M.Tamošaitis. Sąjūdžio vaidmuo sugriaunant sovietų imperiją (2)

Mindaugas Tamošaitis | lrs.lt nuotr.

Mindaugas Tamošaitis | lrs.lt nuotr.

Skelbiame istoriko dr. Mindaugo Tamošaičio pranešimą, skaitytą konferencijoje „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“ Seime šių metų spalio 19 d.

Lietuvos visuomenei gerai žinomas žymus JAV istorikas Alfredas Erikas Senas (Alfred Eric Senn) savo 1995 m. parašytoje knygoje „M. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ laikosi nuostatos, kad SSRS žlugime išskirtinis vaidmuo teko Lietuvai. Esą M. Gorbačiovo vykdyta reformų politika susidūrė su iš anksto atgimstančia nacionaline savimone Lietuvoje, mažiausiai dviem lygmenimis. Centras prieš provinciją ir centras prieš nepaklusnią tautą. M. Gorbačiovas pareiškė norįs išardyti centralizuotą sovietų administracinę sistemą, tačiau bandydamas sukurti naują politinę struktūrą su nepasitikėjimu žvelgė į vietinius valdžios centrus, ypač į tuos, kurie buvo identifikuojami su mažumai atstovaujančia tauta. Čia glūdi jo galutinės nesėkmės priežastis. Kai jo reformos paskatino permainas Lietuvoje, jis pasipriešino ir susidėjo su jo reformos priešingomis jėgomis respublikoje. To meto įvykiai Lietuvoje atvedė tiesiai į rugpjūčio perversmą Maskvoje.

Keisčiausiai, kad iš pradžių lietuviai, kurie tuo metu sudarė tik apie 1 proc. sovietų sąjungos gyventojų, nevaidino jokio vaidmens M. Gorbačiovo paskelbtos pertvarkos įvykiuose. Net 1988 m. pirmoje pusėje, siaučiant nacionaliniam konfliktui Kaukaze, bei atsirandant naujoms srovėms Estijoje, Lietuva liko rami. Tačiau jau po kelių mėnesių lietuviai įžengė į didžiąją sceną. 1988 m. birželio 3 d. susikūrusiam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui teko suvaidinti išskirtinį vaidmenį griaunant sovietų imperiją. Kadangi iniciatyvinę grupę sudarė visoje šalyje žinomi inteligentai, jų skelbiamas tautinio atgimimo idėjas parėmė daugelis su Sąjūdžio branduoliu nesusijusių garsių visuomenės veikėjų. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės poveikis tautai netrukus tapo didžiulis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklai itin pravartus buvo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus A. Jakovlevo apsilankymas Lietuvoje rugpjūčio 11–12 dienomis. Kalbėdamas su LKP vadovybe A. Jakovlevas pabrėžė, kad inteligentija – liaudies savimonės išraiška, iš dalies savimonės architektė, tautos skaistykla ir tautos lūpos. Reaguodama į Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus priekaištus, LKP Centro komitetas įsakė miestų ir rajonų komitetų vadovams nedrausti partijos nariams dalyvauti Sąjūdžio rėmimo grupėse. Rugpjūčio 17 d. vakare per televiziją buvo pranešta, kad LSRS valdžia oficialiai pripažįsta trispalvę ir tautišką giesmę. Pirmą kartą viešai Vingio parke leista paminėti Molotovo-Ribentrovo paktą. Pažadėta leisti Sąjūdžiui turėti periodinį laikraštį ir nuolatinę televizijos laidą. Sąjūdis tapo dar populiaresnis, kai rugsėjo viduryje buvo pradėtas leisti laikraštis „Atgimimas“ ir per televiziją reguliariai pradėta transliuoti „Atgimimo banga“. Liepos–rugsėjo mėnesiais visoje Lietuvoje steigiant iniciatyvines grupes, Sąjūdžio įtaka visuomenėje žaibiškai augo.

1988 m. spalio pabaigoje visoje Lietuvoje jau buvo 1200 įregistruotų Sąjūdžio grupių, vienijančių daugiau kaip 300 tūkst. narių. Sąjūdis buvo atviras visiems Lietuvos žmonėms. Jo akcijose galėjo dalyvauti visi Lietuvos gyventojai. Kiekvienas žmogus, dalyvaujantis tokioje akcijoje jautė, kad jis dalyvauja atkuriant nepriklausomą Lietuvą, kad ir nuo jo priklauso Lietuvos ateitis. Todėl Sąjūdis buvo siejamas su visa Lietuva. Pagrįstai atsirado šūkis „Sąjūdis – tai visa Lietuva“. Sparčiai gausėjant Sąjūdžio gretoms 1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniuje buvo sušauktas Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame dalyvavo 1021 delegatas. Delegatai pagal tautinę sudėtį atrodė taip: 980 lietuvių, 9 lenkai, 8 rusai, 6 žydai, 18 kitų tautybių atstovų. 850 deputatai buvo vyrai.

Kas svarbiausia, kad Sąjūdžio Seimo atstovai atstovavo visus gyventojų socialinius sluoksnius ir, aišku, visą Lietuvą. Svarbu tai, kad suvažiavimą stebėjo daugiau kaip 300 korespondentų,  iš jų, daugiau nei 100, atvažiavę iš užsienio šalių. Lietuva tuo metu tapo visuotinio dėmesio centre.

Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas priėmė į bendrą programą, įstatus per 30 įvairiausių rezoliucijų. Sąjūdžio bendroje programoje pagrindinis judėjimo siekis suformuotas taip: Lietuvos Sąjūdžio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais. Pagrindinis Sąjūdžio tikslas – viešumas, demokratija, Lietuvos TSR valstybinis, ekonominis, kultūrinis suverenitetas, teisinė socialistinė valstybė, kurioje liaudis realiai atstovaujama visais įstatymų leidimo ir jų vykdymo bei teisinės valdžios lygmenimis. Sąjūdžio politinės nuostatos puikiai iliustruoja ir suvažiavimo pasiųsta telegrama M. Gorbačiovui, kurioje be kita ko buvo pažymima: (cituoju) „Mes dirbame petys petin su partija. Mes siekiame Tarybų Sąjungos federacinės santvarkos stiprindami Tarybų Lietuvą. Sąjūdis nenukryps nuo partijos nubrėžto kelio, vedančio į gilumines ir konstruktyvias permainas mūsų gyvenime. Taip siekia sudaryti įspūdį, kad Sąjūdis remia Sovietų Sąjungos vadovybės pradėtas reformas.

Per suvažiavimą buvo patvirtinti Sąjūdžio ženklas, išrinktas 220 narių Seimas. Lapkričio 25 d. Sąjūdžio taryboje, kurią sudarė 35 asmenys, posėdyje, prasidėjus Komunistų partijos puolimui prieš Sąjūdį V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio Tarybos pirmininku. Kadangi atstovus į Persitvarkymo Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą išrinko arba delegavo visoje Lietuvoje veikusios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, kurios turėjo didelį vietos bendruomenių palaikymą, galima teigti, kad tuo metu Steigiamasis suvažiavimas atstovavo visą lietuvių tautą.

Lietuvos istorijoje panašių pavyzdžių jau būta. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dirbo Didysis Vilniaus suvažiavimas, dar žinomas kaip Didysis Vilniaus Seimas. 1917 m. gegužės pabaigoje–birželio pradžioje Rusijoje posėdžiavo vadinamasis Petrapilio lietuvių Seimas. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių inteligentų Vilniuje taip pat buvo sušaukta vadinamoji Vilniaus konferencija. Minėti įvykiai iš esmės nesiskyrė nuo Sąjūdžio Steigiamojo Seimo suvažiavimo. Visuose renginiuose jo dalyviai buvo tautos deleguoti arba išrinkti, o priimti nutarimai pripažinti visos lietuvių tautos. Išskirtinis vaidmuo teko Vilniaus konferencijoje išrinktai Lietuvos tarybai. Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir iki 1920 m. pavasarį vykusių demokratinių rinkimų į Steigiamąjį Seimą, ji buvo laikoma aukščiausia teisėta Lietuvos institucija. Iš esmės atliko Seimo institucijos vaidmenį.

Vadinasi, Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu išrinktas Sąjūdžio Seimas, nepaisant to, kad Sovietų Sąjungos vykdomojo Lietuvoje realią valdžią dar turėjo Maskvos kontroliuojama Komunistų partija, LSRS Aukščiausioji Taryba tapo juridinę galią turinti aukščiausia visos lietuvių tautos valdžios institucija. Tokia padėtis išliko iki 1990 m. vasario mėnesį įvykusių demokratinių rinkimų į LSRS Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio Seimui, ypatingai jo tarybai, teko išskirtinis vaidmuo valstybės gyvenime. Dar iki Steigiamojo Suvažiavimo, Sąjūdis pasiekė akivaizdžių laimėjimų. Visų pirma padarė didžiulę įtaką Lietuvos Komunistų partijai. Vos ne Sąjūdžio Seimo išvakarėse, spalio 21 d., kaip žinia, LKP pasikeitė vadovybė ir pirmuoju sekretoriumi tampa A. M. Brazauskas. Ir, aišku, didelę įtaką turėjo LSRS Aukščiausiajai Tarybai. Spalio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas suteikė lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą ir legalizavo Lietuvos trispalvę. V. Kudirkos Tautišką giesmę ir lietuvių nacionalinius simbolius: Vytį ir Gediminaičių stulpus. Spalio 25 d. panaikino savo rugpjūčio 2 d. įsaką „Dėl atsakomybės už nustatytų surinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracinių organizavimo ir vykdymo tvarkos pažeidimus“.

Po Sąjūdžio suvažiavimų Lietuvoje tęsėsi organizuotas liaudies judėjimas, pasirengęs mesti iššūkį Komunistų partijai. Nuo šiol Sąjūdis tapo visuomenine jėga, galinčia pateisinti visuomenės viltis ir lūkesčius. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacinis tinklas veikė kaip tarpininkas tarp vadovybės ir tautos. Sąjūdžio Seimo nariai sesijoje reiškė ne tik asmeninę nuomonę dėl vieno ar kito svarstyto klausimo, bet atstovaudami savo vietoves Sąjūdžio struktūroms išsakydavo miesto ar rajono Sąjūdžio taryboje, konferencijoje pareikštas nuomones, pasiūlymus, politinės padėties įvertinimus ir kita. Kaip pažymi savo knygoje V. Čepaitis, didelę, jei ne didžiausią įtaką Sąjūdžio sprendimams darė visuomenės nuomonė. Tauta visą laiką stovėjo už mūsų nugarų ir vertė daryti jai reikalingus sprendimus. Svarbiausia, kad Sąjūdžio tarybos įstatymai darė didžiulį poveikį LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kurie atsidūrė  sudėtingoje situacijoje. Iš vienos pusės juos prie sienos rėmė Sąjūdis, iš kitos pusės – Komunistų partijos vadovybė, už kurios stovėjo Maskva.

Nuo 1988 m. rudens visi svarbiausi Aukščiausiosios Tarybos svarstomų įstatymų projektai buvo aptariami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seime ir jo taryboje. Kritinės pastabos ir siūlymai buvo teikiami Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui ir sakomi per sesijas iš tribūnos. Didėjant Sąjūdžio vadovybės reikalavimams, LTSR Aukščiausioji Taryba į juos privalėjo ne tik atsižvelgti, bet juos ir vykdyti. Antai 1988 m. lapkričio mėnesį visoje Lietuvoje vykstančiuose susirinkimuose, mitinguose buvo reikalaujama prasidėsiančioje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje nepritarti SSRS Konstitucijos pataisoms, kurios numatė ne plėsti respublikų suverenumą, o stiprinti centralizaciją.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis prieš ją surinko beveik 2 mln. parašų. Sąjūdžiui reikalaujant, 1989 m. gegužės 18 d. LSRS Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją apie Lietuvos valstybinį suverenitetą, kuris skelbė, kad Lietuvos Respublika Lietuvos TSRS Aukščiausioji Taryba mato išeitį iš esamos padėties tik atgaunant valstybinį suverenitetą. Ateities santykis su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatyti tik tarpvalstybinėmis sutartimis.

Sąjūdžiui reikalaujant 1989 m. lapkričio 23–24, gruodžio 4–7 dienomis, LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo svarstytas klausimas dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 straipsnio, įtvirtinusio Komunistų partijos valdžios monopolį, panaikinimo. Po pakartotinio svarstymo gruodžio pradžioje LTSR Aukščiausioji Taryba pagaliau priėmė naująją 6 straipsnio formuluotę: (cituoju) „Partijos, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai steigiami įstatymų nustatyta tvarka ir veikia Lietuvos, LTSR Konstitucijos bei įstatymų ribose. Toks valdžios sprendimas sudarė sąlygas Lietuvoje kurtis kitoms politinėms partijoms, o Lietuva buvo pirmoji TSRS respublika, panaikinusi Komunistų partijos valdžios monopolį ir įtvirtinusi daugiapartiškumą kaip politinės sistemos pagrindą. Taip Sąjūdžiui buvo atvertas kelia legaliai dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Sąjūdis ypatingą dėmesį skyrė 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Sovietų sąjungos pasirašytam Ribentropo ir Molotovo paktui. Sąjūdžio Seimas 1989 m. pradžioje priėmė deklaraciją, smerkiančią Molotovo-Ribentropo paktą ir skelbiančią: „Lietuvių tautos siekiai kurti demokratišką valstybę, nes lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu.“ Panašias nuostatas Sąjūdžio atstovai dėstė ir Maskvoje. Ribentropo-Molotovo pakto klausimu ypatingas dėmesys buvo skirtas SSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime, kuris prasidėjo 1989 m. balandžio mėnesį. Lietuvos deputatai, kurių daugumą sudarė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai, kartu su Latvijos ir Estijos atstovais reikalavo, kad suvažiavime būtų sudaryta speciali komisija, kurią įpareigotų politiškai ir teisiškai įtvirtinti Ribentropo ir Molotovo paktą. Į sudarytą komisiją įėjo 26 nariai, iš jų 4 deputatai ir tarp jų 4 iš Lietuvos – V. Landsbergis, J. Marcinkevičius, K. Motieka ir Z. Šličytė. Nepaisant įvairių trukdymų, liepos 19 d. komisija patvirtino dvi svarbias išvadas. Pirma. Nors slaptųjų protokolų originalai nesurasti, tačiau išsaugotųjų kopijų patikimumas nekelia abejonių. Antra. Reikalinga specialiu aktu pripažinti negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento visus slaptuosius Sovietų sąjungos ir Vokietijos 1939–1941 m. susitarimus. Komisijos nariai taip pat prašė iki 1989 m. rugpjūčio 23 d. paskelbti pagrindiniuose sąjunginės spaudos dienraščiuose slaptųjų protokolų susitarimus. To nebuvo padaryta dėl įvairių priežasčių. Kadangi to nebuvo padaryta, tai ir atsakas buvo, kaip žinote, 1989 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvos, Latvijos ir Estijos patriotinių jėgų, aišku, pirmiausia Sąjūdžio ir Liaudies fronto, suorganizuotas Baltijos kelias. Dabar svarbiausia, kad jau Sovietų sąjungos antrasis liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio mėnesį pripažino, kad Ribentropo-Molotovo paktas buvo, kad buvo tokie slaptieji protokolai.

Mano laikas jau baigiasi, bet noriu pasakyti, kad kai kas kelia klausimą, kad paskutinioji LTSR Aukščiausioji Taryba evoliucionavo, kad ji tapo demokratine ir t. t. Sprendžiant iš įvairių dokumentų vienareikšmiškai galima teigti, kad jeigu ne Sąjūdis nieko panašaus nebūtų buvę. Sąjūdžio reikalavimai, sakyčiau, kai kur netgi ultimatyvūs reikalavimai, vertė LTSR Aukščiausiąją Tarybą dirbti taip, kaip iš tikrųjų reikėjo, ko reikalavo to meto Lietuva. Galbūt nenuostabu, kad jau po to, kai 1990 m. pradžioje vyko rinkimai, kaip žinote, Sąjūdis laimėjo triuškinamai. Paminėsiu tik tiek, kad 43 Sąjūdžio seimo nariai buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą.

Paminėsiu, kad 1990 m. kovo 11 d. priimtas Nepriklausomybės Aktą, iš esmės buvo Sąjūdžio vadovybės projektas, kuris buvo aptartas, išdiskutuotas išvakarėse. Kaip sakiau, mano laikas baigiasi, noriu trumpai apibendrinti mintį ir pasakyti, kad 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo visos lietuvių tautos jėgos ir stiprybės šaltinis.

Naudodamasis palankiomis aplinkybėmis ir pasirinkęs neginkluotos kovos, dar vadinamos „Dainuojančios revoliucijos“ kelias, suvienijęs po savo vėliavą įvairius visuomenės sluoksnius, Sąjūdis atvedė Lietuvą į laisvę. Svariai prisidėjo prie Sovietų sąjungos ir visos komunistinės sistemos žlugimo. Po 1990 m. kovo 11 d. Akto prasidėjo suverenitetų paradas. Rusija ir kitos sovietinės respublikos skelbė suverenitetą. Tai buvo didelis lietuvių tautos įnašas į XX a. Europos istoriją (iš stenogramos)

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *