Meningitas – ar visada grėsminga? (0)

© Andres Rodriguez, Dreamstime.com

Meningitas – tai infekcinis nervų sistemos susirgimas, labiausiai pažeidžiantis minkštuosius smegenų dangalus ir sąlygojantis jų uždegimą bei smegenų skysčio infekcinius ir uždegiminius pakitimus.

Meningitą gali sukelti įvairūs mikroorganizmai:
1) bakterijos (bakterinis meningitas): dažniausiai meningokokas (N. meningitidis), pneumokokas, Haemophilus influenzae, tuberkuliozės mikobakterijos;
2) virusai (virusinis meningitas): enterovirusai (Echo, Koksackie), Flaviviridae šeimos virusai (Erkės (Lietuvoje Ixodes ricinus rūšies) yra šio viruso rezervuaras ir pernešėjas), pūslelinės (Herpes), tymų, epideminio parotito (kiaulytės), ir kiti;
3) grybeliai – jie palyginus retai būna meningito priežastimi, todėl pavojingi tik menko atsparumo asmenims;
4) riketsijos ir kiti reti infekciniai veiksniai. Kartais meningito simptomus gali imituoti naviko išplitimas smegenų dangaluose, apsinuodijimas, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu smegenų dangalu.

Dažniausiai pasitaiko virusų ir bakterijų sukelti meningitai.

Kaip plinta ir užsikrečiama?

Bakterinį meningitą dažniausiai sukelia meningokokai, kurie labai neatsparūs išorinėje aplinkoje (+10º C temperatūroje jie žūsta per 2 val.; +50º C – per 5 min., ultravioletiniai spinduliai sukėlėją sunaikina nedelsiant).

Ligos klinikinės formos – ūminis nazofaringitas, meningokokinis meningitas, meningokokinis meningoencefalitas, tipinė meningokokemija, žaibinė (fulminantinė) meningokokemija ir kitos rečiau pasitaikančios formos (artritai, meningokokinės pneumonijos).

Infekcijos šaltinis yra ligoniai, sergantys visomis ligos formomis, ypač nazofaringitine, taip pat sveiki meningokokų nešiotojai. Sukėlėjai nešiojami 3–6 savaites. Sergantis žmogus yra gerokai pavojingesnis negu bakterijų nešiotojas, nes išskiria virulentiškesnius sukėlėjus. Infekcija plinta oro lašeliniu būdu, imlūs asmenys artimo kontakto metu užsikrečia per kvėpavimo takus. Į aplinką meningokokai išsiskiria su smulkiausiais seilių lašeliais kalbant, kosint arba čiaudint.

Serga įvairaus amžiaus bei lyties asmenys, tačiau bakteriniu meningitu dažniau serga vaikai ir paaugliai. Ar žmogus susirgs, priklauso nuo imuninės sistemos, be to labai svarbu ir cirkuliuojantis sukėlėjo tipas bei jo virulentiškumas.

Susirgimų meningokokiniu meningitu padaugėja žiemą ir pavasarį. Sergamumui padidėjus, tam tikrą epidemiologinį pavojų gali sudaryti jaunų suaugusiųjų asmenų uždari kolektyvai (kariuomenės daliniai, internatinės mokyklos, bendrabučiai ir t.t.), kuriuose gali kilti meningokokinės infekcijos protrūkiai.

Mirštamumas nuo generalizuotų formų lieka gana didelis ir įvairiose šalyje esti 6-12 proc. Tokį didelį procentą lemia žaibinis meningokokinis sepsis ir meningoencefalitas su smegenų edema. Persirgus, susidaręs specifinis imunitetas nuo to tipo infekcijos yra neilgalaikis ir gali išlikti kelerius metus.

Dažniausi virusinių meningitų sukėlėjai – enterovirusai (Koksaki, Echo grupės virusai ir kt.). Jie neatsparūs išorinėje aplinkoje, greitai žūva nuo šalčio, aukštos temperatūros, jautrūs dezinfekcinėms medžiagoms, turinčioms chloro, buitinėms sintetinėms plovimo priemonėms.

Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, virusais užsikrečiama su įkvepiamu oru, į kurį šie patenka ligoniui kosint, čiaudint (oro-lašelinis būdas), arba per burną (su maistu, per neplautas rankas). Enterovirusų sukeltos ligos dažnesnės vasarą ir rudenį.

Šių virusų sukeltas serozinis (ne pūlingas) meningitas pasižymi nesunkia eiga ir palankia ligos baigtimi. Virusinio meningito sukėlėjai plačiau paplitę, ir juo turėtų būti sergama dažniau, tačiau ne visi susirgę asmenys patenka į ligoninę, lengvų formų atveju kartais visiškai ir gana greitai pasveiksta. Kartais astenizacijos (bendras silpnumas, aktyvumo ir energijos sumažėjimas) požymiai užsitęsia ilgiau, bet praktiškai visada visiškai pasveikstama. Persirgus įgyjamas patvarus specifinis imunitetas.

Pirmieji ligos simptomai

Bakterinio meningito ankstyvieji simptomai: bendras negalavimas, aukšta temperatūra 38–40° C, galvos skausmas, pykinimas ar/ir vėmimas, mieguistumas. Blogiausia, kad šie požymiai būdingi daugeliui ligų ir sunku diagnozuoti tikrąją. Kiek vėliau atsiranda šviesos baimė, padidėjęs dirglumas (erzina šviesa, garsas, prisilietimas), kaklo raumenų įtempimas, sumišimas, sunkiais atvejais traukuliai, gilus slopinimas (koma).

Kūdikis gali būti irzlus ar, atvirkščiai, labai vangus, vemti, jo momenėlis paprastai įtemptas arba pulsuoja. Išskirtinis požymis – odos (hemoraginis) bėrimas. Žaibinės meningokokemijos diagnozę būtina nustatyti nepraėjus 12 val. nuo ligos pradžios, nes meningokokemijai būdingas hemoraginis bėrimas jau pirmą ligos dieną.

Bakterinis meningitas – skubios medicininės pagalbos reikalaujanti būklė. Ligoniai turi būti gydomi stacionare, išskyrus lengvą – nasofaringitinę formą. Jei liga nustatoma anksti ir gydoma (skiriami antibiotikai), įmanomas visiškas pasveikimas. Tačiau galimi liekamieji ligos reiškiniai: nuovargis, atminties sutrikimai, elgesio ir mokymosi sutrikimai, epilepsija, intelekto defektai, centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimai (parezai, paralyžiai). Negydant ar gydant uždelstą atvejį, pacientas gali mirti.

Virusinio meningito simptomai ne tokie ryškūs, gali vyrauti galvos skausmas ir bendro negalavimo požymiai, nedidelis karščiavimas. Virusinis meningitas ne visais atvejais toks grėsmingas, tačiau taip pat būtinas skubus stacionarinis gydymas, nes galima komplikacija – encefalitas. Dažniausiai pasitaiko lengvos ligos formos, taikomas simptominis (analgetikai, antipiretikai, tirpalai, mažinantys intoksikaciją) gydymas. Virusinio meningito prognozė geresnė – jis dažnai praeina be liekamųjų reiškinių.

Visais meningitų atvejais – ligos diagnozė pagrindžiama klinikiniais ir laboratoriniais tyrimais.

Kaip išvengti susirgimų meningitu?

1. Skiepijimai gali apsaugoti tik nuo A ir C meningokokų (N. meningitidis) tipų, o šiuo metu Lietuvoje dažniau nustatomas B tipas. Todėl pagrindinė rizikos grupė, kuriai rekomenduojama skiepytis yra keliautojai, vykstantys į šalis, kuriose meningokokinė infekcija pasireiškia protrūkiais, ar į šalis, kuriose reikalaujama būti pasiskiepijusiam nuo N. meningitidis C tipo, priimant į mokymo įstaigas.

2. Susirgusiojo izoliacija. Nustačius arba įtarus susirgimą meningokokine infekcija, sergantysis izoliuojamas iki 24 val. nuo antibiotikų vartojimo pradžios. Praėjus šiam laikotarpiui, sergantysis tampa nepavojingas aplinkiniams.

3. Artimą sąlytį su meningokokine infekcija sirgusiu ligoniu turėjusiems asmenims (šeimos nariams; asmenims, gyvenantiems ir miegantiems toje pačioje patalpoje (kareivinėse, internatuose ir kt.), kitiems asmenims, turėjusiems artimą sąlytį (bučiniai, kontaktas su seilėmis, valgymas iš bendrų indų, naudojimasis susirgusiojo dantų šepetuku, reanimacija, t.y. gaivinimas „burna į burną“, intubacija ir kt.), klasėje – suolo draugai ir kiti artimai bendraujantys, ikimokyklinėje vaikų įstaigoje (artimą sąlytį turėję vaikai) rekomenduojama profilaktika.

Antimikrobinė chemioprofilaktika skiriama asmenims, kurie turėjo glaudų sąlytį su ligoniu 7 dienų laikotarpiu iki pirmųjų ligos simptomų, kol jam dar nebuvo skirti antibiotikai arba nuo jų vartojimo pradžios buvo praėję mažiau kaip 24 val. Ikimokyklinėje vaikų įstaigoje, jei per 4 savaites toje pačioje grupėje išaiškinamas antrasis atvejis, chemioprofilaktika rekomenduojama visiems tą pačią grupę lankantiems vaikams ir įstaigos personalui. Dėl antibiotikų paskyrimo būtina nedelsiant kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurią esate pasirinkęs. Jei yra praėję 10 ar daugiau dienų nuo kontakto su susirgusiuoju, antibiotikai neskiriami.

Patariama 10 dienų po paskutinio kontakto su susirgusiuoju stebėti sveikatos būklę (kasdien matuoti kūno temperatūrą). Prasidėjus karščiavimui ar atsiradus kitiems būdingiems ligos požymiams (stipriam galvos skausmui, sprando nelankstumui, vėmimui, hemoraginiam odos bėrimui) būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Nosiaryklės mėginių bakteriologiniai tyrimai nėra tikslingi ir nerekomenduojami.

4. Aplinkos nukenksminimas. Patalpų dezinfekcija nerekomenduojama (meningokokai ir enterovirusai aplinkoje greitai žūsta). Tačiau būtina užtikrinti tinkamą patalpų valymą ir vėdinimą, ypač jei jose gyvena ar dirba daug žmonių.

5. Rankų higiena. Plauti rankas prieš valgį, pasinaudojus tualetu, prieš maisto gaminimą ir t.t.