A. Liekis. Didžios dienos skaudi atmintis (10)

dr. Algimantas Liekis

Tai buvo vienintelis SSRS  okupuotuose  kraštuose ginkluotas  sukilimas. Tačiau dėl jo ir šiandieną vis dar diskutuojama. Ypač tos diskusijos  sustiprėjo  neseniai  Kaune iškilmingai  perlaidojus vieno iš to Sukilimo sudarytosios Laikinosios Vyriausybės vadovų prof. J.Ambrazevičiaus – Brazaičio urną, atgabentą iš JAV. Dėl to bene keturios dešimtys „akademikais“ pavadintų žydų, čigonų, lenkų ir lietuvių spaudoje, internetiniuose portaluose paskelbė  „Atvirą laišką dėl Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkė ne tik  patį prof. J.Ambrazevičių, bet ir Sukilimą (žiūr. „Respublika“ 2012 m. birželio 14 d. P. 4 ir kt. leidiniai)). Patenkindami   skaitytojų pageidavimus paprašėme istoriko Algimanto Liekio priminti tiek apie Sukilimą, tiek pakomentuoti „Atvirąjį laišką…“, nes jis bene pirmasis  Lietuvos, o taip pat JAV, Rusijos ir kituose archyvuose tyrė tą Sukilimą ir jo vadovų veiklą ir tų tyrimų pagrindu  2000 m. pradžioje  parengė ir išleido didelę monografiją – „Lietuvos  Laikinoji  Vyriausybė (1941 06 22-08 05).“      

Manyčiau, nieko nuostabaus, kad diskutuojama, reiškiamos nuomonės, nes tik dėl nereikšmingų įvykių, menkaverčių darbų visi tyli.  Neretai juk ir didžiųjų asmenybių nenori pripažinti amžininkai ar jų palikuonys. Juk, kaip byloja senieji dokumentai, net mirus tokiam Antikos laikų genijui kaip Aleksandras Makedonietis, niekas nenorėjęs jo palaidoti, baiminantis pasirodyti naujiems valdovams mirusiojo gerbėjais. Daug kas pasiduoda galingųjų įtakai ir mūsų laikais ne tik iš jų baimės, bet ir dėl nežinojimo ar nepakankamo tautinio subrendimo, vertybių stygiaus. Jei pasižiūrėsime ir į Birželio sukilimą, tai ir apie jį daugelis pasaulio galingųjų nenorėjo girdėti ne tik Sukilimo dienomis, bet ir praėjus daugeliui metų po jo.

Hitlerinė Vokietija, pradėjusi karą visur skelbėsi, kad „išvaduoja“ tik SSRS teritoriją, o pripažinimas Sukilimo, tuo daugiau sukilėlių sudarytąją Laikinąją Vyriausybę, būtų tolygu pripažinimui, kad Vokietija ne „išvaduoja“, o okupuoja Nepriklausomybę deklaravusią Lietuvos valstybę.

SSRS nutylėjo apie Sukilimą, nes paskelbusi, kad toks vyksta ar įvyko, būtų visam pasauliui pripažinusi savo melą, kad Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS „tautų šeimą“, o buvo okupuota ir pakilo į ginkluotą kovą, kad išsivadavus; nieko nenorėjo girdėti apie antisovietinį ginkluotą lietuvių sukilimą ir SSRS bendrininkės – JAV, Anglija, Prancūzija ir kitos šalys. Tas pats buvo ir pokario metais. Vadinamuose demokratiniuose Vakaruose į sukilėlius žiūrėta, kaip buvusius nacių Vokietijos rėmėjus,  o SSRS – juos persekiojo ir teisė kaip nacių talkininkus ir pan.

Nemaža dalis žydų veikėjų, buvo ir tebėra linkę Sukilimą laikyti nusikalstamu,  antisemitiniu, kaip ir visą antinacinę lietuvių kovą, o kartu lietuvių Tautos tuometinį siekį išsikovoti Laisvę ir Nepriklausomybę. Kita vertus kai kurių  žydų veikėjų ir jų gynėjų lietuvių Tautos kovų vertinimas nieko nesiskiria nuo tų, kurie siūlo net pateikti  šiandieniniam Izraeliui ar JAV žydų bendruomenei sąskaitas už jų tėvynainių padarytas skriaudas lietuvių Tautai, Lietuvai SSRS okupacijos metais, nes, girdi, tais, pirmaisiais SSRS okupacijos metais (1940 – 1941 m.),  daugeliui sovietinės valdžios įstaigoms, ir ne tik  saugumo, milicijos, vadovauti ar komisarais okupantai skyrė kaip patikimiausius daugiausiai  žydus (jie, pavyzdžiui, ir pogrindinėje LKP Nepriklausomybės metais sudarė daugumą) . Tad nemažai kas ir SSRS okupacinę valdžią, kaip ir Kremliuje TSKP CK, Vyriausybę, vadino „žydų valdžia“. Beje, ir pokario metais, net dar 1980 m. vos ne kas antras pensijinio amžiaus žydas Lietuvoje gaudavo vadinamąją personalinę pensiją, skirtą kaip ypač daug nusipelniusiems buvusiems komunistų partijos veikėjams, vadinamiems kovotojams „prieš lietuvių buržuazinius nacionalistus“ už Tarybų valdžią.

Gaila, kad iki šiol net patys žydų intelektualai neparengė rimtesnių studijų apie tariamus ar tikrus kai kurių žydų „nuopelnus“ boševizmui,  Sovietų valdžiai, jos įsigalėjimui Rusijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse, apie tikrą ar tariamą ir kai kurių jų veikėjų nusikalstamą veiklą, kolaboravimą. Apie kai kurių žydų veikėjų pomėgį kolaboravimui, nemažai kas rašė tiek nagrinėdami1831 m. sukilimą, tiek kaizerinės Vokietijos, tiek apie sovietinės okupacijos metus. Reikėtų įrodyti kiek tai teisinga. O tokių dokumentų ir mūsų archyvuose dar nemažai. Štai pirmas po ranka papuolęs Lietuvos centriniame valstybės archyve – Žydų karių, dalyvavusių kare dėl Lietuvos nepriklausomybės sąjungos (įsikūrusios 1933 m. ir turėjusios apie 2100 narių) 1940 m. birželio 26 d. sveikinimo marionetinei  J.Paleckio valdžiai: „Susirinkimas (Sąjungos – A.L.) sveikina Liaudies Vyriausybę su su J. Paleckiu priešaky, linki jai sėkmingo darbo išvesti Lietuvą į tikrą socialistinę ateitį (…). Susirinkimas karštai sveikina išlaisvintus politkalinius. Mes tik buvome Nepriklausomybės kovų dalyviai. Jūs gi kovotojai už laisvą Lietuvą. Susirinkimas sveikina legalizuotą Komunistų partiją Lietuvoje ir jos Centro Komitetą. Susirinkimas karštai sveikina galingą raudonąją armiją, kuri padėjo mums išsilaisvinti iš vergijos pančių…“. Savo sveikinimą SSRS okupantų statytinei valdžiai buvę žydų kariai baigė prašymu, leisti toliau jiems dirbti, „kad iš krašto išvalyti reakcinius elementus ir stoti mūsų dabartinės liaudies vyriausybės sargyboje…“. Bet nepaisant to, Sąjunga, kaip ir kitos nepriklausomoje Lietuvoje veikusios organizacijos, draugijos, „buržuazinės“ partijos po mėnesio buvo uždaryta.

Žinoma, nacių Vokietijos vykdytos žydų tautos žudynės nieko nepateisinamos ir būtina daryti viską, kad panašių tragedijų nepasikartotų. Tačiau smerkdami holokaustą ir jo vykdytojus, mes negalime neprisiminti ir to, kas tais laikais buvo susiję ir su mūsų, lietuvių Tauta, jos kova ir ant kelio Laisvėn sudėtų aukų, negalime visą laiką raudoti tik dėl žuvusiųjų ir nužudytų žydų, dėl jų patirtų kančių.

Kita vertus okupuota tauta neatsako už okupantų nusikaltimus, o tie, kurie padarė nusikaltimus, talkino juos vykdant – dar SSRS okupacijos metais daugiau kaip 800 lietuvių vadinamųjų žydšaudžių buvo nuteisti mirties bausmėmis, uždaryti kalėjimuose.

Na, bet pirma žvilgterėkime kam atstovauja, ko siekė laišką pasirašiusi ta keturiasdešimties internacionalistų brigada, kokius argumentus jie pateikia, kiek jie nauji ir svarūs šiandienai.

Viliuosi, neįžeisiu pasirašiusiųjų ir jų bendražygių bei „palikuonių“, bet, prisipažįstu, perskaitęs tą laišką nė vieno rimto argumento, dėl ko reikėtų pasmerkti Birželio sukilimą, Laikinąją Vyriausybę, neradau. Kita, kilo klausimas, kam pasirašiusieji atstovauja? Paprastai rašoma savo vardu. Tačiau Sukilimo ir Ambrazevičiaus pasmerkėjai pradeda: „Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys …“. Kokie, kieno palikuonys?  Buvusios tarpukario Lietuvos ar dabartinių  piliečių? Bet „buvusiųjų“ palikuonys,  gyvenantieji JAV, Izraelyje ar kitur dažniausiai jau ne Lietuvos piliečiai. Ir kokią jie turėtų teisę kištis į mūsų valstybės vidaus reikalus, nurodinėti ką ir kaip mums, savo valstybės šeimininkams, suverenui, vertinti savo praeitį ir jos veikėjus? Bet kadangi laiško rašytojai toliau griaudi: „…ryžtingai reikalaujame Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo …“, išeitų, lyg tie rašytojai būtų ne Lietuvos piliečiais.

Dar daugiau išmuša iš vėžių vis minimi „pareigūnai“. Bet „pareigūnais“ dažniausiai vadinami tarnaujantys  policijoje, kitose vykdomosios valdžios institucijose. Bet  sprendimą paminėti ir perlaidoti Tėvynėje prof. J. Ambrazevičių priėmė ne policijos ar kitos „statutinės“ struktūros?

Kai kas sako, kad patys laiško autoriai jaučiasi „pareigūnais“, dideliais viršininkais, kurių įsakymai nediskutuojami, o vykdomi: „Pareigūnai, kurie atsisakė dalyvauti paminėjime, turėtų būti teigiamai įvertinti“, –  įsakoma laiške.  Bet kas turėtų „įvertinti“? Matyti, tik  ponai, rašytojai. Tad gal malonėtumėte kokį ordinėlį ar premijėlę ir man, nes minėjime, prisiekiu, irgi nedalyvavau?

Vienas karaliukas yra sakęs: aš – tai valstybė. Atrodytų,  kad ir rašytojai jaučiasi visos Tautos, Valstybės balsu, nes nesikuklindami toliau rėžia: „Kritinis Laikinosios Vyriausybės žodžių ir veiksmų įvertinimas nėra kurios nors vienos žmonių grupės ar organizacijos reikalas. Tai principinis visų Lietuvos piliečių reikalas“.  Bet pasirašiusiųjų brigada vertina. Tai gal jie jau „visų Lietuvos piliečių“ balsas? Apsaugok, Viešpatie, mūsų šalį nuo tokių „tolerantų“, kaip šio laiško autoriai.

Išmuša iš vėžių tolesnis sakinys: „Lietuvoje turi būti ginamos visų žmonių teisės ir orumas“. O ką  bendro tai turi su Birželio sukilimu, prof. J. Ambrazevičiumi? Jei dėl kitokios nuomonės, tai tik rašytojai kėsinasi į jos reiškimo teises.

„Atviro laiško…“ rašytojai toliau be jokių argumentų  teigia: „Laikinoji Vyriausybė, be abejonės, buvo įkvėpta ir vedama Lietuvių aktyvistų fronto, kurio antisemitinė programa yra išsamiai pagrįsta istoriniais šaltiniais“. Bet tie, kurie skaitė Lietuvių aktyvistų fronto, Laikinosios Vyriausybės programinius dokumentus, be abejonės turėjo pastebėti, kad jie  skirti ne „antisemitizmui“, o lietuvių Tautai ir jos nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimams spręsti. O ir LAF buvo ne viena kokia nauja organizacija, bet visas kitas pogrindines antisovietines organizacijas apjungianti, įsikūrusi dar 1940m. lapkrityje Lietuvoje pogrindyje ir Berlyne, vadovaujant pirmajam Lietuvos kariuomenės savanoriui plk. K. Škirpai.

LAF, apjungęs beveik visas lietuvių antibolševikinio pogrindžio organizacijas, tuo ir tarsi turėjo visos pavergtosios tautos mandatą – vadovauti sukilimui ir sudaryti Laikinąją Vyriausybę. Jai narius rinko LAF ir organizacijų štabai.

LAF vadovai planavo pasinaudoti karu tarp SSRS ir Vokietijos ir, kaip Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. pasinaudojus karu tarp kaizerinės Vokietijos ir Rusijos, nusilpus abiems grobikams,  atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Dar pusmečiui iki karo, instrukcijose sukilėliams buvo nurodyta, kaip organizuoti ginkluotą sukilimą, atstatyti visur iki  SSRS okupacijos veikusias valdžios struktūras, kad iki vokiečiams įsiveržiant, Lietuva būtų pasiskelbusi ir susitvarkiusi kaip Nepriklausoma valstybė. Ir tam sukilimui rengėsi ne saujelė kokių diversantų, o visa lietuvių tauta. Ir vos tik buvo gauta žinia apie karo pradžią visame krašte prasidėjo sukilimas. Beveik nebuvo Lietuvoje valsčiaus, kuriame nebūtų veikusios sukilėlių grupės. Besitraukianti SSRS kariuomenė, enkavedistai ir bolševikiniai aktyvistai daug kur tikrų ar įtariamų pritariant sukilėliams išžudė (nuo birželio 22 iki birželio 30 d. pagal kai kuriuos šaltinius jie nužudė apie 4000), nemažai žuvo ir kovodami prieš okupantus Kaune ir kitose vietose.

Ta drąsia ir ryžtinga kova lietuviai sukilėliai dar prieš vokiečių kariuomenei užimant Lietuvą, daug kur atkūrė nepriklausomos valstybės valdymo struktūras. Tačiau nacių Vokietijai reikėjo ne nepriklausomos Lietuvos, o tik jos teritorijos, jos turtų ir darbo jėgos. Tad ir birželio 24 d. laisvą Kauną užėmusios Vokietijos kariuomenės vienas iš vadų Hohet, užuot pasidžiaugęs lietuvių sukilėlių didvyriškumu, per Lietuvos radiją pareiškė: „Aš išvadavau Kauną …“.

Jau tą pirmąją naujos okupacijos dieną Kaune ir kitur buvo iškabinti skelbimai, kad visa valdžia priklauso tik jiems, vokiečiams. Bet jų karinė administracija pamačiusi, kad visame krašte veikia lietuviškos savivaldybės ir kitos lietuvių valdžios institucijos, iš karto jų neišvaikė, kaip ir Laikinosios Vyriausybės, nors atjungė visus su ja telefonus, atėmė turėtą automobilį, budriai sekė kiekvieno jos nario žingsnį.

Beje, pagal minėtojo laiško rašytojus atrodytų, kad lyg ir jų pasmerktasis prof. J.Ambrazevičius – Brazaitis buvęs LAF paskirtas Laikinosios Vyriausybės vadovu. Nieko panašaus. Dar birželio 23 d. sukilėlių per radiją paskelbtoje Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo deklaracijoje nurodoma, kad  Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas  (ministras pirmininkas) yra plk. Kazys Škirpa. Bet vokiečiams laikant jį Berlyne namų arešte ir neišleidus vykti į Kauną, birželio 24 d.  Vyriausybės ir sukilimo štabo nariai pasiūlė laikinai, kol atvyks K.Škirpa, Ministro Pirmininko postą užimti  Kauno universiteto lietuvių literatūros bei tautosakos profesoriui, Lietuvių katalikų mokslų akademijos nariui, buvusiam Ateitininkų sąjungos pirmininkui prof. Juozui Ambrazevičiui, nors ir nedalyvavusiam LAF veikloje, bet žinotam, kaip dideliam  lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos patriotui, nepaprastai darbščiam ir kūrybingam žmogui.

Nors laikinasis Premjeras, kaip ir jo Vyriausybės nariai neturėjo valstybinio darbo patirties, nors buvo visaip persekiojami, varžomi vokiečių okupacinės valdžios, buvo palikti be jokio ryšio su kitomis lietuviškomis institucijomis (jis buvo palaikomas tik kurjeriais ir laiškais), sugebėjo per savo beveik 6 savaičių egzistavimą parengti ir priimti daugiau šimto Lietuvos socialinio, kultūrinio, ekonominio ir kitais gyvenimo klausimais svarbių įstatymų. Jei jie būtų įgyvendinti, Lietuva būtų tapusi Nepriklausoma. Pagalvokime, apie kokius darbus būtų galima šiandieną kalbėti, jei po pusantro mėnesio, būtų buvusi išvaikyta 1917 m. rugsėjo 22 d. lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktoji  Lietuvos Taryba (ji tik 1918 m. vasario 16 – ąją  paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, o pirmąją Laikinąją Vyriausybę sudarė Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus 1918m. lapkričio mėnesį); arba ir mūsų Sąjūdis, gimęs 1988 m. birželio 3 d. kaip LKP CK pagalbininkas, įgyvendinti vadinamajai TSKP pertvarkymo programai – tik daugiau kaip po pusantrų metų paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktą. O juk nacių Vokietijos okupacija buvo ne švelnesnė, ne tolerantiškesnė už kaizerinės Vokietijos ar SSRS okupacijas. Tad tik nežinantys istorijos gali ir šiandieną priekaištauti Birželio sukilimo sudarytajai Laikinajai Vyriausybei, kad ji vos per 6 savo egzistavimo savaites nenuveikė to ar to.

Negalima reikalauti to, kas neįmanoma. Laikinoji Vyriausybė reiškė protestus ir dėl okupantų vykdomų žydų ir kitų žmonių žudynių, persekiojimų, trėmimų. Tik okupantai į tuos protestus nekreipė dėmesio. Jie vykdė savo nacistinę politiką. Bet kaip SSRS, kaip lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais, buvo ir tarp lietuvių nemažai išgamų, okupantų padlaižių, bet šiandien mėginančių tai savo padlaižystei suteikti „tolerantiškumo“ ar net herojiškumo aureolę.

Neteisūs „Atviro laiško…“  rašytojai, teigdami, kad nieko vertas „suverenitetas, kurio įgijimo kaina – nekaltų žmonių kraujas“. Vadinasi, visos tautų kovos dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, dėl savo „suvereniteto“ nieko vertos, kaip ir mūsų kova dėl Lietuvos Nepriklausomybės, nes tą nepriklausomybę mes atgavome ir Birželio sukilėlių, ir partizaninio karo, pagaliau ir TV Vilniuje kritusių aukų kaina?

Nieko nepagrįstas ir toks rašytojų teiginys dėl prof. J. Ambrazevičiaus: „ Aukštintas ir lyderiu laikomas buvo žmogus, kuris neišlaikė pagrindinio lyderystės egzamino, nes nebuvo teisingas ir neužstojo nekaltų bendrapiliečių“.

1941 m. rugpjūčio 5 d. paskutiniame Laikinosios Vyriausybės posėdyje priimtas nutarimas, kad Laikinoji Vyriausybė „atsirado ne savo valia, bet buvo sukilėlių pastatyta, ir jai buvo patikėta ginti Lietuvos suverenumą. Per tas 6 savaites ji darė viską, kas galima kraštui atstatyti, bet nuo pačios pradžios vokiečiai reiškė priešiškumą Laikinajai Vyriausybei ir Lietuvos suverenumui, o paskui ėmė ir kurstyti prieš Laikinąją Vyriausybę tam tikras politines grupes ir avantiūristus, savarankiškai spręsti Lietuvos mažumų klausimą , nusižengiant lietuvių tautos tradicijoms ir įsitikinimams; pagaliau Zivilverwaltungo įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad Laikinosios Vyriausybės darbas esąs baigtas, padaro visiškai nebeįmanoma toliau Laikinosios Vyriausybės veikimą. Dėl to Laikinoji Vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią“.

Laikinoji Vyriausybė savo pareiškimu parodė, kad ji savo uždavinio neatliko, bet yra priversta nutraukti viešą veiklą ir toliau kovoti prieš okupantus pogrindyje. Tik trys buvę tos Vyriausybės nariai sutiko dirbti okupacinėje valdžioje tarėjais. Kiti (jų tarpe ir laikinasis Ministras Pirmininkas prof. J. Ambrazevičius) toliau veikė antinaciniame pogrindyje, dalyvavo 1943 m. rudenį įsikūrusios pogrindinės Lietuvos Vyriausybės – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikloje.

Gaila, kad rašytojai, atrodo, nepasidomėjo ir 1974 m. JAV kongresmenų atliktais  tyrimais ir dėl Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (1941 06 22 – 08 05) veiklos, ryšium su žydų žudynėmis. Remdamosi išsamiaisiais archyvinių dokumentų tyrimais, o taip pat SSRS KGB pateiktais dokumentais, pačių žydų – liudininkų parodymais, Komisija paskelbė išvadas:  „… pirmieji žydų pogromai Kaune buvo suorganizuoti vokiečių specialaus dalinio ir jie nieko bendro su Lietuvos Laikinąja Vyriausybe neturėjo; Laikinoji Vyriausybė nepadarė faktiškai jokių veiksmų, kurie žydų padėtį būtų pasunkinę; Lietuvos Laikinoji Taryba atsiribojo nuo okupantų vokiečių politikos žydų atžvilgiu; prieš Lietuvos Laikinąją Vyriausybę Gestapas suorganizavo 1941 m. liepos 23 – 24 d. perversmą; Laikinoji Vyriausybė nepakluso nacių reikalavimui išsiskirstyti ar pasivadinti patariamąja (vokiečių) taryba; Lietuvos Laikinoji Vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą 1941 m. rugpjūčio 5 d. prieš savo ir tautos valią, ir veiklą sustabdžius dauguma Vyriausybės narių nuėjo į pogrindžio veiklą …“.

Matyti, viso  to neprisiminti laiško rašytojams ar jų globėjams buvo naudinga, kad draskant senas, surambėjusias žaizdas, vėl ir vėl sukėlus skausmą, paskatinus priešingumus, neapykantą ir tuo pačiu sutrukdžius Tautos ir Valstybės kuriamąjį darbą.