Visuomenėje stichiškai kylant pilietinio pasipriešinimo judėjimams, verta atsiremti į pasaulio patirtį ir išmintį. Juk svarbiausia dabar – išlaikyti pozityvią, geras permainas skatinančią nuostatą.
Vienu iš tokių kelrodžių sunkiame kelyje į demokratiją gali būti Albertas Kamiu (Albert Camus). Šio Nobelio premijos laureato moralinė laikysena iš totalitarinės sąmonės besivaduojančioje Europoje ir teoriniai darbai tarsi skirti dabartinei Lietuvai.
Didžiojo rašytojo iš dalies politinis veikalas „Maištaujantis žmogus“ ir kitos esė įrodė, kad laisva ir teisinga visuomenė neįmanoma be stiprios pasipriešinimo dvasios. Tačiau jis nubrėžė labai aiškias maišto ribas. Pasipriešinimas neturi būti pagiežingas. Maištas neturi virsti žmogaus teises ir laisves trypiančia revoliucija.
Maištaujantis žmogus visų pirma protestuoja prieš jo paties žmogiškumo niekinimą. Svarbiausias tikslas – priversti galią turinčiuosius jį gerbti.
„AŠ MAIŠTAUJU, VADINASI MES ESAME.“ Maišto proveržis vieno žmogaus absurdišką kančią paverčia kolektyvine ir griauna susvetimėjimo sienas. Atidaro duris. Ne tik kitas žmogus, bet ir visas pasaulis tampa artimesnis. „Blogis, kurį patyrė vienas žmogus, virsta užkrečiama liga, maru.“ Taip atsiranda solidarumas ir kuriasi laisva, pati save valdyti gebanti visuomenė.
Tiesioginės transliacijos metu prievartaujamos mergaitės klyksmas visus mačiusius ir girdėjusius pavertė bejėgiais, tačiau kaltais stebėtojais. Vienus tai palaužė ir privertė susitaikyti su žiauriu absurdu kaip gyvenimo neišvengiamybe, kitus privertė kilti į kovą. Bent jau mintyse.
Tretieji visada stengiasi būti valdžios ir galios pusėje. Tačiau tą gegužės 17-ąją valdžia peržengė moralės ribą. Dalis šios valdžios – jau galutinai.
Ką daryti pasipiktinusiems žmonėms? Kaip atkurti žmogiškąjį orumą, kuris buvo sutryptas, kartu su Trispalve ir mergaitės pasipriešinimu?
Į panašų draugo klausimą 1956 metų Prancūzijoje A. Camus atsakė taip: „Aš negaliu duoti recepto, kaip jums elgtis. Bet galiu pasakyti, ką pats esu nusprendęs: aš nebenoriu kaltinti mūsų šalies, noriu tęsti kovą su totalitarine visuomene, kad ir kokia kauke ji prisidengtų, ir visados kausiuos, nors man tai ir labai brangiai kainuotų, gindamas laisves, kurios mums lieka, kitaip tariant, mūsų asmenines ir nacionalines galimybes, padėdamas gimti pasauliui, kuriame mums bus vis ne tokia gėda gyventi.“
Įvairių sluoksnių žmonių solidarumas ir pasipriešinimas melui gali nuversti kalnus. Jei ši valdžia neatsitokės ir nesupras, ką yra padariusi, ji taps tamsia praeitimi.
Deja, dabartinė valdžia neturi tikros parlamentinės opozicijos. Visuomenės nepasitenkinimui šiame Seime nėra tvirtai ir tinkamai atstovaujama.
Paskutiniame mitinge “Už teisingumą“ kalbėjęs „žmogus iš gatvės“ nupiešė tikslų reitingų viršūnėje atsidūrusių ir būsimos valdžios koaliciją jau paskelbusių partijų emblemą: juodas Darbo partijos vokelis su „Tvarkos ir Teisingumo“ sparnais ir socialdemokratų šūkiu „Vsio zakonno“.
Jeigu jie rudenį paims valdžią, bus dar blogiau nei dabar.
Taigi yra vienintelis išsigelbėjimas: iš plataus pilietinio pasipriešinimo kylanti ir jo dvasią savyje puoselėjanti nauja partija, kuri įsipareigotų veikti visai kitais, tikrai demokratiniais pagrindais. Ir turėtų svarbiausią tikslą – sugriauti tą baisią susvetimėjimo sieną tarp piliečių ir valdžios.
„Taigi, taigi, jiems rūpi tik valdžia, o ne mergaitės likimas ir teisingumas!“- jau girdžiu pagiežingus balsus. Tačiau gerbiamieji, prieš kaltindami, jūs turėtumėte paaiškinti, kaip kitaip atkurti teisingumą, kai valdžia jį trypia ir net negalvoja nusileisti nepatenkintųjų protestams?
Ar jūs siūlote pakeisti šią valdžią revoliuciniu, o ne rinkimų būdu?
Tad nėra didesnio absurdo, kaip dabar pačiu populiariausiu tapęs šūkis „NEPOLITIKUOKIT!“, kai koks partijos vadų neprispaustas Seimo narys bando kalbėti apie žmogaus teises, prievartą ir neteisingumą. „Jie nori prie lovio, rinkimai artėja“ – taip bandoma nuslopinti bet kokį siūlymą atsižvelgti į pilietinės visuomenės norus.
Ko gera, tokios paradoksalios situacijos dar nėra buvę niekur ir niekada. Aukščiausi lyg ir demokratinės valstybės politikai patys vienas kitam draudžia elgtis demokratiškai ir netgi tuo didžiuojasi. Keisčiausia, kad ir dalis žiniasklaidos pritaria reikalavimams elgtis taip, tarsi vis dar gyventume totalitarinėje visuomenėje.
Šis didelę dalį politinio, teisinio ir panašaus elito apėmęs maras yra daug baisesnis nei vienijantis svetimo skausmo užkratas. Šis maras plinta beveik iš visų galios institucijų. Atrodo, į vieną korupcinį tinklą susipynusi sistema ima gangrenuoti. Tačiau kai kieno nosys prie puvimo smarvės jau įpratusios.
Noras išlaikyti valdžiai patogų status quo yra toks stiprus, kad dėl jo gali būti aukojama bet kas. Vadinamųjų sisteminių, o iš tikrųjų daugiau ar mažiau korupcinių partijų tikslas vienas – neįsileisti jokios politinės jėgos, kuri būtų kitokia ir atsisakytų dalyvauti pakaitinių žaidimuose, kai niekas iš esmės nesikeičia.
Todėl jie bando pataikauti nusivylusiai visuomenei kitu būdu: niekindami pačią politiką. Jie niekina politiką, nes tik taip ją ir supranta – kaip įrankį ciniškiems grupių interesams tenkinti. Politiką jie apskritai norėtų pakeisti kažkuo kitu, nes demokratinėje politikoje anksčiau ar vėliau permainų išvengti nepavyks. Pastovi yra tik biurokratija.
Todėl svarbiausias „sisteminių“ politikų politikavimo tikslas: naikinti politikoje pačią politiką ir tuo būdu – permainų grėsmę. Šito visuomenę demoralizuojančio, politines galias atimančio, į depresiją varančio tikslo aukščiausias etalonas – šaltas, dehumanizuotas biurokratas. Antstolis. Privatizuotos valdžios simbolis.
Ar tas antstolis dar nepabeldė į jūsų duris?
Gerb.Saulius Stoma vienas iš tų žmonių,kuris turi teisę laisvai,be sąžinės graužimo kalbėti apie įvykius Garliavoje-jis ten buvo,kaip ir aš,kaip ir daugelis žmonių pavargusių nuo melo,neteisybės ir žeminimo.
Sutinku… gerai parašyta.
O po to,kai Camus susipažino su Gulago pabėgėlio memuarais, jis nustojo remti maištą ir revoliucionierių ietių buvo apkaltintas išdavystė. Sunkiausia maišto forma: maištas prieš minią, maištas prieš revoliuciją. Atsistoti prieš kraujo reikalaujančius teisybės ieškotojus, prieš populistų įaudrintą audrą, ir priminti, kad egzistuoja įstatymaš – štai aukščiausia drąsa.
Stoma, kaip paprastai, tauškia nei šį, nei tą, užuot vyriškai pasakęs, kad Garliavos spektaklio, kaip viešųjų ryšių akcijos, organizatoriai “prisidirbo” tiek, kad nori nenori prisėjo pagaliau ir įvykius su mergaite baigti – “koncy vodu” veiksmu.
Labai puikus straipsnis, galimai per daug tikima, kad rinkimai yra laisvi, svarbu kas balsus skaičiuoja.
Kad yra svarbu kas balsus skaičiuoja, matosi iš Rinkimų įstatymo, kuriame nustatyta, kad Rinkimų komisijų pirminkais yra skiriami Seimo partijų ir valdžios institucijų patikimi asmenys. Juos pirmininkais skiria VRK pirmininkas, šiuo atveju nepamainomasis Vaigauskas, kuris pats į pareigas yra paskiriamas tų pačių Seimo partijų sutarimu.
Komisijų pirmininkų žinioje yra antspaudai, biuleteniai, pinigai ir t.t. Taigi aiškiau negali būti, kad, esant tokiai rinkimų komisijų pirmininkų skyrimo tvarkai, – patys kandidatuoja, patys balsus skaičiuoja. Iš esmės balsų skaičiavimo tvarka yra, kaip sovietmečiu, valdžios rankose.
Akivaizdu, kad dėl to per 20 metų nebuvo stimulo nei partijoms vystytis, nei demokratiją plėtoti.
Tautai kaip suvereno galių turėtojai valdžių formavimo proceso kontrolei vietos nepalikta.