gazeta Wyborcza“ užsienio skyriaus vyriausiasis redaktorius Romanas Imelskis (Roman Imielski) sukonkretina: „Tai padės išspręsti tokius lenkų mažumoms kylančius klausimus kaip pavardžių rašymas, gatvių pavadinimai ir švietimas“.

Lenkijos vadovai santūriai vertino kairiųjų pergalę. Anksčiau Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas (Donald Tusk) ir užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski), pagarsėjęs savo akibrokštais Lietuvos atžvilgiu, yra pareiškę, kad „Lenkijos ir Lietuvos santykiai bus tokie geri, kokie bus Lietuvos Vyriausybės santykiai su lenkų tautine mažuma“. Kitaip sakant, visa tarpvalstybinių santykių atsakomybė perkeliama ant Vilniaus pečių, na, o jeigu dabar joje dominuos socialdemokratai ir LLRA atstovai, viskas eis kaip sviestui patepta. Juo labiau, jeigu pastarieji „paimtų“ Švietimo ir mokslo ministeriją arba atsakingus postus Seimo Švietimo ir mokslo komitete…

Santykiuose su Lenkija Lietuva yra pamokyta. Anot žinomo politologo K.Girniaus, jau keletas metų kaip savotiškam kryžiaus žygiui prieš Lietuvą vadovauja politologas ir žurnalistas R.Sikorskis, neigęs bet kokią Vilniaus krašto okupaciją 1920 m. Pernai LLRA surengtą naujųjų mokslo metų akciją – protestuoti prieš Švietimo įstatymą – puolė paremti pats premjeras, istorikas pagal išsilavinimą D.Tuskas, kuris, kaip rašė apžvalgininkas St.Jokūbaitis, strimgalviais skubiai atvyko į Vilnių ir lenkų kalba laikytose šv. Mišiose bažnyčioje parėmė lenkų mažumą, nors ir tvirtino, kad švietimo klausimo nereikia politizuoti. LLRA lyderis ir europarlamentaras V.Tomaševskis jam karštai spaudė ranką…

Beje, visai neseniai „Der Spiegel“ pranešė, kad Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas Europos Komisijos (EK) pirmininko poste gali pakeisti dabartinį jos vadovą Žoze Manuelį Barozą (Jose Manuel Barroso). O Lietuva 2013 m. II pusmetį pirmininkaus ES Tarybai. Įdomus tai bus „tautinio kompromiso“ paieškos metas…

Obuolys nuo obels…

Politinės pjūties metui aktyviai ruošiasi ir pats Valdemaras Tomaševskis. Turėdamas galvoje žinomą lietuvišką posakį, kad obuolys nuo obels netoli terieda, leisiu sau nedidelį istorinį ekskursą. Juo nieko grėsmingo nenoriu tvirtinti, bet…

2011 m. kovą portale DELFI klausiau, ar nepasikartos lenkų autonomijos precedentas Lietuvoje, kokį prisimename 1990-1991 m. Tuomet lenkų autonomininkai, balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto, susilaikė. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę.

Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva, 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Walensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.

Autonomininkų veikimo tikslai tebėra panašūs, teigė istorikas. 35 asmenys, tarp jų – ir LLRA pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“.

Tiesa, kad tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių. Anuomet Prezidentui V.Adamkui viešint Varšuvoje, tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebowiczius nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet jis teigė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą…

Naujoji Vyriausybė galbūt jautriau ir lojaliau reaguos į šią pastabą.

Tolimas taikinys – Seimo rinkimai

LLRA vadovai visada ieškojo bičiulių. Tiesa, rusai žegnojosi nuo V.Tomaševskio akcijų. Bet štai lapkričio pradžioje LRT laida „Savaitė“ atskleidė, kad ši politinė partija savo rinkiminius šūkius ėmė rašyti ir rusų kalba. LLRA priglaudė Maskvai draugiškas jėgas – Klaipėdos draugijos „Otečestvo“, Slavų gailestingumo fondo atstovus, Pirmojo Baltijos kanalo darbuotoją. Pats V.Tomaševskis neigia, kad LLR atstovai vyko į Maskvą parsivežti rinkiminių dovanų. Ar jis bendradarbiauja su Rusijos institucijomis? Ne, sako politikas, kartu būname tik priėmimuose.

Laidos žurnalistai pateikė faktų, kad, būdamas Rusijos ambasados renginiuose, V.Tomaševskis ten sako kalbas, kurios įtinka Kremliaus pasiuntiniams, pavyzdžiui, apie Rusijos karą Gruzijoje. Apžvalgininkai sako, kad rusų ir lenkų propagandinis elitas randa bendrą kalbą, nes Kremlius pastaruoju metu savo įtaką Lietuvai bando daryti ne per rusų, o per lenkų organizacijas. Mat, Maskvos namai Vilniuje dar tik statomi, o Lenkų namai seniai čia stovi…

Politinė parama būsimiems partneriams irgi buvo akivaizdi. Beveik prieš metus, lapkričio 30 d., Europos Parlamentui plenarinėje sesijoje svarstant klausimą dėl Darbo partijos pirmininko V.Uspaskicho prašymo dėl teisinės neliečiamybės grąžinimo (tuo metu vyko teisminis nagrinėjimas bylos, kurioje šis kaltintas neteisėtu būdu DP parėmęs 25 mln. litų ir juos panaudojęs rinkimų kampanijai), V.Tomaševskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad su V.Uspaskichu bandoma susidoroti kaip su politiku ir partijos vadovu, o didžiausios Europos parlamento frakcijos – Europos liaudies partijos – nuomonę formuoja politinis V.Uspaskicho oponentas V.Landsbergis.

Kas gali paneigti, kad išeivio iš Rusijos ir Lietuvos lenkų politiko parama vienas kitam jau tada turėjo taikinį: šiuos parlamento rinkimus ir gražią draugystę tėvynės labui.

Tik nežinia, kurios tėvynės. Atrodo, ypač tolerantiški lietuviai pasirinko šį vardą iš mažosios raidės.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *