„Nežemiška gyvybė greičiausiai nebūtų suinteresuota žmones sušlamšti, pavergti ar į žmonių kūnus sudėti kiaušinius, – buvusią SETI direktorę Džil Tarter (Jill Tarter) cituoja „Universetoday.com“. – Ateiviams eksploatuoti Žemę ir žmoniją nebūtų jokios prasmės.“
Pranešime spaudai apie Nežemiškos gyvybės paieškų instituto (SETI) organizuojamą mokslo ir mokslinės fantastikos renginį „SETIcon“, kuris vyks šių metų birželio 22-24 d. Santa Barbaroje (Kalifornija, JAV), Dž. Tarter, kurios garbei filme „Kontaktas“ („Contact„) sukurto personažo vaidmenį atliko Džodi Foster (Jodie Foster), pareiškė kategoriškai nesutinkanti tiek su Holivudo fantastinių filmų kūrėjais, tiek su kosmologu Stivenu Hokingu, kuris neseniai įspėjo, jog žmonijai derėtų pasisaugoti kontakto su nežemišku protu. Anot mokslininkės, stereotipas, jog nežemiška gyvybė – tai žmogienos ištroškę monstrai, yra klaidinantis.
„Labai dažnai ateiviai fantastiniuose kūriniuose labiau įkūnija mus pačius – žmones, o ne save, – samprotauja Dž. Tarter. – Nors seras S. Hokingas įspėjo, jog ateiviai gali nukariauti mūsų planetą ir kolonizuoti Žemę, aš, su derama pagarba, nenorėčiau su tuo sutikti. Jei ateiviai pajėgtų apsilankyti Žemėje, tai reikštų, jog jie yra įvaldę tokias technologijas, kurias turint prasimanyti vergų, maisto ar kolonijinių planetų nebebūtų jokio poreikio. Jei ateiviai mūsų planetoje pasirodytų, tai tik paprasčiausiai vedini siekio patyrinėti mūsų planetą.“
„Atsižvelgiant į visatos amžių, mes, ko gero, būtume toli gražu ne pirmieji jų aplankyti protingi sutvėrimai, – tęsia buvusi SETI direktorė. – Fantastinius filmus „Men in Black“, „Battleship“ ir pan. turėtume vertinti išskirtinai kaip pramoginius, kuriuose ekranizuojamos nepagrįstos mūsų baimės. Ateivių vizito pranašystėmis jų laikyti tikrai nederėtų.“
68-erių Dž. Tarter prieš keletą dienų pranešė paliekanti SETI direktorės postą, kad galėtų daugiau laiko ir jėgų skirti finansinės paramos SETI paieškai – institutas kol kas išlaikomas tik iš privačių finansinių aukų. SETI rėmimas – tai investicija į žmonijos ateitį, agituoja Dž. Tarter.
„Tik pagalvokit apie tai, – ragina mokslininkė. – Jei mes aptiktume signalą, mes galėtume sužinoti apie tos civilizacijos praeitį ir, galimai, apie mūsų civilizacijos ateitį. Nežemiško proto siunčiamų signalų aptikimas reikštų, jog technologijos gali gyvuoti ilgą laiką. Suvokti, jog yra įmanoma išspręsti žemiškąsias mūsų problemas ir tapti labai sena civilizacija, nes kažkam tai jau yra pavykę, yra nepaprastai svarbu! Žinojimas, jog kažkur ten gali būti mūsų ateitis, gali suteikti didžiulį paskatinimo impulsą tos ateities siekti.“
Lietuvių kalba suteikė galimybę “atrakinti” Žemėje egzistavusių senųjų kultūrų šaltinius ir “pasisemti” iš jų informacijos iš gyliausios praeities. Tai leidžia daryti išvadą – kasgi vyko ir kas vyks Žemėje ateityje?!
Pagrindinis atradimas buvo tai, kad Žemė juda ne tiktai pagal I-jį bei II-jį fizinius dėsnius bet ir pagal III-jį bei IV-jį.
Iš pastarųjų dėsnių mes sužinome, kad viskas Žemėje vyksta cikliškai 6000 bei 96 000 metų periodiškumu.
Taip pat sužinome ir tai, kad cikliškai kartojasi ir periodai, kuriuose žlunga arba atgimsta naujosios civilizacijos.
Paskutinioji civilizacija, pastačiusi PASAULIO STEBUKLUS, gyvavo prieš 6000 metų.
Periodiškai Žemės juostose bei regionuose kintant klimatui, kinta ir gyvenimo sąlygos bei kultūros. Kinta ir šių kultūrų išsivystymo lygis. Tad kalbėti apie ateivius ir jų ekspanciją į mųsų planetą yra daugiau negu nerimta.
Kiek geriau išnagrinėjus Romualdo Zubino padarytus atradimus ir susiejus juos, kad ir su vieno “Pasaulio stebuklo”- Baalbeko šventyklos fenomenu, galime daryti išvadą, kad dabartiniai Žemės civilizacijai yra dar ir laiko, yra ir darbų.
Kas link laiko, tai maždaug nuo 2030-jų metų (anot majų-nuo 2012-jų) šiauriniame Žemės pusrutulyje baigsis geriausias žmonijos veiklai Žemėje-tūkstantį metų trųkęs dieviškasis Pavasario laikotarpis ir prasidės karštesnis, bet vis dar žmonijos veiklai palankus, Saulėkaitros laikotarpis, kuris truks apie 500 metų. Vėliau jau ištisą tūkstantmetį tęsis Karštymečio (anot šaltiniū- ugnies dievo Agnio) laikotarpis ir gyvenimas mūsų pusrutulyje šiauriau 45-tosios lygiagretės, dėl karščio, bus neįmanomas (žiur. Herodoto “Istoriją”, antroji knyga “Euterpė” p. 31 ir Aristotelio “Meteorologiką”).
Kas link darbų, tai pirmiausiai, nelaukiant ateivių iš kitų planetų, mes patys privalome geriau pažinti savo planetos geofiziką ir tai, kas joje vyko, vyksta ir vyks ateityje. Apie tai mūsų protėviai mus informuoja savo šaltiniuose. Jug nebereikalo jie ir paliko mums posakį: “Pažinsi praeitį-žinosi ir ateitį!” Tačiau būtina žinoti, kad tai galima padaryti tiktai ir tiktai pasitelkųs į pagalbą seniausiąją Žemėje išlikusią gyvąją kalbą- lietuvių kalbą. Kai bus įveiktas ir šis etapas, bus žinoma ir tai, ką reikalinga ir dar būtina bei galima padaryti artimiausioje ateityje BE ATEIVIŲ PAGALBOS IR NELAUKIANT JŲ !!!
Jeigu iš tiesų tyrinėtume R. Zubino teiginius, pasiremdami logikos mokslu ir sveiko proto kriterijumi ( užtektų
ir logikos), atrastume juos niekiniais. Kada einu į cirką, moku pinigus, man rodo fokusus ir aš linksminuosi,
tačiau kai fokusą norima prakišti už tikrą faktą …atleiskite.
Jūsų komentare minimas teiginys “gyvenimas del karščio šiauriau 45 lygiagretės bus neįmanomas” yra
akivaizdžiai klaidingas. Saulė vienintelis karščio planetos mastu šaltinis. Spekuliatyviai teoriškai reikėtų kad
žemė pakeistų skriejimo apie saulę orbita kampą taip, kad būtų šiauriniu pusrutuliu visą laiką atsisukusi į
saulę, kaip mėnulis į žemę. Fizikoje ir astronomijoje tokie pokyčiai neįmanomi. Ezoterikoje ir fantazijose -taip.
Tyrinėti reikia ne Romualdo Zubino darbus, šie darbai yra tiktai išvestiniai ir antriniai, bet pirminius-mūsų protėvių mums paliktus darbus ir šaltinius. Be jų mes taip ir liksime nepažinę praeities. O nežinodami jos, mes, kaip sakė mūsų patriarchas Jonas Basanavičius, liksime amžini vaikai.
Paimkime kad ir graikų geografo, ir ne tiktai, Aristotelio knygą “Meteorologiką”, kurios V-toje dalyje, autorius nagrinėja Žemę, kaip visumą. 35-je pastraipoje jis rašo: “Kadangi mes gyvename žemėse, kurios randasi šiaurėje, pas mus pagrindinai pučia borejai vėjai”…. Ir tame pat skyrelyje 10-je pastraipoje: “Notas turi būti vėjas, pučiantis iš išdeginto regiono. Dėl Saulės artumo, šiuose vietose nėra nei vandens, nei ganyklų, kur, dėl (sniego) tirpimo, galėtų atsirasti (vėjai) etesijai”. Ar tai nėra vienas (tiktai vienas !!!) iš daugelio įrodymų, kad erų sanduroje mūsų dabartinis pietinis Žemės ašigalis buvo “įsmigęs” į Saulę?
Tačiau siūlau geriau paskaityti Romualdo Zubino knygose “Perkūnas” ir “Per praeitį į ateitį” jau koncentruotai surinkus faktus iš įvairiausių Žemės regionų bei šaltinių ir nereikės pačiam vargti bei statyti save į labai nepatogią padėtį.
Žemės skriejimo apie Saulę orbitos kampas, pačios Saulės atžvilgiu, yra nekintamas ( bent kol kas apie tai žinių nerasta), tačiau Žemės ašies kampas orbitos ir tuo pačių Saulės atžvilgiu pastoviai kinta. Tuo nepastebime nei mes, nei mūsų kompiuterinė techniką, kadangi jai nėra užduotas toks tikslas. Tai kolkas galime sužinuoti tiktai iš praeities kultūrų mums paliktų šaltinių.
Tai, beje, dabar jau galite sužinoti ir iš tuo paties Romualdo Zubino neseniai išėjusios knygos “Pažadinta praeitis”.
Gerb. Ženkle, pagal šaltiniuose rastus duomenis, ERŲ SANDUROJE mūsų Žemės ašis buvo horizontali jos skriejimo apie Saulę orbitos plokštumai. Tuo pat metu Žemės dabartinis pietinis ašigalis buvo atgręžtas į Saulę o šiaurinis- nusigręžęs nuo jos. Po 3000 metų (nuo erų sanduros) bus atvirkščiai- šiaurinis bus atgrežtas į Saulę, o pietinis- nusigręžęs nuo jos. Taip kartosis tol, kol po 27 000 metų (nuo erų sanduros) Žemės ašis taps lygiagreti Saulei ir jos abudu ašigaliai ilgą laikotarpį neteks Saulės globos-prasidės 12 000 metų truksiantis Globalinis Ledynmetis, kurie Žemėje kartojasi kas 48 000 metų. Tad teigti, kad Žemės ašies kampas orbitos ir Saulės atžvilgiu yra pastovus, negalime, kadanti šis kampas pastoviai kinta.