Kviečia paroda „Mykolui Biržiškai – 130“ (1)

Mykolas Biržiška

Mykolas Biržiška

Rugpjūčio 24 d. sukanka 130 metų nuo lietuvių literatūros ir kultūros istoriko, tautosakos tyrinėtojo, pedagogo, publicisto, teisininko, visuomenės veikėjo, Vasario 16 Akto signataro Mykolo Biržiškos gimimo. Minint šią sukaktį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje parengta paroda, kuri veiks iki spalio 15 d.

Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (Mažeikių r.) žemaičių bajorų šeimoje. Tėvas Antanas Biržiška (1855–1922) buvo gydytojas, motina Elžbieta Rodzevičiūtė (1858–1938) – muzikos mokytoja. Nuo 1895 m. Mykolas Biržiška mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš kurios net du kartus buvo pašalintas – už stačiatikių pamaldų nelankymą, lietuviškos vakaronės organizavimą. Visgi gimnaziją baigė ir 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Taip pat klausė ir istorijos, literatūros ir kalbotyros paskaitų. Studijų metais buvo aktyvus Lietuvių studentų draugijos narys, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už kurią 1902 m. buvo areštuotas ir kalintas Maskvos, Vilniaus, Kauno kalėjimuose. Paleistas į laisvę, baigė studijas universitete ir įstojo į advokatūrą. Kurį laiką Vilniuje dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, bandė gauti darbą teisme, tačiau nesėkmingai. Trumpai (šešias savaites) dirbo Vilniaus miesto valdyboje referentu. 1909 m. gavo tarnybą Vilniaus žemės banke, kuriame dirbo iki 1915 m.

Gyvendamas Vilniuje tapo aktyviu lietuvių visuomenės veikėju. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, redagavo savaitraštį „Žarija“, žurnalą „Visuomenė“. Dalyvavo lietuvių draugijų „Rūta“, „Darna“, „Varpas“ veikloje. Nuo 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys. Skaitė viešas lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi nukentėjusiųjų nuo karo šelpimu.

1915 m. Vilniuje atidarius pirmąją lietuvių gimnaziją, Mykolas Biržiška tapo jos direktoriumi. Dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir geografiją. Aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, veiklą. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Mykolas Biržiška dalyvavo Vilniaus universiteto atkūrimo veikloje, organizavo Aukštuosius kursus (1919–1921 m.). Vilnių okupavus lenkams, liko jame Lietuvos įgaliotiniu ir iki 1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių tautinei ir politinei veiklai.

1922 m. vasario mėn. Mykolas Biržiška drauge su kitais 32 lietuvių ir baltarusių politikos bei kultūros veikėjais buvo deportuotas iš Vilniaus krašto į Kauną. Nuo 1922 m. Mykolas Biržiška profesoriavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1926–1927 m. buvo šio universiteto rektorius, 1922–1930 m. – Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius. 1924 m. kartu su kitais visuomenės veikėjais sudarė komitetą, kuris 1930 m. pastatė Papilėje paminklą Simonui Daukantui. 1939 m. Mykolo Biržiškos lėšomis Viekšniuose pastatyti modernūs „Daktaro Antano Biržiškos vardo sveikatos namai“. 1925–1935 m. – Vilniui vaduoti sąjungos centro komiteto pirmininkas. 1932 m. Mykolas Biržiška – VDU garbės daktaras, 1934 m. – Latvijos universiteto garbės daktaras. Taip pat nuo 1932 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius. 1940–1944 m. – Vilniaus universiteto rektorius.

Mykolas Biržiška aktyviai dalyvavo steigiant Lietuvos mokslų akademiją. Dar 1928 m. kartu su Vincu Krėve-Mickevičiumi, Petru Skardžiumi ir Kaziu Pakštu parengė Mokslų akademijos statutą. 1941 m. įkūrus Lietuvos mokslų akademiją, Mykolas Biržiška įsitraukė į jos veiklą, buvo išrinktas akademiku, Humanitarinių mokslų skyriaus generaliniu sekretoriumi. 1941–1942 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos pirmininku, vėliau šių pareigų atsisakė.

II pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. liepą M. Biržiška su šeima pasitraukė į Vakarus. Iki 1949 m. profesoriavo Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija). Nuo 1947 m. lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1949 m. emigravo į JAV. Gyvendamas Kalifornijoje, profesorius daug laiko praleisdavo Los Andželo bibliotekoje, kaupė medžiagą „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomams, nežiūrint garbingo amžiaus, aktyviai dalyvavo JAV lietuvių visuomeninėje veikloje. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, palaidotas Kalvarijų kapinėse.

1938 m. Izidoriaus Kisino sudarytoje „Prof. Mykolo Biržiškos bibliografijoje“ užfiksuota, jog per 35-erius savo veiklos metus (1903–1938 m.) profesorius paskelbė daugiau nei aštuonis tūkstančius rašinių. Parodoje eksponuojama tik nedidelė dalis gausaus profesoriaus mokslinio ir publicistinio palikimo. Tai monografijos, skirtos Antano Baranausko, Adomo Mickevičiaus, Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos analizei, folkloristikos (dainų) istorijos tyrimai: „Lietuvių dainų literatūros istorija“ (1919 m.), „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“ (1920 m.), „Dainos keliais“ (1921 m.), „Dainų literatūros vadovėlis“ (1923 m.), literatūros istorijos, folkloristikos, istorijos, geografijos vadovėliai, publicistikos knygos: „Vilniaus Golgota“ (1930 m.), „Vilniaus reikalu Amerikos Lietuvoje“ (1940 m.), „Dėl mūsų sostinės : (iš Vilniaus darbo atsiminimų)“ (1962 m.), „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (1938 m.), literatūra apie profesorių Mykolą Biržišką, fotografijos iš Retų spaudinių skyriaus fondų.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *