V. V. Landsbergis 90-mečio sulaukusį Meką siūlo pristatyti Nobelio premijai (0)

Jonas Mekas | A.Petrulevičiaus nuotr.

Andis Varholas, Niko, Alenas Ginsbergas, Joko Ono, Džonas Lennonas,  Salvadoras Dali… Tai – tik mažytė dalelė asmenybių, su kuriomis draugavo, iki šiol bendrauja garsusis lietuvis – Niujorke gyvenantis filmeikeris  Jonas Mekas.

Rugsėjo 6-ąją Vilniuje prasidėjo 7-asis tarptautinis trumpų filmų festivalis.  Jo metu bus parodyta ir J. Meko juostų retrospektyva – 10 filmukų, trunkančių ne  ilgiau nei 10 minučių. Filmai, organizatorių teigimu, atrinkti J. Meko sprendimu  ir su jo žinia, o ši programa taip pat neatsitiktinė – šių metų gruodžio mėnesį Jonas Mekas švęs 90-metų jubiliejų.

Kaip įprasta, J. Meko filmuose pamatysime šiek tiek aukštosios politikos, šiek tiek įstabių gamtos vaizdų, poezijos. Juose atsispindės tikrasis J. Mekas,  jo spalvingas gyvenimas, kurį neblogai pažino prieš porą dešimtmečių pas J. Meką svečiavęsis ir iš jo mokęsis režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Gerbiamas Vytai, ko gero, J. Meko jubiliejus supurtys meninę Niujorko  bendruomenę. Kaip manote, ko tą dieną galima tikėtis?

Neabejoju, kad per jo jubiliejų pamatysime tokių veidų, kad, švelniai  tariant, nustebsime… O tai, kad Lietuva J. Meko iki šiol nepristatė Nobelio  premijai, yra tik mūsų apkiautimas, kaimietiškas nerangumas arba pavydas. Kito  lietuvio, taip toli nuėjusio į pasaulinės kultūros dirvonus, neturime ir, ko  gero, greitai neturėsime. Šiai garbingai premijai J. Meką pasiūlyti turėtų kūrybinės organizacijos – kinematografininkų arba rašytojų sąjunga. Bet nežinau,  ar jos kada nors tai padarys. Na, o aš jau dabar siūlau.

Jūs gerai pažįstate J. Meką – esate pas jį stažavęsis, apie jį sukūrėte du filmus. Kaip sekėsi su juo sutarti, bendrauti? Koks jis žmogus?

J. Meką pažįsta daugelis: jis – atviras žmogus, per jo rankas perėjo  daug fotografų, režisierių, dailininkų, poezijos, kino mėgėjų. Nesu šia prasme  išskirtinis. Kažkada su bičiuliais kalbėjom, kad reikėtų surengti filmų apie  Joną Meką festivalį – mat visi lietuviai, kurie atvažiuoja į Niujorką ir turi  kamerą, stengiasi sukurti filmą apie Joną Meką. Taigi filmų apie jį yra  daug.

Ir kodėl jie tai daro? Nori pasišildyti jo šlovės  spinduliuose?

Manau, kad ne. J. Mekas yra toks improvizuojantis, netikėtas, kad kiekvienas  susitikimas su juo – nepakartojamas. Jis niekada nekalba to paties. Su kiekvienu  kalba apie tai, kas tam žmogui svarbu, kas priimtiniau, aktualiau. Dėl to  kiekvienas kuria filmą tarsi apie save… Ir man šia prasme teko įdomi patirtis – jis mane mokė, vedė, stiprino supratimą apie kiną, gyvenimą. Iš to atsirado du  filmai „Jono Meko antologija“, kuriame atspindėtas J. Meko gyvenimas ir kūryba,  ir antrasis filmas „Niujorkas – mano šuo“, kuriame užfiksuoti fluksusiniai pakvailiojimai, nufilmuoti slampinėjant po Jono Meko prisijaukintą Niujorką. Pokštaujant ir rimtaujant.

Kai 1990 metais su grupe kolegų, būsimų režisierių – aš, Juozas Žižliauskas,  Audrius Stonys, Algimantas, Maceina, Arūnas Matelis, Artūras Jevdokimovas ir  kiti – nuvažiavome į Niujorką mokytis pas J. Meką, Lietuvoje apie jį mažai kas žinojo.

Kaip atrodė Jono Meko filmų laboratorija? Ar tokia  egzistuoja?

Visų pirma, tai – ne laboratorija, o filmų archyvas, kuriame sukaupti įdomiausi avangardinio kino pavyzdžiai. Nuo pirmųjų brolių Liumjerų filmų iki šiuolaikinio kino. Video tada dar nebuvo, tad eksperimentai užfiksuoti kino  juostoje. Skalė itin plati – nuo dokumentinio filmo apie „Rolling Stones“ iki  ekranizuotos poezijos ar abstrakčių kino grafikos eksperimentų… Visa tai žiūrėjome komentuojant pačiam J. Mekui. Iš posovietinės erdvės išsprūdusiems  režisieriams tai buvo neeilinis įvykis – juk eksperimentinio kino Sovietų Sąjungoje nerodė. Suvokėme, kad kinas nėra vien tai, ką kūrė „Gosskino“, F.  Felinis bei kiti žinomi režisieriai. Kad tai yra jaunas, besivystantis žanras,  kuriame dar daug ką galima atrasti. Ir nereikia kažkuo sekti, galima ieškoti ir  kažko naujo.

Kokios J. Meko kino taisyklės? Ką jis sako žmonėms, kuriuos moko  kino?

Daug dalykų moko, bet nemokydamas. Moko, kad kiekvienas žmogus – pats sau  mokytojas. J. Mekas žaidžia ir provokuoja įsitraukti į kino ar poezijos žaidimą, padaryti tai, ko tu pats nori. Sukuria ypatingą būseną, kurioje atsidūręs  pasakai ar padarai paradoksalius dalykus, sulaužai išankstines nuostatas ir  nustebini pats save.

Ką tokio privertė padaryti jus? Pasakyti ir padaryti tai, ko  nenorėjote pasakyti?

Atvažiavę į Niujorką, nusipirkome pirmą savo gyvenime videokamerą ir  filmavome viską iš eilės… Manau, kad visi režisieriai, kurie pas jį yra mokęsi  ar bičiuliavęsi, yra stipriai paveikti laisvės pojūčio – būti savimi. Ir  paprastos tiesos, kad menu ar meno fragmentu gali virsti bet kas… Aplink Joną Meką nuolat plevena kūrybos būsena – oras, vynas, poezijos ir bičiulystės  dvasia, nesąmonių krėtimo dvasia… Svarbiausia, kad siela dainuotų. J. Meko  negalima pakartoti. Buvo ne vienas bandymas pakartoti filmuojant „drebančia  kamera“ ar kuriant vaizdo dienoraščius, bet nelengva Joną aplenkti.

Avangardas – puiku, įstabu. O ką J. Mekas kalba apie Holivudo  kiną?

Filme „Jono Meko antologija“ jis taip sako – abu dalykai yra puiku, nuostabu,  bet tai – kitoks kinas ir tiek. Jie nekonkuruoja, gal net neturi nieko bendra.  Tarsi ūkininkai, auginantys avis ir karves… Tarkim, Holivudas gali būt įvardytas kaip karvė, o avangardas – kaip avys. Jų skirtingos funkcijos. Vienas – pienui, kitas – vilnoms, mėsai…

Kas siejo Joną Meką ir legendinį Džoną Lenoną?

Siūlau paskaityti knygą „Trys draugai“, bet ne E. M. Remarko, o Jono Meko,  kurioje užrašyti pokalbiai, įvykę tarp Jurgio Mačiūno, Johno Lenono ir Yoko  Ono. Juose dalyvavo ir J. Mekas, kuris visa tai filmavo. Tai buvo labai graži  Niujorko avangardistų kūrėjų (žaidėjų?) bendruomenė, kurie kūrė ne tik kiną, muziką, bet ir fluksišką gyvenimo būdą. Jei teisingai atmenu, būtent J.  Mekas ir paskatino Y. Ono ir J. Lenoną paimti į rankas bolexą – mažytę kamerytę ir filmuoti. Pirmieji jų filmai buvo sukurti J. Meko  filmeikerių kooperatyve. Buvo susikūrusi smagi kompanija, karštai  kūrybiškai siautusi, tačiau tik pusė jos beliko. J. Mačiūno ir J. Lenono nebėra,  o Y. Ono iki šiol yra ištikima J. Meko archyvo Niujorke mecenatė ir jie iki šiol  bendrauja.

Džiaugiamės, kad jau ir Lietuvoje turime J. Meko filmų, kūrybos  pavyzdžių. Kur ir kaip jie saugomi?

Kažkada buvo pagamintos geriausių Jono Meko archyvo darbų kopijos ir  parvežtos į Lietuvą, dabar net nežinau, kur jos: ar Kultūros ministerijoje, ar  Jono Meko vizualiųjų menų centre, o gal Fluksus Ministerijoje Kaune? Kalbama,  jog vis dar ketinama Vilniuje, Užupyje, įkurti Jono Meko kino centrą, kur būtų galima užbėgus pasižiūrėti jo filmų, išgerti kavos…

Arba sukurti trumpametražį – 5–7 minučių – trukmės  filmą…

Trumpametražių jo filmų nežinau taip gerai, kaip ilgųjų. Prieš gerą dešimtmetį su Juliumi Žižliausku bei kitais bendraminčiais J. Mekas bandė kurti  vadinamuosius haiku filmus (iš trijų kadrų), sekdamas japonų poezijos tradicija.  Gal prieš trejus metus buvo sau iškėlęs kitą uždavinį – kasdien, 365 dienas per  metus, sukurti po trumputį filmą ir įdėti į internetą. Beje, jis tą planą  įgyvendino ir idėją realizavo. Už tai J. Meką galima įtraukti į Gineso rekordų knygą kaip režisierių, kuris sukūrė 365 filmus per metus. Turino knygų mugėje  buvome su juo susitikę – jis nešiojosi kamerą ir viską fiksavo, o vakarais  eidavo montuoti. Kiekvieną dieną darė po vieną filmuką ir vis dėjo į Internetą.

Deja, dabar aktyviai su Jonu nebebendraujame – kiekvienas verdame  savo kūrybinėse virtuvėse. Susirašome ir pasidžiaugiame ar paliūdime, kai koks  bičiulis iškeliauja Anapilin. Arba kuo nors pasirūpiname, pavyzdžiui, Viliaus  Orvido sodyba. Neseniai J. Mekas britų bendruomenei Londone buvo organizavęs  parodą, pristatydamas šią unikalią sodybą. Jam skauda širdį, kad Lietuva neranda  būdo jai prikelti, o V. Orvidą – pasauliui parodyti kaip unikaliausią XX a.  skulptorių. Tokie mūsų bendri rūpestėliai.

J. Mekas, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių, savaip kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Kaip jis tuos filmus konstravo, kūrė, ko prifilmavo ir  parodė Amerikai apie Lietuvą?

Filmų apie Lietuvą yra nemažai. Sakyčiau, jog J. Meko filmai apie Ameriką irgi yra apie Lietuvą… Man artimiausi du: „Lost lost lost“ – autobiografinis  filmas apie dipukus, apie ištisą pabėgėlių kartą, kaip Jonas nuo jų atsiskyrė ir  persikraustė į Manhataną ir tapo filmeikeriu avangardistu. Kitas  nuostabus filmas – „Rojus dar neprarastas“: tai – kelionė į tuo metu okupuotą sovietinę Lietuvą. Sovietai jam leido aplankyti kaime gyvenančią mamą, jis čia  atsivežė savo dukrytę, paskui viską filmavo, rodydamas dukrai: čia – tikros  uogos, čia – tikra upė, čia – tavo močiutė… Tai – vienas gražiausių filmų apie  Lietuvą, kurį galima rodyti visame pasaulyje.

Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės peripetijoms, Jonas labai atidžiai  stebėjo Lietuvos kelią į laisvę, o sovietinę agresiją fiksavo namie, per visas  namuose matomas pasaulio televizijas. Viską dėjo į archyvą, o vėliau sumontavo  sugestyvų filmą, kuris yra svarbus ne tik kinematografininkams, bet ir  istorikams.

Rusijos propagandinė mašina stengiasi ištrinti tą laikotarpį, kad pasaulis  neprisimintų tos gėdos, kaip maža tautelė su savo Sąjūdžiu padarė perversmą Rusijos ir pasaulio istorijoje. Be ginklo, be kraujo, be jėgos. Jeigu jis būtų filmuotas čia, vietoje, gal ir nebūtų toks ekskliuzyvas. Dabar gi J.  Mekas viską parodo Amerikos žurnalistų, komentatorių akimis. Kaip jie ir jų kalbinami politikai keičia savo požiūrį į Lietuvą. Tai – diplomatijos ir  didžiosios politikos, to, kas dėjosi XX a. pabaigoje, parodymas, kai maža  valstybėlė nutaria veikti taip, kaip jai patinka – kokia kyla sumaištis ir  suirutė. Unikalus filmas.

Kuo ypatingas J. Mekas: įvairiapusis talentas, žmogus-orkestras,  genijus? Gal žinote, ką Lietuva jam įteiks 90 metų proga, kokį parodys pagarbos ženklą?

Nežinau, kaip tai vyks, galiu tik siūlyti Nobelio premiją, gero gruziniško  vyno butelio premiją… Eilėraščio premiją… O, jei rimtai, tai šia proga  galėtume Lietuvą geriau supažindinti su J. Meku. Lietuvą – ne tik Vilnių, bet ir  kitus miestus – su jo kūryba, jo poezija.

Juk J. Mekas sėkmingai realizavosi net keliose srityse. Pirmas dalykas – poezija. Jo knygos – tai aukščiausio lygio lietuvių poezija. Šis poetiškumas  prasismelkia ir į filmus: daugelis jo filmų turi paantraštę: dienoraščiai,  užrašai, pastabos, trumpi kino etiudai, ketureiliai. Kartais jie pristatomi po  vieną, kartais suveriami tarsi posmai, karoliai.

Dar vienas žanras – romanas „Žmogus be vietos“, tikrai vertas būti geriausių lietuviškų romanų dešimtuke. Tai skaudi, kartais autoironiška eseistinė kūryba,  atspindinti mūsų tautos charakterį, kontekstus, blaškymąsi po II pasaulinio karo  traukiantis į Vakarus. J. Mekas turi unikalių gebėjimų užfiksuoti tai, ką mato  ir girdi.

Ir trečias dalykas – kino guru. Naujasis Amerikos kinas neįsivaizduojamas be  jo pavardės. Lietuvis, pradėjęs naują kino bangą Amerikoje, o paskui visame  pasaulyje. Turime tokį unikalų žmogų, bet gal esame pernelyg kompleksuoti, kad  savo iškilių asmenų kartais nemokame tinkamai pagerbti? Gaila. Tikiuosi, kad  90-metis bus proga pasitaisyti.