Naujoji Kalbos komisijos pirmininkė į kalbos politiką ir norminimą žiūri konservatyviai (2)

Daiva Vaišnienė. DELFI nuotr.

Kalbos pokyčiai nėra chaotiški, nulemti kalbininkų ar juolab kieno kito įnorių, tvirtina naujoji Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė docentė Daiva Vaišnienė.

Interviu DELFI D. Vaišnienė sakė, kad mūsų kalba yra vienas svarbiausių lietuviškos tapatybės veiksnių. Kadangi kalba kurį laiką buvo ne tik bendravimo, bet ir rezistencijos, tautinės savimonės formavimo priemonė, tai, pasak D. Vaišnienės, lemia konservatyvesnį ir apdairesnį požiūrį į kalbos politiką ir norminimą.

Kokių darbų imsitės tapusi VLKK pirmininke?

Vienas iš pirmųjų naujai paskirtos komisijos darbų yra kalbos politikos gairių, kuriose aptariama kalbos būklė bei numatomos pagrindinės veiklos kryptys, rengimas – jose turėtų būti aptariami ir pagrindiniai Komisijos darbai. Gairės turėtų atliepti ir svarbiausius šiuolaikinės visuomenės poreikius, pavyzdžiui, atsižvelgti į lietuvių kalbos sklaidos galimybes, vartojimą skaitmeninėje erdvėje, mokymo ir mokymosi problemas.

VLKK uždaviniai susiję su dalyvavimu formuojant kalbos politiką, todėl būtent Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimams komisija turės skirti daug dėmesio, juolab kad dabar Seime pradėta svarstyti nauja Valstybinės kalbos įstatymo redakcija. Žinoma, tęsime terminijos tvarkybos, kalbos norminimo, vartosenos tyrimo ir kitus darbus, itin visuomenės stebimus ir aktualius.

Kaip bendrai apibūdintumėte lietuvių kalbos būklę? Pasigirsta nuomonių, kad mokyklose auginama beraščių karta. Ar tam pritartumėte?

Lietuvių kalbos mokymas yra vienas iš pagrindinių sėkmingos kalbos politikos veiksnių, lemiantis lietuvių kalbos ateitį, būklę ir visuomenės kalbines nuostatas. Visa kalbinė aplinka formuoja raštingumą, nors pagrindinius kalbos vartojimo įgūdžius ir raštingumo pagrindus ir turėtume įgyti mokykloje. Taigi svarbu, kad derėtų visa kalbos mokymo ir įgūdžių tobulinimo sistema – nuo kalbos kultūros ir pagarbos kalbai ugdymo vaikų darželyje ar šeimoje iki profesinės kalbos mokymo aukštosiose mokyklose.

Labai svarbus pirmasis sąlytis su literatūros kalba kaip prestižinės kalbos pavyzdžiu, todėl didelė atsakomybė tenka vaikų ir paauglių literatūros leidėjams, kurie privalėtų turėti ypač gerus kalbos redaktorius. Gražios iliustracijos ir įdomus turinys ne visada dera su taisyklinga kalba, tinkamai pasirinkta leksika ir pan. Deja, pervertus kai kurias patraukliai atrodančias knygas tenka padėti jas atgal į lentyną aptikus ne tik korektūros, bet ir leksikos, rašybos klaidų.

Piktinamasi ne tik tikru ar tariamu neraštingumu – juk dar labiau skundžiamasi pilietiškumo, patriotiškumo trūkumu; esu tikra, jog tai glaudžiai susiję dalykai – daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir nuostatų. Manau, būtų tikrai įdomu ištirti, kaip visuomenė toleruoja neraštingumą, pavyzdžiui: ar tai svarbu darbdaviams, besirenkantiems darbuotojus, klientams, gaunantiems informaciją apie prekes ir paslaugas ir pan. Tai būtų vienas iš įtikinamų argumentų diskusijoje, kokio raštingumo mes pageidautume.

Kaip, prognozuojate, keisis lietuvių kalba? Ar dėl to reikėtų nerimauti?

Kalba turi atitikti visuomenės poreikius – atsiranda naujų žodžių, terminų, naujų kalbos reiškinių, įsigali kuris vienas iš siūlomų kirčiavimo variantų. Atsiranda naujų kalbos vartojimo erdvių – skaitmeninė aplinka, ryšio technologijos, naujos mokslo šakos, formuojančios naują terminiją, nauji stiliai, kalbinės raiškos būdai. Žinoma, dėl to nerimauti nereikėtų, nes tai procesas, kai kalba natūraliai išlaikoma tarsi medis, kurio šakos vis atsinaujina – jeigu tik nepakertamos šaknys, t. y. kalbos sistema.

Kalbos pokyčiai nėra chaotiški, nulemti kalbininkų ar juolab kieno kito įnorių. Jie turi būti apgalvoti, nes kalbos dalykai susiję tarpusavyje, pavyzdžiui, norint keisti rašybą reikia numatyti tarties ar net kirčiavimo pokyčius, taigi reikia matyti ir jausti visą sistemą, o ne pavienius jos elementus. Juk kiekvienas iš mūsų bendraudamas naudojasi tos pačios kalbos sistemos galimybėmis, kiek geba suvokti gilumines kalbos sąsajas ir jos spalvas.

Kokias grėsmes lietuvių kalbai įžvelgiate? Kaip joms užkirsti kelią?

Mūsų kalba yra vienas svarbiausių lietuviškos tapatybės veiksnių, kurį subrandino ir istorinės aplinkybės – kalba kurį laiką buvo ne tik bendravimo, bet ir rezistencijos, tautinės savimonės formavimo priemonė. Tai lemia konservatyvesnį ir apdairesnį požiūrį į kalbos politiką ir norminimą ir šios pozicijos reikėtų ir toliau laikytis. Tinkama kalbos apsauga ir tvarkyba padeda išvengti bent jau kai kurių grėsmių. Beje, net ir gerokai daugiau vartotojų turinčios Europos kalbos jau atkreipia dėmesį į didelį anglų kalbos poveikį informacinei ar pramoginei aplinkai, skolinių gausą.

Kalbos plėtros požiūriu labai svarbu, kad lietuvių kalba sėkmingai gyvuotų ir tvirtėtų kaip viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų, būtų lygiavertė kitų kalbų partnerė atviroje Europos visuomenėje. Esu tikra – kuo daugiau lietuvių kalbos bus skaitmeninėje erdvėje, ypač daugiakalbiuose ištekliuose, kuo nuosekliau ir sparčiau ji bus diegiama informacinėse ir ryšio technologijose, kuo daugiau kitomis kalbomis skelbiamos informacijos per vertimo įrankius bus prieinama lietuvių kalba, tuo geriau ji atitiks šiuolaikinio žmogaus, gyvenančio žinių visuomenėje, poreikius, vadinasi, bus sėkmingesnė kalbos ateitis.

Remiantis statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojų kasmet mažėja, vadinasi, mažėja ir čia gyvenančių kalbos vartotojų. Taigi turime stiprinti kalbos ir kultūros sklaidos programas, jeigu norime, kad lietuvių kalbą išlaikytų ir vartotų kuo daugiau žmonių, gyvenančių ne Lietuvoje. Reikėtų įvairesnių nuotolinio kalbos mokymo programų, tam skirtų skaitmeninių išteklių. Ne visi turi galimybių atvykti į Lietuvą, todėl lietuvių kalba ir kultūra turėtų bent jau nuotoliniu būdu pasiekti kiekvieną, kuris tuo domisi.

Ką manote apie nelietuviškų asmenvardžių rašymą asmens dokumentuose – ar pritariate tiems kalbininkams, kurie leidimą asmenvardžiuose rašyti q, w ir x vadina politiniu klausimu? Kaip siūlytumėte šį ilgai besitęsiantį klausimą spręsti?

Šis klausimas jau bandomas spręsti. Seime šiuo metu įregistruoti keli Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektai, tad po svarstymų reikia tikėtis tinkamo sprendimo.

Komisija prieš keletą metų apsisprendė dėl skyrybos supaprastinimo. Ar tą patį ketinama daryti su rašyba? Jei taip, kurias sferas tai paliestų?

Rašyba – bene konservatyviausia sritis, todėl pokyčiai turi būti ypač gerai apmąstyti ir suderinti, atlikta vartosenos analizė. Kai kurie rašybos dalykai komisijoje jau buvo svarstyti, pavyzdžiui, žodžių rašymas kartu ir atskirai, j rašyba ir kt. Norime rašybą padaryti nuoseklesnę, sistemiškesnę, sumažinti išimčių. Tikiuosi, per šią kadenciją bent jau patys aiškiausi atvejai bus galutinai aptarti ir patvirtinti.

Visuomenėje daug diskusijų kelia kalbininkų siūlomi vartoti žodžiai, tuo metu žmonės mielai naudoja svetimybes. Pavyzdžiui, nors parkavimas laikomas nevartotina svetimybe, visuomenėje šis žodis plačiai paplitęs. Galbūt panašiais atvejais reikėtų daugiau laisvės patiems žmonėms leidžiant nuspręsti? Juk kalbą kuria ne kalbininkai, o žmonės…

Manau, iš sovietmečio yra persikėlęs mitas, jog tik kalbininkas gali būti kalbos kūrėjas. Laisvame pasaulyje kiekvienos profesijos žmogus kuria kalbą – tik ją turime, kaip minėjau, vertinti kaip sistemą. Labai įdomu ir pravartu stebėti, tarkime, terminologų darbą – skirtingų sričių specialistai turi būti itin kūrybingi ir išmintingi, kad sukurtų ar parinktų patį tinkamiausią terminą, ne tik derantį su kitais terminais, įsiliejantį į sistemą, bet ir suprantamą, priimtiną kalbos vartotojams.

Kalbėdama apie kalbos kūrybą galėčiau pateikti tokį palyginimą – kiekvienas iš mūsų gali vairuoti automobilį, tačiau, kad galėtume išvažiuoti į gatvę, turime išmanyti eismo taisykles ir jų laikytis. Taip ir kalbos kūryba turi tam tikras taisykles – tik jas žinodamas, jų laikydamasis gali būti ir jaustis visavertis kalbos kūrėjas.

Žinoma, taisykles galima keisti, jas interpretuoti, tam ir reikalingi kalbos vartosenos tyrimai. Tačiau tokių keitimų ribas aiškiai nustato sisteminiai dalykai. Noras keliauti be jokių taisyklių kyla iš menkai šeimos ir mokyklos subrandinto kalbos sistemos suvokimo. Beje, ne tik sunorminta kalba, bet ir kitos kalbos atmainos turi tam tikras taisykles, pavyzdžiui, tarmės yra savitos kalbinės sistemos, žargonas taip pat kuriamas pagal tam tikrus darybos ar semantikos modelius.

Kaip vertinate Valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos projektą? Ką jis duos?

Valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos projektas aiškiau ir išsamiau reglamentuoja kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, vartotojų informavimą ir aptarnavimą, viešų užrašų kalbą, kalbos taisyklingumo reikalavimus. Esama ir naujų dalykų, kurių nėra dabar galiojančiame įstatyme, pavyzdžiui, užtikrinama galimybė vartoti lietuvių kalbos rašmenis naudojantis telekomunikacijų įrenginiais ir elektroninėmis paslaugomis, įsigyti lietuvišką programinę įrangą.

Svarbus straipsnis, susijęs su lietuvių kalbos tvarkybos organizavimu, kuriame valstybė įsipareigoja remti lietuvių kalbos sklaidą, paveldo dalykus, kalbos technologijų kūrimą, informacijos lietuvių kalba gausinimą informacijos tinkluose, visavertį lietuvių kalbos vartojimą visose viešo gyvenimo srityse ir kt.