I. Gasperavičiūtė. Kas kam įvarčius muša? (9)

Berznyko kapinės

Berznyko kapinės

Kai kurie žmonės tiki bioritmais, kur periodiškai po energijos, intelekto, fizinio, emocinio aktyvumo aukščiausiojo pasiekto taško (kulminacijos) ateina kritimas, o pasiekus žemiausiąjį, kreivė vėl ima kilti. Taigi jeigu tikėtumėm šita kreive ir dar – jei tikėtumėm, kad tie patys dėsniai galioja ne tik žmonėms, bet ir tautoms ar bendruomenėms, sakyčiau, kad Lenkijos lietuviai šiuo metu pasiekę kritinį tašką, ir su džiugia viltimi imčiau laukti, kada kreivė pradės kilti į viršų. Taigi jei tikėtumėme bioritmais…

Tokį beviltiškumą galima patirti stebint, kas vyksta Lenkijos lietuvių klausimais.

Kaip rašo „Przegląd Sejneński“, savaitgalį, 2012 m. rugsėjo 23 d., Berznyko kapinėse įvyko Nemuno mūšio 92-ųjų metinių minėjimas bei atnaujinto Panerių kryžiaus ir obelisko pašventinimas. Minėjime dalyvavo valstybinės institucijos – Tautos atminties instituto (IPN) Balstogės atstovas Andžejus Mučynskis (Andrzej Muczyński).

Minėjime dalyvavusios delegacijos padėjo gėlių puokštes prie Nemuno mūšiui skirto paminklo, Seinų jaunimas uždegė žvakutes prie simbolinių žuvusiųjų kapų. Ypač dėkojama buvo kunigui Vladyslavui Napiurkovskiui (Władysław Napiórkowski) už 1920 metų karo nekropolijos modernizaciją.

***

„Kurier Wileński“ interneto portale rašoma, kad Vilniaus miestas skyrė 300 000 Lt Rasų kapinių šiaurinės pusės aptvarinio mūro atstatymui ir maršalo Juzefo Pilsudskio mauzoliejaus aplinkos sutvarkymui. „Prieš keletą metų sutvarkyti Rasų karių kapines pasiūlė Lenkijos ambasadorius Vilniuje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski) ir Lenkų tautos kovų ir kančių tarybos generalinis sekretorius Andžejus Pševoznikas (Andrzej Przewoźnik). Taigi senosiose Rasose jau prasidėjo darbai“, – rašoma „Kurier Wileński“. „Darbai jau eina į pabaigą. Jau paplatinta alėja, pastatyti nauji laiptai, vedantys prie „Motinos ir sūnaus širdies“ mauzoliejaus, kur palaidota maršalo J. Pilsudskio širdis. Sutvarkytos jau ir šoninės alėjos. Vėliau bus apželdinta ir apšviesta“, – skaitome portale.

***

Lietuvos žiniasklaida informavo, kad Lenkijos Prezidentas Bronislovas Komorovskis (Bronisław Komorowski) Lenkijos prezidentūroje vykusios iškilmingos ceremonijos metu apdovanojo karius, kovojusius už Lenkijos nepriklausomybę Vilniaus ir Naugarduko kraštuose. „Šie kariai įrodė esą atsakingi už savo Tėvynę“, – pabrėžė Lenkijos Prezidentas. Armijos Krajovos (AK) Vilniaus apygardos generolui Aleksanderiui Kšyžanovskiui (Aleksander Krzyżanowski), arba Vilkui, po mirties skirtą apdovanojimą – Lenkijos atgimimo ordino Didįjį kryžių – priėmė generolo šeima.

„Nežinau, ar galiu sulaikyti emocijas, nes man tai – labai svarbus įvykis“, – sakė B. Komorovskis po apdovanojimų įteikimo. Teikdamas ordinus „savo tėvo bendražygiams“, „išlikusiems gyviems Vilniaus Armijos Krajovos nariams“ bei visų AK karių vado buvusios Respublikos šiaurės rytuose – generolo Vilko – dukrai, Prezidentas teigė esąs „susijaudinęs ir didžiai dėkingas“.

B. Komorovskis pabrėžė, kad generolo Vilko kapas jam visada buvo AK vilnietiškų grupuočių atminimo simbolis. Anot jo, Vilniaus ir Naugarduko kraštuose kovojusieji šios armijos kariai nusipelnė ne tik pagarbos, bet ir vaidmens ugdant naujas lenkų kartas. „Kariai, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis įrodė savo atsakomybę už tėvynę, įrodė tų kraštų lenkiškumą, įrodė, kad Lenkija nepražuvo ir kad Lenkija vėl svajoja apie laisvę. Mano kartai, „Solidarumo“ kartai, AK tradicijos, kaip tam tikras nesurašytas svajonių, kurios apima brangius protėvių kraštus – Vilnių, Vilniaus kraštą, Lietuvą, Naugarduko kraštą ir visus kitus pakraščius – testamentas, formavo mus, mūsų svajonę tarnauti laisvai Lenkijai“, – kalbėjo B. Komorovskis.

Ne kartą teko skaityti apie AK veiklą Vilniaus krašte, skaičiau apie surastus sąrašus lietuvių, kurie, pagal AK Vilniaus vadovybę, turėtų būti sunaikinti, tačiau po Lenkijos Prezidento pasisakymo, kad A. Kšyžanovskis įrodė tų kraštų lenkiškumą… neteko skaityti šiandienos Lietuvos politikų, istorikų ar diplomatų nuomonės ir Prezidento minties komentaro bei vertinimo. Jeigu jau kalbame apie diplomatus, jeigu skaitome apie Lenkijos diplomatų indėlį restauruojant Rasų kapinių dalį, kurioje palaidoti Lenkijos legionieriai, reikėtų paklausti, ką nuveikė Lietuvos diplomatai Berznyko klausimu. Taigi tuo metu, kai lenkų visuomenė ruošėsi Nemuno mūšio paminėjimui ir Panerių kryžiaus bei obelisko pašventinimui, Lietuvos diplomatai dalyvavo Tomo Venclovos jubiliejaus minėjime Krasnagrūdos dvarelyje šalia Seinų. Į šį renginį iš Vilniaus atvyko net pats URM viceministras, dalyvavo kultūros atašė prie LR ambasados Lenkijoje, LR konsulas Seinuose.

Tačiau ar būdami Krasnagrūdoje ir Seinuose ką nors nuveikė, kad Berznyke nebūtų žeminamas lietuvių vardas, mums nežinoma. Mat kol kas vis dar stovi jau pašventintas Panerių obeliskas ir kryžius, neva įamžinantis 1920 metais žuvusių lietuvių karių atminimą, kapinių patvoryje, o Lietuvos karių palaidojimo vietoje pastatytas paminklas vis dar oficialiai neatidengtas. Panerių obeliskas Berznyko kapinėse pastatytas prieš septynerius metus. Kaži kodėl lenkai taip ilgai delsė jį pašventinti? Gal laukė Lietuvos aiškios pozicijos? Nesulaukė. Patys lenkai jautė tam tikrą nepatogumą, aiškindavo, kad kaltas ir už viską atsakingas parapijos klebonas, kad čia jo privati teritorija, o jis pats nesukalbamas ir užsispyręs žmogus. Juk visiems (juolab iniciatoriams) akivaizdu, kad tai antausis lietuviams, kad tai kenks abiejų tautų santykiams, todėl ir delsė. Tačiau šį kartą į iškilmes jau atvyksta ir oficialus valstybės atstovas iš Tautos atminties instituto (IPN). Ar ši istorija nėra akivaizdus Lietuvos diplomatų fiasko? Ar taip turėtų atrodyti gerų lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių kūrimas? Kas tokius sprendimus priima? O gal diplomatai šiame krašte kitus prioritetus turi?

Štai Seinuose dirbantis konsulas negalėjo spręsti Berznyko problemų, nes visą mėnesį Lietuvos diplomatija buvo užsiėmusi „sudėtinga“ Punsko valsčiaus viršaičio dilema – atsistatydinti ar neatsistatydinti. Beje, iki šiandien neaišku, kodėl, bet aišku tai, kad labai buvo siekiama supriešinti Punsko savivaldybės valdininkus su lietuvių visuomeninėmis organizacijomis. Dabar svarstau, ar tai iš dalies ir nepasisekė, bet kadangi pradedu tikėti bioritmo švytuoklės taisykle, manau, kad Punsko ir Seinų krašto lietuviams pakaks išminties ir vis tiek laimės tautinis solidarumas, nugalėjęs laikinas ir nepagrįstas kažkieno asmenines ambicijas bei nelabai suprantamus ir ne iki galo elegantiškus politinius žaidimus.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Pikc:

    Man labai keista, kad toks atvejis taip tyliai praėjo. Pacituosiu: „Kariai, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis įrodė savo atsakomybę už tėvynę, ĮRODĖ TŲ KRAŠTŲ LENKIŠKUMĄ, įrodė, kad Lenkija nepražuvo ir kad Lenkija vėl svajoja apie laisvę. Mano kartai, „Solidarumo“ kartai, AK tradicijos, kaip tam tikras nesurašytas svajonių, kurios apima brangius PROTĖVIŲ KRAŠTUS – Vilnių, Vilniaus kraštą, Lietuvą, Naugarduko kraštą ir visus kitus PAKRAŠČIUS – testamentas, formavo mus, mūsų svajonę tarnauti laisvai Lenkijai“. Juk čia nelabai toli ir nuo teritorinių pretenzijų – gi lenkiški kraštai, protėvių žemės, pakraščiai (t.y. tie patys “kresai”). O kai tokias kalbas rėžia šalies PREZIDENTAS, tai verčia susimąstyti – reiškia, tokia oficiali valstybės politika? Kur, po perkūnais, mūsiškių reakcija?

  2. hm:

    Prezidento Komorowskio dėdė buvo Ak narys ir buvo sušaudytas Paneriuose. O šaudė kas? Tad tai gana subtilus dalykas ir matyt todėl nelabai korektiškas Komorowskio pasisakymas buvo Lietuvos URM praleistas negirdomis.

    • Pikc:

      Pirma, ar tikrai lietuviai šaudė? O net jeigu ir lietuviai – AK Lietuvoje buvo nusikalstama, priešiška karinė organizacija, įsakymai likvidacijai ateidavo iš vokiečių (galų gale, Vietinės rinktinės karių irgi ten sušaudyta yra), o Lietuvos kaip savarankiškos valstybės tada išvis nebuvo, todėl mūsų valstybė nėra už tai atsakinga. Be to, Paneriai niekaip negali būti laikomi lenkų politikos “od morza do morza” pateisinimu. Antra, vis dėlto jis kalba ne kaip savo dėdės giminaitis, o kaip valstybės prezidentas – čia, sakyčiau, gana skirtingos kategorijos. Todėl to “praleidimo negirdomis” niekaip nepateisinu.
      Įsivaizduokime, tarkim, analogišką Vokietijos prezidento prakalbą “Fall Weiss” operacijos veteranams: “„Kariai, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis įrodė savo atsakomybę už tėvynę, įrodė tų kraštų vokiškumą, įrodė, kad Vokietija nepražuvo ir kad Vokietija vėl svajoja apie laisvę. Mano kartai, Berlyno sienos kartai, Vermachto tradicijos, kaip tam tikras nesurašytas svajonių, kurios apima brangius protėvių kraštus – Dancigą, Štetiną, Breslau ir visus kitus mūsų rytinius pakraščius – testamentas, formavo mus, mūsų svajonę tarnauti laisvai Vokietijai“
      Įdomu, kokia būtų lenkų reakcija? 🙂

  3. Jonas:

    Lenkija visomis išgalėmis trukdė susikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei, todėl kviesti Lenkijos prezidentą į vasario 16-os iškilmes buvo ir yra tiesiog amoralu, tuo labiau po tokios Komorovskio pliurpalynės. Neverta Lenkijos tituluoti strateginiu partneriu, kuri savo veiksmais greičiau jau panaši į strateginį kenkėją.

  4. Kažin:

    Su Lenkija iš principo reikia elgtis visiškai kitaip, visokie apeliavimai, moralų “skaitymai” Lenkijai – yra nesąmonė. Toks Lietuvos reagavimas tik rodo, kad Lenkija tokiais veiksmais pasiekia tikslą – palaikyti Lietuvos visuomenėje nuomonę, kad Lenkija Lietuvai yra brangi, santykiai su ja Lietuvai yra reikšmingi, svarbūs, kad dėl jų yra Lietuvai yra skaudu ir t.t.
    Reikėtų elgtis priešingai – linksmai švilpauti, elgtis taip, tarsi tos Lenkijos mums visai nebūtų… Konkrečiais santykiais su kitais kaimynais, kitomis šalimis demonstruoti, kad Lenkija Lietuvai niekada nebuvo reikalinga, kad ji nėra reikalinga ir šiandien.
    Ypač svarbu būtų megzti artimus ir intensyvius ryšius su Baltarusija, Ukraina, Latvija, Karaliaučiumi, gal net sudaryti LDK šalių grupę, žinoma be Lenkijos, kaip pvz., yra Šangeno, Vyšegrado šalių formatai. Imtis pozityvių, kuriamųjų veiksmų valstybės lygiu Pietryčių Lietuvos regione.
    Esu įsitikinęs, kad tokiu atveju, kaip mat, Lenkija oficialiai pasidarytų, kaip šilta vilna, Lietuvos atžvilgiu. Juk ji iš esmės negalėjo ir dabar negali pernešti Lietuvos savarankiško elgesio užsienio ir regiono politikoje.

  5. Lietuvos pretenzijų Lenkijai
    KATALOGAS

    1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
    2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
    3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
    4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
    5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įrašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791-10-20 Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę;
    6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
    7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
    8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
    9. …
    10. …

    Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
    1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
    2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
    3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
    4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
    5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).

  6. Atgalinis pranešimas: P.Maksimavičius. Paminklams – ne, kapams – taip | Alkas.lt

  7. arvydas damijonaitis:

    LR Generalinei prokuratūrai,

    TYLĖJIMAS NĖRA PROTO POŽYMIS

    2014-12-30,Vilnius.

    Dalies gyventojų nepagarba įstatymams Rytų Lietuvoje, antilietuviškos provokacijos, yra įtakoti visos eilės aplinkybių, neužmirškim lenkiškos okupacijos laikų, kai buvo suformuota ši privilegijuota „Lietuvos lenkų“ tautinė grupė. Šiuo metu Lietuvoje yra 120 biudžetinių lenkiškų mokyklų. Tai yra dar neregistruotas Gineso rekordas, nes pvz. Rusijoje tik 8 ,USA – nei vienos lenkiškos mokyklos.
    Kodėl nutylimi akivaizdūs antilietuviški nusikaltimai? Gėdingi tokio nutylėjimo faktai :
    1.Lenkija žinomu istoriniu laikotarpiu atliko ne vieną lietuviškų kaimų sušaudymo, “etninio valymo“ akciją. Lietuviai nutylėjo;
    2.Lietuviško Draučių kaimelio sušaudymą atliko okupantų lenkų “akovcų” aktyvistas. Lietuviai nutylėjo;
    3.Rytų Lietuvoje tebevykdoma gyventojų „tuteišių“, kalbančių „poprostu“, priverstinė polonizacija,diskriminacija. Lietuviai nutyli;
    4.Atvirai tautiniu pavadinimu, lyg būtų karo metas, įregistruota “Lietuvos lenkų rinkimų akcija”, LLRA. Lietuviai nutyli.
    Gėdingi lietuvių nutylėjimai padrąsina antivalstybinės LLRA aktyvistus nebaudžiamai kurti Rytų Lietuvoje autonomiją de facto. LLRA veikla seniai tapo baudžiamosios teisės objektu.
    Kodėl Lietuvos Generalinė prokuratūra yra neveiksni, simptomiškai “nutyli“ pavojingą LLRA veiklą Rytų Lietuvoje? Algos per mažos?

    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *