Šiandien važiuojant traukiniu ir išgirdus, jog kita stotelė – Paneriai, vargu ar kas išsigąstų. Atvirkščiai, juose yra kažkieno namai, ten kažkas jaučiasi laukiamas. Dar nacių okupacijos metais Paneriai asocijavosi su žudynių vieta, kur dėl įvairiausių kaltinimų buvo sušaudyta 100 tūkstančių įvairių tautybių žmonių. Raudonosios armijos kariai po to, kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir Vilniaus kraštas, įsikūrė Paneriuose. Tai buvo karinė bazė, kurioje veikė aviaciją aptarnavusi kuro saugykla, buvo amunicijos sandėliai.
Čia kurį laiką buvo laikomi, o vėliau žudomi tuometinei valdžiai neįtikę žmonės. Daugiausiai čia žuvo žydų, tačiau didelę mirusių dalį sudarė Vilniaus krašto lenkai, gudai, rusai, ukrainiečiai, lietuviai. Čia išžudyta visa tuometinė romų populiacija. Paneriuose taip pat sušaudyti 86 Lietuvos vietinės rinktinės kariai, apie 500 katalikų kunigų. Daugiau apie šį muziejų ir jo teritorijoje įvykusių istorinių įvykių reikšmę pasakojo Panerių memorialinio muziejaus vedėjas Algis Karosas.
Prieš daugiau nei šimtmetį nužudyti žmonės nepamiršti
Panerių memorialinio muziejaus vedėjas sakė, kad lankytojų gausa nesiskundžia. Jų srautas gerokai padidėja pavasarį – tuomet atvažiuoja daug moksleivių grupių. Nemažai dėmesio sulaukiama ir iš užsieniečių: „Lankytojų nestokojame, atvažiuoja daug žmonių mažomis grupelėmis – kiek telpa į lengvąją mašiną, o šiaip žmonės atvažiuoja iš viso pasaulio: Vietnamo, Kinijos, Australijos, Austrijos, Kambodžos, Vokietijos“, – kalbėjo A. Karosas.
Kadangi Paneriuose buvo sušaudyta daugiausiai žydų ir Vilniuje gyvenusių lenkų, šių tautybių bendruomenės taip pat nelieka abejingos savo tėvynainių atminimui. „Atvažiuoja daug lenkų, jie atvyksta su kunigais, čia vyksta pamaldos“, – apie dvasingus lenkų vizitus žudynių vietoje pasakojo A. Karosas. Pašnekovas kalbėdamas apie žydų bendruomenę papasakojo ne tik apie muziejaus teritorijoje pastatytus kelis paminklus žuvusiems atminti, bet ir apie itin senyvo amžiaus žmonių norą išsaugoti istorinę tokių įvykių atmintį. „Pavyzdžiui, iš Izraelio atvažiuoja net trijų kartų žmonės. Vos judantis senukas, jo vaikai ir vaikaičiai. Jie atvažiuoja, nes žino, kad, pavyzdžiui, jų senelis buvo čia nužudytas. Ir parodo šią vietą savo vaikams“, – sakė Panerių memorialinio muziejaus vedėjas.
Pabėgimas įmanomas
A. Karosas pasakojo, kad esama pabėgimo iš šios žudynių vietos atvejų. Tiesa, jų yra vos keli. Pašnekovas išskyrė Abraomo Bliazerio istoriją, kuris į Panerius buvo patekęs net 2 kartus ir abu kartus sėkmingai pabėgo. Pirmą kartą jis buvo atvežtas į eilinį sušaudymą 1941 metais.
Pastatytas prie duobės, į kurią po šūvio turėjo kristi negyvas, A. Bliazeris išgyveno. „Jis įkrito į duobę anksčiau, nei jį spėjo nušauti. Jis sulaukė, kol ateis vakaras ir šaudytojai išvyks. Tuomet išlipęs iš duobės pabėgo“, – apie gyvybę A. Bliazeriui išsaugojusį atsitiktinumą pasakojo A. Karosas.
Antrą kartą A. Bliazeris į Panerius pateko 1943 metais. Jis ten praleido du su puse mėnesio. Pasakodamas apie antrą A. Bliazerio pabėgimą A. Karosas atskleidė jo profesinio gyvenimo detalę: „Jis buvo pasikasimo po žemėmis meistras. Jis buvo vagis. Jo amatas buvo pasikasti po bankų seifais. Jis mokėdavo viską labai tiksliai apskaičiuoti.“
Degintojų brigadai priklausęs A. Bliazeris, kaip ir kiti mirčiai pasmerkti žmonės, buvo apgyvendinti giliose duobėse. Jis apskaičiavo, kiek reikia kastis gilyn tam, kad būtų įmanoma palįsti po pamatais. Vėliau apskaičiavo, kiek laiko ir kokį kelią reikėtų išsikasti tam, kad urvas į paviršių išvestų tokioje vietoje, kur bėgančių iš duobės žmonių nematytų budintys apsauginiai. „Kasti reikėjo du su puse mėnesio, o urvas buvo nedidelis. Smėlis labai lengvai byrėjo, todėl reikėjo atramų. Jas dėliojo iš įvairių lentelių. Išėjo toks kaip 60-65 centimetrų pločio tunelis. Toks, kiek reikia žmogui pralįsti“, – detalėmis apie A.Bliazerio kastą tunelį dalinosi Panerių memorialinio muziejaus vedėjas. Kartu su A.Bliazeriu pabėgo dar 84 žmonės.
Bandžiusių pabėgti likimai
Ne visi bandymai pabėgti buvo sėkmingi, o ir kasimasis po žemėmis nebuvo vienintelis būdas, kuriuo bandyta išsigelbėti. Vienas iš variantų pabėgti iš žudynių vietos – į ją net neatvykti. „Jeigu buvo vežama traukiniu, prieš tunelį traukiniai sulėtindavo greitį ir žmonės vagone pasidarę kokią nors landą iš jo šokdavo“, – kalbėjo A. Karosas. Tačiau ne visi bandymai buvo sėkmingi. „Vieni kažką susilaužydavo ir juos sugaudavo apsauginiai, o kiti pabėgdavo. Bet iššokus iš traukinio reikėdavo dar ir puikiai orientuotis naujoje aplinkoje“, – apie sunkų kelią į laisvę pasakojo pašnekovas.
Dar vienas būdas pabėgti iš žudynių vietų labai priklausė nuo sėkmės ir netaiklios šaudytojo rankos. „Atvežus į Panerių mišką sušaudyti, ne visada taikliai nušaudavo. Sužeistasis nukrisdavo į duobę ar ant jo užkrisdavo kiti. Niekas netikrindavo, kaip nušauta. Įkrisdavo kūnas į duobę ir palikdavo ten. Vienam žmogui buvo skiriama viena kulka. Būdavo, kad žmones tik sužeisdavo. Tai jie sulaukdavo, kol šaudymas baigdavosi ir tiesiog išlipdavo iš duobių“, – pasakojo Panerių memorialinio muziejaus vedėjas. Vėliau užsiminė, kad po kurio laiko į duobes pradėta pilti negesintas kalkes. Joms patekus ant žaizdos būdavo neįmanoma apsimesti mirusiu ir paslėpti skausmo, taigi laimingųjų, galinčių pabėgti, nebeliko.
Kalbėdamas apie kitų likimus A. Karosas pasakojo, kad dalis pabėgėlių vėliau pasitraukė į mišką: „Daug jų nukeliavo į Rūdninkų girią ir prisijungė prie sovietų partizanų.“ Daugumos jų gyvenimo istorijos nėra žinomos. „Faktiškai jie visi buvo apsirūpinę gyvenimo pradžiai – turėjo brangaus metalo. Kada turi aukso, negali dėl to afišuotis. Juo labiau kad dalis į Panerius atvežtų pasmerktųjų buvo kriminaliai nusikaltėliai, o paskui dar ir pabėgėliais tapo“, – kalbėjo pašnekovas.
Nuteistųjų šaudytojais tapo ne savo valia
Kalbėdamas apie tai, kokį darbą atlikdavo šaudytojai, A. Karosas išskyrė kelias tokių žmonių grupes. Viena iš jų – kriminaliniai nusikaltėliai. „Labai įvairūs. Kai karas prasideda, iš kalėjimų paleidžiami kriminaliniai nusikaltėliai. Jie tuomet ieško sau pragyvenimo šaltinio. Žudymas būna pateisinamas – gauni pragyvenimą, gauni gerti, gauni, ko nori. Kalėjimuose buvo pilna visokių žmogžudžių – gali žudyti, daryti ką nori, o tau už tai dar pinigus mokės“, – liūdną karo laikotarpio realybę konstatavo jis. Nepaisant to, kad tarp šaudytojų buvo ir dėl to malonumą jaučiančių žmonių, būta ir vyrų, kurie privalėjo pasirinkti, žūti pačiam ar žudyti kitus. „Antra grupė buvo karo belaisviai arba buvę milicininkai. Kas norėjo, galėjo arba tapti šaudytoju, arba eiti į frontą. Kai kurie nežinojo, kam pasirašo. Duodavo priesaiką ir manydavo, kad bus kaip pagalbiniai policininkai“, – sakė Panerių memorialinio muziejaus vedėjas.
Valdžios dėmesys fašizmo aukoms – butaforinis
A. Karoso teigimu, anksčiau Panerių memorialiniame muziejuje tebuvo vienintelis ženklas, menantis apie ten vykusias žudynes. Šalia bendro kapo buvo lentelė su užrašu „Fašizmo aukoms atminti“. Tačiau laikui bėgant Panerių memorialiniame muziejuje atsirado vis daugiau paminklų pagerbti vis skirtingą tautą. Kalbėdamas apie savotišką žmonių susvetimėjimą, Panerių memorialinio muziejaus vedėjas taip pat paminėjo, kad dauguma valdžios atstovų į Panerius atvažiuoja tik tam tikromis progomis, atneša vainikus ir taip tarsi pasirodo, pasižymi, kad dalyvavo. „Tačiau jų atvykimas nėra nuoširdus, be tikros užuojautos“, – apgailestavo pašnekovas.
Paneriuose žuvo 86 Lietuvos vietinės rinktinės kariai
A. Karosas kalbėdamas apie Paneriuose žuvusiu žmones pasakojo ir apie 1944 metais suformuotą Lietuvos vietinę rinktinę. Pasak jo, anuomet Vokietija norėjo Lietuvoje, kaip daugelyje Europos valstybių, steigti SS dalinį, tačiau vokiečiams Lietuvos jaunimo tokiam tikslui mobilizuoti nepavyko. „Tada sumanyta siekti kompromiso. Generolas Povilas Plechavičius kreipėsi į Lietuvos jaunuolius ir pranešė, kad steigiama Lietuvos vietinė rinktinė, kuri priklausys Lietuvos kariuomenei“, – pasakojimą tęsė pašnekovas. Pasak jo, vokiečiai partizanų bijojo kaip ugnies, dėl to pagrindinis Vietinės rinktinės subūrimo tikslas buvo apginti valstiečius nuo lenkų AK partizanų. Kreipdamasis į Lietuvos jaunuolius generolas P. Plechavičius pabrėžė būtinybę kovoti su „raudonuoju banditizmu“ ir Armija Krajova. Gegužės mėnesį pradėtas iš anksto suplanuotas Vietinės rinktinės naikinimas.
1944 m. gegužės 15–21 dienomis, artėjant frontui, okupacinė nacių valdžia SS pajėgomis išformavo Lietuvos vietinės rinktinės padalinius, o štabą su generolu P. Plechavičiumi suėmė. Apie 300 kariūnų nespėjo pabėgti – buvo aprengti Vermachto uniformomis bei išvežti į nacistinę Vokietiją kovoti jos fronte. Dalis buvo sušaudyti Paneriuose. 2004 m. birželio 18 dieną ten atidengtas paminklas nacių nužudytiems Lietuvos vietinės rinktinės kariams.
