Raudonpilvė kūmutė | A. Jefanovo nuotr.
Šį pavasarį Neries regioninis parkas stebina retųjų rūšių atradimais. Balandžio mėnesį netikėtai aptiktos naujos parke saugomų augalų – tuščiavidurių rūtenių bei grybo krateriškojo taurūnio augimvietes. O gegužę Dūkštų ąžuolyne, bebrų patvankos dėka susidariusioje šlapynėje, išgirstos kūmuojančios raudonpilves kūmutės.
Rūteniai – tai efemeroidai, žydintys tiktai pavasarį balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Sunokinęs sėklas augalas nuvysta ir pasirodo tik kitą pavasarį. Įdomu paminėti, kad rūtenių sėklas platina skruzdelės. Augalui labiausiai tinkamos augti vietos plačialapiai ir mišrūs miškai, pamiškės, miškingi upių slėniai, šlaitai. Net dvi retosios raudonosios knygos šių augalų rūšys paplitusios parke, tai tarpinis rūtenis (Corydalis intermedia) bei tuščiaviduris rūtenis (Corydalis cava). Pirmojo rūtenio sąžalynai rasti upelio slėnyje, kurie nustebino augalų tankumu (apie 30 augalų 1 kv. m.). Šią nuostabią vietą pirmas pastebėjo botanikas Almantas Kulbis. Lietuvoje tai nauja tokia gausi radimvietė, iš viso šalyje žinoma apie 20 šių rūtenių augimviečių. Vienos gausiausių minimos Anykščių rajone, kur viename kvadratiniame metre suskaičiuota apie 30 augalų, o kitoje – apie 50.
Tačiau svarbu nesupainioti tarpinio rūtenio (Corydalis intermedia) su paprastuoju rūteniu (Corydalis solida), kuris nėra saugoma raudonosios knygos rūšis ir Neries regioniniame parke sutinkamas gan dažnai. Pagrindinis jų skirtumas – pažiedės forma. Tarpinio rūtenio ji kiaušiniška, nesuskaidyta, tuo tarpu paprastojo – karpytos, pirštiškai suskaidytos formos. Pagrindinės grėsmės tarpinio rūtenio populiacijoms kyla dėl intensyvaus ūkininkavimo miškuose, kuomet išdraskomi dirvožemiai, šakomis užverčiamos augimvietes. Jose taip pat neleistinas važinėjimas transporto priemonėmis ar kelių tiesimas.
Paprastasis rūtenis | A. Jefanovo nuotr.
Kita rūšis – retasis tuščiaviduris rūtenis, pastebėtas augantis miško šlaite. Šį augalą nuo kitų jo giminaičių nesunku atsiskirti pagal dydį. Tuščiavidurio rūtenio aukštis siekia 20–30 cm, tuo tarpu tarpinio – apie 10–15 cm, o paprastojo – 10–20 cm. Tuščiaviduriu šis rūtenis vadinamas ne veltui – jo stiebagumbis tuščiaviduris, o tai taip pat yra jo skiriamasis bruožas. Norint atpažinti šį augalą, reikėtų atkreipti dėmesį ir į labiau, nei kitų rūtenių, sutelktus rausvai – balkšvus žiedus bei pažiedėse išsidėsčiusius ovalius lapelius.
Tuščiaviduris rūtenis | A. Jefanovo nuotr.
Lietuvoje žinoma apie 40 šio augalo radimviečių, dažniausiai jis aptinkamas plačialapiuose miškuose bei miškinguose upių slėniuose. Pagrindinės grėsmės šios rūšies populiacijoms yra miško kirtimai – yra duomenų, jog plynieji kirtimai neigiamai veikia tuščiavidurio rūtenio gausą kirtavietėse.
Retųjų grybų radimvietėmis pasižymi ne tik Neries regioniniame parke esantis Dūkštų ąžuolynas, bet ir Neries kilpa apsuptas Panerių miškas, kuriame pastebėtas saugomas grybas – krateriškasis taurūnis (Urnula craterium). Šio grybo vaisiakūniai auga grupėmis, ant dirvožemyje ar jo paviršiuje trūnijančios šakų ir šakelių medienos. Pūstelėjus stipresniam vėjui, ar kitaip jį užkliudžius, grybas paskleidžia tamsų kaip dūmas sporų debesį.
Krateriškasis taurūnis | S. Pupininko nuotr.
Šiai, kaip ir daugeliui kitų rūšių, labai svarbus paliekamas negyvos medienos kiekis miške, o pagrindinės grėsmės šiam grybui kyla dėl miško kirtimų. Neries regioniniame parke krateriškojo taurūnio vaisiakūniai aptikti viename gražiausių miško kampelių, kuriame vyrauja seni medynai su nemažu stuobrių ir negyvos gulinčios medienos kiekiu. Tai pirmoji šio grybo radimvietė parke, o šalies mastu ši rūšis randama tik maždaug dešimtyje vietų. Tad tampa išties svarbu puoselėti tokių miškų išsaugojimą bei juose riboti ūkinę veiklą.
Tuščiaviduris rūtenis | A. Jefanovo nuotr.
O štai Dūkštų ąžuolynas nesiliauja stebinęs savo unikalumu – šioje nedidelėje teritorijoje (apie 300 ha) jau rasta ne viena retųjų grybų, kerpių, augalų, vabzdžių rūšių bei stebimi juodasis gandras, mažasis erelis rėksnys, Dūkštos upės slėnyje aptinkamos didžiosios miegapelės. Vos prieš savaitę besidairant retųjų paukščių lizdų, šiame miške pasigirdo „skudučių“ grojimas. Neabejotina – tai kūmuoja raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), dar viena šiame natūralios gamtos kampelyje apsigyvenusi saugoma rūšis.
Įdomu tai, jog kūmutės įsikūrė ąžuolyno krašte esančioje šlapynėje, kuri atsirado dėka bebrų patvankos. Ir nors šie gyvūnai dažnai kaltinami pridarantys daug žalos miškui, tad yra ardomos jų užtvankos, griaunami nameliai bei mažinamas jų gausumas medžiojant, paprastai bebrų užtvenktos vietos miškuose pasižymi didele biologine įvairove, kūmučių apsigyvenimas bebrų sukurtoje šlapynėje – vienas iš pavyzdžių, kaip šie gamtotvarkininkai pasidarbuoja gamtos naudai.
Šis ąžuolyne susidaręs vandens tekinukas, dėl jame gyvenančių raudonpilvių kūmučių įgyja „formalią“ apsaugą. Rūšis įrašyta ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į Europos Buveinių direktyvos priedus, tad saugodami kūmutę, saugome ir jos buveinę. Ąžuolyne ir pačiame Neries regioniniame parke kūmutės pastebėtos pirmą kartą, tad jų apsauga pasirūpinti tiesiog būtina. Didžiausios grėsmės raudonpilvių kūmučių populiacijoms kyla dėl buveinių pasikeitimo, ypatingai dėl juose vykdomų melioracijos darbų. Tad svarbiausiu uždaviniu tampa nesunaikinti bebrų sukurtos užtvankos bei prižiūrėti, kad buveinė neužželtų tankiu lazdynų traku – raudonpilvės kūmutės veisiasi gerai saulės šildomuose vandens telkiniuose.
Dar daug vertingų gamtos kampelių laukia kol bus atrasti. Tačiau laikas nestovi vietoje ir didelei daliai rūšių jis, deja, dažniausiai tiksi ne į naudą. Intensyvi ūkinė veikla, besikeičiantis kraštovaizdis, technologijos leidžiančios vis efektyviau eksploatuoti žemės resursus sąlygoja tai, jog gamtinės vertybės gali išnykti – taip ir neatrastos.
Reklama
Susiję straipsniai:
