D.Razauskas. Ar tikrai Jonas ir Joninės – krikščioniški žodžiai? (10)

Dainius Razauskas | asmeninė nuotr.

Dainius Razauskas

Jonui Vaiškūnui, verkusiam esą jo vardas nelietuviškas, kad neverktų, bet juoktųsi

Pradėkime nuo senovės romėnų dievo Jano, lotynų k. Jānus arba Iānus. Kazimiero Kuzavinio apibrėžimu, tai „senovės italikų saulės kelio, laiko ir metų, durų ir vartų, pradžios ir pabaigos dievas, vaizduojamas su raktu ir dviem veidais – jaunu, atsuktu į ateitį, ir senu, žiūrinčiu į praeitį; jam buvo skirtas sausio mėnuo“. Pats jo vardas yra vienos šaknies su žodžiu iānua ‘durys, vartai, įėjimas’ [1].

Štai kaip apie Janą yra rašęs Rene Genonas (René Guénon): „Janas paprastai turi du raktus. Tai raktai nuo solsticijų vartų, Iānua Coeli ir Iānua Inferni, žyminčių atitinkamai žiemos ir vasaros saulėgrįžas, t.y. du kraštutinius saulės kelio metų cikle taškus, kadangi Janas, kaip ‘Laiko viešpats’, kartu yra durininkas (iānitor), ‘atidarantis’ ir ‘uždarantis’ šį ciklą. Kita vertus, jis ir iniciacijų į misterijas dievas. Lo. initiatio kilęs iš in-īre ‘įeiti’ (kas vėlgi mena vartų simboliką), o pasak Cicerono, vardas Iānus tiesiog bendrašaknis su veiksmažodžiu īre ‘eiti’. Ta pati šaknis i- ta pačia reikšme aptinkama ir sanskrite, kur tarp jos vedinių vėlgi yra žodis yāna- ‘kelias’, savo forma prilygstantis Jano vardui. ‘Aš esu kelias’, – sakė Kristus“ [2].

Toliau: „Kalbame apie Zodiako rato simboliką, ir, matyt, ne veltui šis ratas, kurio viena pusė prasideda žiemos saulėgrįža ir kyla, o kita – vasaros saulėgrįža ir leidžiasi, taip dažnai vaizduotas viduramžių bažnyčių portaluose. Čia mes matome dar vieną dviejų Jano veidų prasmę: jis yra ‘dviejų kelių viešpats’, prasidedančių atitinkamais saulėgrįžų vartais“, ir „tai tie patys du keliai, kuriuos hindų tradicija vadina ‘dievų keliu’ (deva-yāna-) ir ‘protėvių keliu’ (pit-yāna-). Savo ruožtu Ganešas, kurio simbolika daug kuo sutampa su Jano, yra ‘dviejų kelių viešpats’, ir kaip tik todėl, kad jis ir ‘žinojimo viešpats’, o tai mus vėl sugrąžina prie iniciacijų į misterijas. Pagaliau šiedu keliai, kaip kad ir į juos vedančios durys, – tai esmiškai dangaus ir pragaro kelias“ [3].

„Janas kalbamuoju atžvilgiu yra durininkas (iānitor), atrakinantis ir užrakinantis savo raktais metų ciklo duris (iānua), – čia galima paminėti ir rakto kaip Ašies simboliką. Pačios durys – tai ne kas kita kaip saulėgrįžų vartai, apie kuriuos jau užsiminėme. Dėl to negali būti jokių abejonių: Janas juk davė savo vardą sausio mėnesiui (Iānuarius), pirmajam metų mėnesiui, kuris juos, pasibaigusius žiemos saulėgrįža, iš naujo ‘atidaro’. Be to, tai patvirtina ir iš Jano šventė, kurią Romos amatininkų gildijos (Collegia Fabrorum) šventė būtent per abi saulėgrįžas, ir mums verta ties tuo stabtelėti. Janas buvo tiek ‘trijų laikų viešpats’ (vardas, kuriuo hindų tradicijoje vadintas Šiva), tiek ‘dviejų kelių viešpats’, dešiniojo ir kairiojo, kuriuos pitagoriečiai žymėjo raide Y ir kurie iš esmės sutampa su minėtaisiais deva-yāna- ir pit-yāna-“ [4].

„Krikščionybėje dvi Jano šventės tapo dviejų šventų Jonų šventėmis, visuomet švęstomis tuo pat laiku, t.y. iškart po žiemos ir vasaros saulėgrįžų“. „Žiemą šv. Jono (t.y. šv. Jono Apaštalo) šventė iš tikrųjų yra nepaprastai artima Kristaus gimimo šventei, Kalėdoms, kurios savo ruožtu tiksliai sutampa su žiemos saulėgrįža. Įdomus ir neabejotinai išskirtinis mūsų kalbamų dalykų atspindys yra tryliktojo amžiaus šv. Remigijaus bažnyčios Reimse langas. Klausimas, kuris gi iš šventų Jonų jame pavaizduotas, taip ir liko neatsakytas. Tiesa ta, kad jame – ir čia nėra reikalo ieškoti jokios painiavos – pavaizduoti abu, ką rodo ir dvi saulėgrąžos, žiūrinčios į priešingas puses virš galvos ir žyminčios kaip tik dvi saulėgrįžas bei du Jano veidus. Kaip iškalbingą sutapimą prisiminkime čia ir populiarų posakį ‘vienas Jonas verkia, kitas juokiasi’, kuriame tarsi aidas ataidi du priešingi Jano veidai“ [5].

René Guénono pastebėtoji dviejų saulėgrąžų simbolika akivaizdi ir pačiame prancūziškame šio augalo pavadinime tourne-sol, pažodžiui tiesiog ‘saulė-grįža’ (tourner ‘sukti, gręžti’ bei sol ‘saulė’). Panašiai latvių kalboje vienaskaitoje saules-grieze reiškia ‘saulėgrąža’, o daugiskaitoje saules-grieži – ‘saulėgrįža’. Pagaliau lietuvių tiek saulė-grąža, tiek saulė-grįža gali reikšti ir viena, ir kita [6].

Dviejų saulėgrįžų, vasaros ir žiemos, ir atitinkamus du šventus Jonus, matyt, mena ir lietuvių posakis Kaip per šventą Joną ant ledo [7].

Pasekime dar keletą R.Genono minties žingsnių: „Nors vasara paprastai laikoma džiugiu metų laiku, o žiema – liūdnu, kadangi pirmoji šiaip jau išreiškia šviesos triumfą, o antroji – tamsos, dvi atitinkamos saulėgrįžos vis dėlto turi visiškai priešingą reikšmę. Šis paradoksas gali pasirodyti gana keistas, tačiau visai nesunku suprasti, kodėl būtent šitaip iš tikrųjų yra, vos tik pažvelgiame į metus tradicinio žinojimo šviesoje. Išties, kas jau pasiekė savo maksimumą, nuo šiol tegali nykti, o kas pasiekė savo minimumą, priešingai, toliau gali tik augti. Štai kodėl vasaros saulėgrįža žymi nykstančios metų pusės pradžią, o žiemos saulėgrįža, priešingai, – augančios. Tai savo kosmine prasme paaiškina ir šv. Jono Krikštytojo, gimusio kaip tik per vasaros saulėgrįžą, teiginį, esą ‘Jam skirta augti, o man – mažėti’ (Jn 3:30). Hindų tradicijoje kylanti metų pusė savo ruožtu siejama su deva-yāna-, o nykstanti – su pit-yāna-. Zodiake tad Vėžio ženklas, kuriam priklauso vasaros saulėgrįža, mena ‘žmonių vartus’, vedančius į pit-yāna-, ir priešingai – Ožiaragio ženklas, kuriam priklauso žiemos saulėgrįža, mena ‘dievų vartus’, vedančius į deva-yāna-. Iš tikrųjų būtent kylanti metų pusė yra ‘džiugus’, t.y. gera žadantis, teigiamas periodas, o nykstanti – ‘liūdnas’, t.y. bloga žadantis, neigiamas. Tas pat savaime pasakytina ir apie atitinkamus saulėgrįžų vartus, atveriančius kiekvieną iš šių periodų, į kuriuos metus padalija pats saulės judėjimas. Krikščionybėje abiejų šventų Jonų šventės tiesiogiai susiję su abiem saulėgrįžom (iš tikrųjų jos eina vos vos paskui tikslias abiejų saulėgrįžų datas: šv. Jono Apaštalo bei Evangelisto – gruodžio 27-ą, o šv. Jono Krikštytojo – birželio 24-ą pagal tradicinį Romos kalendorių, o tai tik dar akivaizdžiau atskleidžia juodviejų reikšmę, nes augimas ir nykimas jau yra prasidėję; vedų simbolikoje pit-loka- ‘protėvių pasaulis’ ir deva-loka- ‘dievų pasaulis’ savo ruožtu išdėstomi atitinkamai ne visai tiksliai pietuose ir šiaurėje, bet vos į pietvakarius ir į šiaurės rytus). Išties pažymėtina, – nors mums ir neteko susidurti, kad kas anksčiau būtų tai pastebėjęs, – jog augimą bei nykimą, apie kuriuos kalbame, savaip mena ir pats dviprasmiškas Jono vardas (turime omeny jo etimologinę reikšmę hebrajų kalboje; panašumas su Janu, žinoma, tėra sąskambis, neturintis nieko bendra su etimologija, ir vis dėlto ne mažiau reikšmingas simboliškai, kadangi abiejų šventų Jonų šventės užėmė kaip tik dviejų Jano švenčių per vasaros bei žiemos saulėgrįžas vietą). Hebrajų žodis hānān reiškia kartu ir ‘malonė’ bei ‘pasigailėjimas’, ir ‘gyrius, šlovė’ (mažų mažiausiai įdomu, jog atitinkamai dviprasmiški ir tokie prancūzų kalbos žodžiai kaip grâce ‘malonė, pasigailėjimas’ bei ‘gracija, grožis’ ir merci ‘gailestis, pasigailėjimas’ bei ‘padėka, dėkingumas’). Taigi vardas Jōhānān gali reikšti tiek Dievo malonę ar pasigailėjimą, tiek ir Dievui reiškiamą dėkingumą ar giedamą šlovę. Nesunku pastebėti, kad pirmoji iš šių dviejų reikšmių visai tinka šv. Jonui Krikštytojui, o antroji – šv. Jonui Evangelistui. Negana to, galima sakyti, kad malonė bei pasigailėjimas tarsi nusileidžia, o gyrius bei šlovinimas – kyla, o tai vėl mums primena dvi atitinkamas metų puses. Čia vėl prisiminsime ir gerai žinomą, tačiau vargu ar deramai suprantamą posakį ‘vienas Jonas verkia, kitas juokiasi’, susiedami jį su ‘liūdesiu’ bei ‘džiaugsmu’ ką tik išsakyta prasme. Šis posakis iš esmės reiškia tą patį, ką ir du Jano veidai. ‘Verkiantis Jonas’ yra tas, kuris meldžia Dievo malonės, pasigailėjimo, t.y. šv. Jonas Krikštytojas, o ‘besijuokiantis Jonas’ – tas, kuris gieda Jam šlovę, t.y. šv. Jonas Evangelistas“ [8].

*

Tokia ilga citata pateisinama tuo, kad nors glaustai, bet aiškai atskleidžia kontekstą, kuriame iš tikrųjų dera nagrinėti vasaros saulėgrįžos pavadinimus – ir lietuvių Jonìnės, Jõninės, padarytą iš asmenvardžio Jõnas, ir juolab latvių Jāņi, padarytą iš atitinkamo latvių asmenvardžio Jānis. Viena vertus, pastarojo niekaip negalima skirti nuo krikščioniškojo Jono, ypač nuo Jono Krikštytojo, la. Jānis Kristītājs, per Europos kalbas gauto iš hebrajų Jōhānān, paprastai pateikiamo reikšme ‘Jahvė maloningas’ [9] (galimus variantus žr. aukščiau). Šį „savaime suprantamą“ požiūrį Latvijoje nuo bet kokių mėginimų paaiškinti vardą Jānis kitaip, remiantis pačia latvių kalba, gina, pavyzdžiui, H. Biezais [10].

Kita vertus, tokie mėginimai turi ne mažiau rimtą pagrindą ir todėl yra lygiai teisėti. Antai K. Straubergo prielaida apie galimą latvių Janio ryšį su romėnų Janu, kurią E. Lauberte papildė sąsaja su jau minėtu s. indų yāna-, padarytu iš veiksmažodžio yāti ‘eina, joja, keliauja, vyksta’, savo ruožtu giminiško latviškajam jāt ‘joti’; plg. šia prasme, juolab metų rato bei dviejų saulėgrįžų atodairoje, latvių dainą: Jānis jāja visu gadu, nu atjāja šovakar „Janis jojo visus metus, o atjojo tik šįvakar“ [11]. K. Karulis, „Latvių kalbos etimologinio žodyno“ autorius, vienas iš tų, beje, kuriems šiuo klausimu buvo skirta H. Biezajo ironija, visiškai vienaprasmiškai teigia: „Tos pat kilmės kaip jāt – ir latvių mitologinis bei tautosakos Jānis (dial. Janis), atitinkantis lotyniškąjį Iānus (Iānis). Šios lyties pamatas yra ide. *jā-no-s ‘(at)einantis’ (su morfologiniais variantais). Iš čia ir s. ind. yāna- ‘kelias’ bei (neutr.) ‘ėjimas, judėjimas; važiuoklė’. Latvių mitologinis Janis buvo ateinantis ir išeinantis, jis išreiškė nenutrūkstamą kosmoso judėjimą: Jānīts nāca (variantas: jāja) pa gadskārtu ‘Janis atėjo (jojo) per metų laikus’). Įvedus Latvijoje krikščionybę, Biblijos legendų personažas Jōhānān ‘Dievas gailestingas’ > vok. Johan, Johannes vertimuose tapo perteikiamas kaip Jānis (Janis)“ [12]. Taigi la. Jānis esąs savas, indoeuropiečių prokalbę siekiantis vardas, tik sutapęs su žydų kilmės atneštiniu vokiškuoju Johannes.

Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad visai taip pat, kaip romėnų Janas buvo susijęs su durimis bei vartais (net kalbos lygmeny lo. Iānus : iānua ‘durys, vartai’), latvių Janis irgi susijęs su vartais, antai dainose: Jānīts sita vaŗa bungu / Vārtu stabu galīņā ‘Janytis muša vario būgną / Vartų stulpo viršuje’; Kur, Jānīti, tu dzīvoji / Līdz šitam Jānīšam? / V ā r t u staba malīņā, / Zem pelēka kamentiņa [akmentiņa] ‘Kur, Janyti, gyvenai / Iki šitos Janio šventės? / Prie vartų stulpo, / Po pilku akmenėliu’ [13].

Prisimenant Jono Evangelisto ryšį su žiemos saulėgrįža bei Kalėdomis, reikia atkreipti dėmesį į ištisą aibę požymių, suartinančių jį su pačiu Kalėdų išvakarėse gimusiu Kristumi. Visų pirma, S. Averincevo žodžiais, „jis yra mylimasis Jėzaus Kristaus mokinys, kartu su Petru tarp visų dvylikos apaštalų užimantis centrinę vietą“, anksčiau, beje, buvęs Jono Krikštytojo mokiniu [14]; Paskutinės vakarienės metu Jonas Evangelistas „gulėjo ant Kristaus krūtinės“; „iš visų apaštalų apie vienintelį Joną Evangelistą (‘mylimąjį mokinį’, Jn 19:26) sakoma, kad jis stovėjęs ant Golgotos šalia kryžiaus; mirdamas Kristus Jonui Evangelistui perdavė sūnaus pareigas mergelės Marijos atžvilgiu“; plg. dargi legendą Jono Evangelisto kūną, kaip Kristaus, išnykus iš kapo, o taip pat kitus jo bruožus, „darančius Joną Evangelistą labiau už kitus asmeniškai artimą Kristui ir tinkamą perimti bei skelbti itin gilias tikėjimo tiesas“ [15]. Prisiminkime čia R. Guénono užsimintas Kristaus sąsajas su romėnų Janu [16]. Šiaip ar taip, Kristaus žodžiai „Aš esu kelias“ sanskritiškai galėtų skambėti aham asmi yānaª, o „etimologine prasme“ tai reikštų tiesiog „Aš esu Janas“ (dar plg. „Aš esu vartai“, Jn 10:9) arba, pripažinus atitinkamą latvių Jānis kilmę, „Aš esu Janis“ (lietuviškai – „Aš esu Jonas“, tačiau apie lietuvių Joną kiek vėliau). Savo ruožtu latvių Janio nuolatinis epitetas yra „Dievo sūnus“, latviškai Dieva dēls, pavyzdžiui: Jānīti, Dieva dēls [17]; taip pat Jāņu diena svēta diena / Aiz visām dieniņām: / Jāņu dienu Dieva dēls / Saules meitu sveicināja ‘Janio diena šventa diena / iš visų dienelių: / Janio dieną Dievo sūnus / Saulės dukrą sveikino’ [18]; taip pat žr. Kr. Barono „Latvių dainose“: Vai, Jānīti, Dieva dēls, / Tavu augstu kumeliņu; Vai, Jānīti, Dieva dēls, / Tavu platu cepurīti[19] ir pan. Kai kuriose latvių dainose Janis neretai keičiamas pačiu Dievu, la. Dievs [20].

Ryšium su dviem šv. Jonais, susijusiais su atitinkamomis saulėgrįžomis, reikia turėti galvoje ir latvių Janiui artimą dvynių temą, netgi galimybę jame pačiame įžiūrėti vieną iš dvynių; savo ruožtu dieviškieji dvyniai latvių mitologijoje vadinami Dieva dēli ‘Dievo sūnūs (sūneliai)’ [21]. Dėl mitinių dvynių „Dievo sūnų“ santykio su „Dievo sūnumi“ plg. M. Eliadę, kuris čia įžvelgia tiesioginę istorinę įpėdinystę: „Kas buvo neįmanoma ‘Dievo sūnums’, tas tapo įgyvendinta ‘Dievo sūnaus’“ [22].

Slavų kupolinėse dainose, kaip parodė V. Ivanovas su V. Toporovu, dvyniams atstovauja Иван-да-Марья, t.y. Jonas ir Marija, be to, pastaroji čia susijusi su mariomis, vandeniu, o pirmasis – su ugnimi [23]. Vanduo ir ugnis savo ruožtu atitinka žiemą ir vasarą. Plg. šia prasme indoeuropietišką motyvą apie iš marių patekančią saulę [24], kitaip sakant, apie marių „pagimdytą“ saulę – ryšium su Marijos pagimdytu per žiemos saulėgrįžą Kristumi, nepamirštant, kad paskui savo „sūnaus pareigas“ jis perdavė būtent Jonui Evangelistui [25]. Plg. šiuo atžvilgiu Lietuvos rusų sentikių maldelės-užkalbėjimo fragmentą: В нашего Христа написано три листа: Иван и Марья и друг Христов, Иван Богуслов „Mūsų Kristuje įrašyti trys lapai: Jonas ir Marija, ir Kristaus draugas Jonas Evangelistas“ [26]. Taigi žiemos saulėgrįžos metu marių įsčiose užsimezga ugnis (plg. Agnio gimimą iš vandens „Rigvedoje“) ir pradeda savo ilgą kelią aukštyn, į dangų („sugrįžimą pas Tėvą“), o vasaros saulėgrįžos metu – nusileidimą atgal į vandenį. Plg. šia prasme kryžių ant Golgotos ir kupolės stulpą ant kalvos, nuo kurios žemyn šlaitu į upę ar ežerą ritasi liepsnojantis „saulės ratas“ (beje, graikų staurós reiškia kartu ir ‘kryžius’, ir ‘stulpas’). Paminėtina, kad, pavyzdžiui, manichėjai nutekėjusį žemėn nukryžiuoto Kristaus kraują tapatino su nusileidusia po žeme „saulės dvasia“ [27]. Plg. dar Joninių maudymąsi bei su juo siejamą Jono Krikštytojo atliktą Kristaus krikštą vandeniu ir, kita vertus, paties Kristaus atliekamą krikštą ugnimi, simboliškai, tarpiškai – per Joną Evangelistą kaip „tinkamą perimti ir skelbti itin gilias tikėjimo tiesas“.

*

Iki šiol beveik nekalbėjome apie lietuvišką atitinkamą vasaros saulėgrįžos šventės pavadinimą Jonìnės arba Jõninės nei apie patį asmenvardį Jõnas, iš kurio jis padarytas. Visų pirma todėl, kad šių eilučių autoriui neteko susidurti su bent kokiu mėginimu paaiškinti šį asmenvardį pačios lietuvių kalbos pagrindu: visų vieningai jis aiškinamas kaip gautas per slaviškuosius arba germaniškuosius atitikmenis iš hebrajų Jōhānān [28]. Nebent atsižvelgtume į tokius paviršutiniškas ir nė nebandytas giliau pagrįsti užuominas kaip M. Bartninko, kurio žodžiais, „šiek tiek žinių apie paties Jono mitinę prigimtį, kuri turėtų būti labai artima visoms Europinio arealo tautoms, mums atskleidžia romėnų mitologija, kur jis vadinamas Janusu“ [29], t.y. Janu. O juk iš tikrųjų lietuvių Jõnas formaliai visiškai tiksliai, ne tik šaknies, bet ir galūnės garsais (liet. -as < ide. -os > lo. antrosios linksniuotės -us), sutampa su lotynų Jānus, taip pat su s. indų (nom. sg. masc.) yônas, ir šia prasme bent jau tikrai niekuo nenusileidžia latviškajam Jānis (greta minėto morfologinio varianto lo. Jānis plg. ir lietuvių žemaitišką lytį Jõnis, formaliai visiškai tiksliai sutampančią su pastaraisiais, nors vis dėlto laikomą kilusia iš pirminės Jõnas [30]). Juolab kad lietuvių kalboje asmenvardžiai su šaknimi jo- (jóti = la. jāt, s. ind. yāti bei kt., žr. aukščiau) gausūs ir gerai žinomi, pavyzdžiui: Jó-daugas, Jo-gáila, Jó-gaudas; antrajame sudurtinio vardo dėmeny – Dau-jotas, Kàri-jotas bei kt. [31] Ypač dėmesio šiuo atveju vertas Jonys, vienų aiškinamas kaip sutrumpintas sudurtinis Jó-naudas, kurio pirmoji šaknis tapatinama būtent su veiksmažodžio jó-ti šaknimi [32], o kitų kilme neskiriamas nuo Jõnis, Jõnas [33].

Iškalbingas šia prasme ir požiūris į atitinkamus hidronimus. Tokie upių („einančio vandens“ arba „vandens kelio“) pavadinimai kaip Jotijà, Jotùlė, Jõt-upis bei pan. etimologizuojami būtent jóti pagrindu (be to, būtent senąja platesne šio veiksmažodžio reikšme ‘eiti, judėti’), o jau Jõn-upė, Jõn-upis, Jon-upys bei pan. teigiami esą padaryti iš asmenvardžio Jõnas, laikant pastarąjį nereikalingu kokių nors papildomų aiškinimų [34]. Tuo tarpu Jõt-upis ir Jõn-upis galbūt tesiskiria vien pirmojo dėmens priesaga (šaknies formantu) atitinkamai -t- ir -n-, taigi abu lygiai gali būti sietini su jóti.

Turint omeny minėtas latvių dainas, kuriose būdingai Jānis jāja, verta atkreipti dėmesį į lietuvių pasaką „Švento Jono Krikštytojo sūnus Jons“ [35], kurios herojus Jonas, Jono Krikštytojo krikštasūnis (taip! – prisiminkime čia Jono Krikštytojo mokinį Joną Evangelistą, o pagaliau ir patį Kristų, kuriam šis buvo itin artimas ir kurį irgi krikštijo būtent Jonas Krikštytojas), nusilipdė sau iš vaško arkliuką, prikėlė jį gyvą ir išjojo ant jo iš namų: Daugiaus tas Jonelis tuoj tą savo arkliuką su apinasriu apsimovęs, […] tėvams sudiev pasakęs ir išjojęs. Be to, nuolatinis pasakoje derinys Jonas joja kartu sudaro jos semantinę ašį, nes kiekviename lemtingame herojaus nuotykių posūkyje būtent jo arklys pagelbsti jam ir išgelbsti jį, įkūnydamas tad pačią Jono kaip herojaus esmę, jo vidinį „Išgelbėtoją“ [36]. Pagaliau Jonas veda paną iš marės ir tuo suartėja su rusiškąja vasaros saulėgrįžos šventės pora Иван-да-Марья (apie Marijos sąsajas su mariomis jau buvo užsiminta). Šiaip ar taip, pasak N. Laurinkienės, kaip ir latvių Janis, „lietuvių dainų Jonas taip pat galėjo atlikti dieviškojo dvynio – Dievo sūnelio vaidmenį“ [37]. Kitoje pasakoje [38] senis vėl herojui sako: Jonai, kad tu čia atjojai, tai tau reik mano akrotu [laivu] nuplaukt už marės, iš kur tasai galiausiai sugrįžta su nuotaka. Tai, kad kumelę Jonui šįkart nukala dvylika kalvių (plg. lietuvių Kalvelį, kalėdinių dainų kalvelius, nukalusius saulę, mitinius Zodiako ženklus, ją kūju išlaisvinusius, ir pan.), leidžia įtarti jo kelionę per marias ir atgal iš tikrųjų reiškiant kelionę mėnesiais per metus nuo vienos saulėgrįžos prie kitos ir atgal, kaip kad „per metų laikus“ keliavo latvių Janis (žr. aukščiau).

*

Vargu ar galima, nerizikuojant sveiku protu, abejoti vardų la. Jānis bei liet. Jõnas ryšiu su krikščioniškaisiais prototipais ar net šį ryšį neigti. Kita vertus, bet kokie bandymai teigti pastarąjį „neabejotiną“ jų aiškinimą esant vienintelį įmanomą – irgi pasmerkti žlugti. Jau vien iš to, kas pasakyta, aišku, kad vargu ar kada pavyks išsisukti ir nuo kitos galimybės, būtent nuo galimybės paaiškinti šiuos baltų vardus senojo indoeuropietiškojo provaizdžio *jā-no-s ‘(at)einantis’ pagrindu. Paprasčiausiai ignoruoti tokią galimybę dėl išankstinio nusistatymo, kad ir koks nepajudinamas šis iš įpročio atrodytų, reiškia dirbtinai siaurinti bei riboti tikrąją klausimo perspektyvą.

Žodžiu, turime dvi skirtingas vieno ir to paties vardo etimologijas, nė vienos iš kurių neįmanoma galutinai užginčyti ir paneigti. Tokių pavyzdžių galima parinkti ir daugiau, pakankamai daug, kad iškiltų pagrindas platesniems abibendrinimams, antrinantiems V. Toporovui, pasak kurio, apskritai „daugelio mitologinio pobūdžio žodžių (ypač mitologinių vardų) etimologija yra dviprasmiška“ [39]. Tačiau šįsyk apsiribosime tepaminėję dar vieną, rusišką – dėl jo atžvilgiu daromų reikšmingų išvadų. Tai senojo slavų Veleso / Voloso kontaminacija su stačiatikių šv. Vlasijumi (Велес- / Волос- : Влас-). Šis pavyzdys iškalbingas ypač tuo, kad greta fonetinės vardų kontaminacijos bei funkcijų tąsos turime ir kulto vietos, t.y. šventyklos perimamumą. Štai „Novgorode, Kijeve ir Jaroslavlyje jau XI a. Voloso pagoniškojo garbinimo vietose pastatytos šv. Vlasijaus cerkvės“ [40]. Tokį visapusišką pagoniško ir krikščioniško personažų tapatinimą, V. Ivanovo ir V. Toporovo žodžiais, „galima aiškinti dvejopai. Viena vertus, įmanoma pabrėžtinai krikščioniška interpretacija, Vlasijų kaip užtarėją pas Dievą priešpriešinusi Volosui – piktajai dvasiai. Kita vertus, šventyklos Vlasijui pastatymą Voloso stabo vietoje galima suprasti (juolab sąmoningai suvokiant abiejų vardų ekvivalentiškumą) kaip senosios pagoniškos tradicijos tąsą, o ne kaip tradicijos pertrūkį. Toks vos tepakeisto vardo išsaugojimas kartu su šventykla, pašvęsta to vardo personažui, sutinkamas daugelyje žemės rutulio vietų, kur įvyko religijos pasikeitimas (tokių perkodavimų tipologijai gali būti reikšmingi, pavyzdžiui, ikikolumbinės Meksikos senosios religijos liekanų šiuolaikinėse katalikiškose kultūrose analizės rezultatai, kur šventieji iš tikrųjų yra ne kas kita kaip senieji dievai nauju pavidalu)“ [41].

Beje, kulto vietos perimamumą galime pastebėti ir Jono atveju. B. Kerbelytė, remdamasi archeologo V. Vaitkevičiaus žiniomis, sako: „Ypač įdomu, kad ant Žemaičių Kalvarijoje stūksančio Šatrijos kalno stovi švento Jono koplyčia. Ko gero, krikščionių šventojo kultas susietas su vieta, kurioje atlikinėtos Joninėmis pavadintų vasaros solsticijų šventės apeigos“ [42]. Taigi ir Jonui tinka V. Ivanovo su V. Toporovu Voloso-Vlasijaus atžvilgiu padaryta išvada, kad čia mes, galimas daiktas, turime „senosios pagoniškos tradicijos tąsą“, o ne jos pertrūkį.

Pasak M. Eliadės, „kiekviena religinė lytis iš esmės yra ‘imperialistas’ – ji be atvangos savinasi kitų religinių lyčių substanciją, atributus bei garbę“ [43]. Ryškus pavyzdys gali būti ir pats dievybės, Dievo vardas įvairiose tradicijose, kuriuo krikščionys atėję paprastai įvardydavo savo Dievą, tuo nebyliai pripažindami abiejų tapatybę. Taip andai atsitiko su lotyniškuoju Deus, o galiausiai ir su giminišku jam lietuvių Dievas. Prisiminkime čia 1324 metų „Popiežiaus legatų pranešimą“, kuriame karalius (rex) Gediminas sako, jog omnes habemus unum deum „visi turime vieną Dievą“ [44]. „Tačiau, kaip žinome, – pažymi Norbertas Vėlius, – Gediminas nebuvo išsižadėjęs savo dievų ir vėliau griežtai atsisakė krikštytis. Todėl tikėtina, kad jis pasinaudojo senojo lietuvių dangaus Dievo vardo panašumu su krikščioniškuoju ir, diplomatiškai jį paminėdamas, pelnė krikščionių pasiuntinių palankumą, o pats liko ištikimas savo seniesiems dievams“ [45]. Lietuvos valstybei atstovaujančio karaliaus Gedimino elgesį, matyt, galima būtų apibendrinti ir praplėsti visai tautai, būtent tokia laikysena senosios ir naujosios religijų atžvilgiu paaiškinant ir Jõno dviprasmybę, ir daugelį kitų.

Simboliška šiuo atveju tai, kad ir pats atitinkamo vardo romėnų Janas – dviveidis. Vienas jo veidas, kaip sakyta, ant metų slenksčio žiūri atgal, į praėjusį rudenį, ten, kur saulė tolydžio leidosi, kol mažne visai sunyko; kitas – pirmyn, į ateinantį pavasarį, kylančios, tekančios saulės kryptimi. Ir atitinkamai tas iš „dviejų Jonų“, kuris žiūri į praeitį, – verkia, o tas, kuris žiūri į ateitį, – juokiasi. Kažkuo panašios savo metalingvistine „gaida“ ir abi Jõno etimologijos.

Senovės romėnų ir senovės indų formalūs atitikmenys – yānas ‘kelias, ėjimas, judėjimas; važiuoklė’ ir Jānus ‘saulės kelio, laiko ir metų, durų ir vartų, pradžios ir pabaigos dievas’ – leidžia spėti, kad gal ir mūsų Jõno kitados būta tiesiog suasmeninto Saulės kelio, Saulės judėjimo metų ratu, o gal net Saulės ratų vadeliotojo (vieno iš Dievo sūnelių ar panašiai), ypatingą reikšmę įgyjančio per saulėgrįžas, apsigręžiant Saulės ratams, iš kurių viena jo vardu kaip tik ir vadinama – Joninės.

Sutrumpinimai:

LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas, I–XIX, Vilnius, 1956–1999.
ME = Mitoloģijas enciklopēdija, II, Rīga: Latvijas enciklopēdija, 1994.
МНМ = Мифы народов мира: Энциклопедия, I–II, Москва, 1980–1982.

Kiek platesnius straipsnio variantus galima rasti:
Razauskas, Dainius. Asmenvardžio Jõnas etimologinė dviprasmybė kaip nevienareikšmio Rytų ir Vakarų santykio atspindys, Rytai – Vakarai: kultūrų sąveika, Vilnius: Logos, 2002, p. 223–238;
Разаускас, Дайнюс. О местном индоевропейском субстрате в некоторых христианских именах собственных (лит. Jonas, лтш. Jānis в связи с лат. Iānus, др.-инд. yāna- и др.), Балто-славянские исследования, XV, Москва: Индрик, 2002, p. 334–359.

Išnašos:

[1] Kuzavinis K. Lotynų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1996, p. 458; plačiau žr.: Antikos žodynas, Vilnius, 1998, p. 216; Veličkienė A. Antikos mitologijos žinynas, Kaunas, 1996, p. 160; ME, p. 311; Мифологический словарь / главный редактор Е. М. Мелетинский, Москва, 1991, p. 649-650; МНМ, II, p. 683-684 ir kitur.

[2] Guénon R. Fundamental symbols: The Universal Language of Sacred Science, Oxford-Northampton, 1995, p. 92.

[3] Ten pat, p. 93.

[4] Ten pat, p. 166–167. Minėti „trys laikai“ – tai praeitis, dabartis ir ateitis.

[5] Ten pat, p. 167.

[6] LKŽ, XII, p. 195–196.

[7] Lietuvių kalbos palyginimų žodynas, sudarė K. B. Vosylytė, Vilnius, 1985, p. 99.

[8] Guénon R. Min. veik., p. 168–170. Apie deva-yāna- bei pit-yāna- indų tradicijoje žr. Keith A. B. The Religion and Philosophy of the Veda and Upanishads, London, 1925, Delhi, 1989, p. 14, 411, 575; The Principal Upaniads, edited with introduction, text, translation and notes by S. Radhakrishnan, London, 1968, p. 417, 432, 434, 653–654, 827 ir kt.

[9] Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius, 1987, p. 208; taip pat žr. МНМ, II, p. 549, 551.

[10] Biezais H. No esejas „Dievturi – nacionāle romantiķi – senlatvieši“, Grāmata, 1993; taip pat žr. ME, p. 183–184.

[11] ME, p. 183. S. ind. yāti lietuviška reikšmė duodama pagal: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius, 1981, p. 137.

[12] Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca, Rīga, 1992, I, p. 350 (cituota daina iš: Latviešu tautasdziesmas, I-V, Rīga, 1979–1984, Nr. 15413). Apie lo. Iānus, iānua, s. ind. yāna-, yāti bei la. jāt, liet. jóti etimologinį ryšį dar žr.: Buck C. D. A dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago, 1949, p. 693, 715; Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen, 1962–1965, p. 195; Mayrhofer M. Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindishen, III, Heidelberg, 1976, p. 16; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, II, Vilnius, 1993, p. 9; Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I, Bern-München, 1959, p. 296; Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры, Тбилиси, 1984, p. 724; Иванов Вяч. Вс. Опыт истолкования древнеиндийских ритуальных и мифологических терминов, образованных от aśva- ‘конь’ (жертвоприношение коня и дерево aśvattha в Древней Индии), Проблемы истории языка и культуры народов Индии: Сборник статей памяти В. С. Воробьёва-Десятовского, Москва, 1974, p. 118; Фасмер М. Этимологический словарь русского языка, Москва, 1996, II, p. 9; IV, p. 567; Этимологический словарь славянских языков: Праславянский лексический фонд, под редакцией академика О. Н. Трубачева, VIII, Москва, 1981, p. 170 ir kt.

[13] Tautas dziesmas: Papildinājums Kr. BaronaLatvju dainām, Prof. P. Šmita redakcijā, I–IV, Rīga, 1936–1939, Nr. 53916, 53946. Cituojama pagal: Vaitkevičienė D. Kupolės: šventė ir dievybė, Liaudies kultūra, 1999, Nr. 3, p. 16. Plg. Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Исследования в области славянских древностей, Москва, 1974, p. 240, 241. Be to, gal verta atkreipti dėmesį ir į visiškai tikslų latvių stabs ‘stulpas’ lietuvišką atitikmenį stabas – galima tad būtų kalbėti ne tik apie Janio kaip dievybės „nusileidimą“ ant stulpo, bet ir apie jo „įsikūnijimą“ tam skirtame stabe, žr. šiuo klausimu Vaitkevičienė D. Min. veik., p. 15–20. Čia, beje, išsakoma hipotezė Janį esant vasarine Perkūno, latvių Perkuono, manifestacija, o tai savo ruožtu verčia prisiminti romėnų Jano sąsajas su pabaltijo slavų Sventovitu, kuris irgi laikytas Perkūno, slavų Peruno, atmaina ar apraiška, žr. Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Славянские языковые моделирующие семиотические системы (Древний период), Москва, 1965, p. 34, 109; Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Исследования…, p. 26–27; МНМ, II, p. 421.

[14] Žr aukščiau apie abiejų šv. Jonų sujungimą į vieną. Be to, šiuodviejų šv. Jonų atžvilgiu plg. lietuvių priežodį Jonas mokės, ko išmoko Jonukas (Patarlės ir Priežodžiai, Vilnius, 1958, p. 94).

[15] Аверинцев С. С. Иоанн Богослов, МНМ, I, p. 549–551.

[16] Žr. aukščiau, taip pat Guénon R. Min. veik., p. 88–91.

[17] Latviešu mītoloģiskās daiņas, izdevis M. Jonval, Paris, 1929, Nr. 94. Cit. pg.: Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, Vilnius, 1990, p. 158; žr. Топоров В. Н. К реконструкции одного цикла архаичных мифологических представлений в свете “Latvju dainas“, Балто-славянские исследования 1984, Москва, 1986, p. 48.

[18] Latviešu mītoloģiskās daiņas, Nr. 404; Latviešu tautasdziesmas, Nr. 7103. Cit. pg.: Laurinkienė N. Ten pat; ME, p. 184.

[19] Latvju Dievasdziesmas, III iespiedums, Izraudzījis un sakārtojis Brastiņu Ernests, Rīga: Latvju Dievturu Sadraudze, 11980, p. 53, atitinkamai Nr. 32904 ir 32909.

[20] Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Исследования…, p. 240; plg. ME, p. 184.

[21] Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Исследования…, p. 229–230; Laurinkienė N. Ten pat.

[22] Eliade M. Patterns in Comparative Religion, Sheed & Ward, 1958, p. 98.

[23]Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Исследования…, p. 229–230.

[24] Žr. Zamarovskis V. Hetitų imperijos paslaptys, Vilnius, 1969, p. 215; Герни О. Р. Хетты, Москва, 1987, p. 125; Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Славянские…, p. 116–117 ir kitur.

[25] Vertas dėmesio ir tiesioginis Marijos vardo sąskambis su mariomis. Slavų tradicijoje apie tai plačiau žr. Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Исследования, p. 179–199, 220–222, 229–232; МНМ, II, p. 110. Lietuvių kalboje plg. Marijos vardo variantus Marė, Maria (Kuzavinis K., Savukynas B. Min. veik., p. 263) ir žodžio marių pavadinimo atmainas marė, maria (LKŽ, VII, p. 848, 858).

[26] Lietuvos rusų sentikių užkalbėjimai, Tautosakos darbai, VI–VII (XIII–XIV), Vilnius, 1977, p. 271.

[27] Ravenscroft T. The Cup of Destiny (The Quest for the Grail), USA, 1982, p. 33–35.

[28] Kuzavinis K., Savukynas B. Min. veik., p. 208; Vanagas A. Mūsų pavardės, Žodžiai ir žmonės, Vilnius, 1974, p. 90; Vanagas A. Lietuvių pavardžių žodynas, I, Vilnius, 1985, p. 841; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, III: Senųjų raštų kalba, Vilnius, 1988, p. 145 ir kt.

[29] Bartninkas M. Didžiųjų mitų keliais, Vilnius, 1999, p. 467.

[30] Kuzavinis K., Savukynas B. Ten pat; Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius, 1977, p. 78; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika, I, Vilnius, 1980, p. 217; Vanagas A. Lietuvių pavardžių žodynas, I, p. 843 ir kt.

[31] Žr. Kuzavinis K., Savukynas B. Min. veik., p. atitinkamai 205–212, 121, 221 ir daugiau po visą žodyną.

[32] Ten pat, p. 208.

[33] Žr. aukščiau paminėtus kitus autorius.

[34] Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 137.

[35] Šiaurės Lietuvos pasakos, surinko Matas Slančiauskas, Vilnius, 1974, p. 109–116 (apie pačią pasaką trumpai žr. p. 421).

[36][36] Pasak C. G. Jungo, „pasakose mes nuolat sutinkame gyvūnų pagalbininkų motyvą. Jie elgiasi tarsi žmonės, pranoksta žmogų įžvalga bei žiniomis. Tokiu atveju gana pagrįstai galime sakyti, kad gyvūno pavidalu čia reiškiasi dvasios archetipas“ (Jung C. G. The Archetypes and the Collective Unconscious, Princeton University Press, 1980, p. 231).

[37] Laurinkienė N. Min. veik., p. 158.

[38] Šiaurės Lietuvos pasakos, p. 139–148, ypač 145–146.

[39] Топоров В. Н. Из наблюдений над этимологией слов мифологического характера, Этимология 1967, Москва, 1969, p. 11.

[40] Успенский Б. А. Филологические разыскания в области славянских древностей (Реликты язычества в восточнославянском культе Николая Мирликийского), Москва, 1982, p. 127.

[41] Иванов Вяч. Вс., Топоров В. Н. Исследования…, p. 56 (išretinimas D. R.).

[42] Kerbelytė B. Pieną atimančios ir ant šluotos skraidančios raganos: fantastika ir tikrovė, Tautosakos darbai, VI–VII (XIII–XIV), Vilnius, 1997, p. 68.

[43] Eliade M. Min. veik., p. 150.

[44] Gedimino laiškai, parengė V. Pašuta ir I. Štal, Vilnius, 1966, p. 129; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė N. Vėlius, Vilnius, 1996, p. 390.

[45] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I, p. 391.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>