Netekome kovotojo už Lietuvos laisvę Viktoro Petkaus (0)

V.Petkus (1930-2012) | vilniausmuziejai.lt, A.Žygavičiaus nuotr.

V.Petkus (1930-2012) | vilniausmuziejai.lt, A.Žygavičiaus nuotr.

Gegužės 1 d. eidamas 84-uosius  metus mirė kovotojas už žmogaus teises, Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas, kovotojas dėl Lietuvos laisvės Viktoras Petkus.

Ilgametis kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę V.Petkus kartu su bendraminčiais 1977 metų rugpjūčio 20 dieną įkūrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinių judėjimų komitetą, kuris siekė taikaus Baltijos valstybių nepriklausomybės atgavimo. V.Petkus buvo vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, Sovietų Sąjungos okupacijos metais kelis dešimtmečius kalėjo sovietiniuose lageriuose Sibire.

Už ypatingus nuopelnus Viktoras Petkus pagerbtas aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais, tarptautinė bendruomenė jam suteikė „pasaulio žmogaus“ bei „XX amžiaus žmogaus“ titulą, o tarptautinės organizacijos disidentą, žmogaus teisių gynėją tris kartus nominavo Nobelio taikos premijai.

Dėl V.Petkaus mirties užuojautą jo artimiesiems, ištikimiausiems bendražygiams ir visai gedinčiai tautai pareiškė Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

„Viktoras Petkus buvo iš tų asmenybių, kurių mintys, žodžiai, ir darbai sovietinės okupacijos metais neleido užgesti laisvės viltims, net ir niūriausiais istoriniais laikais artino Nepriklausomybę, vedė tautą į laisvę ir atgimimą. Ištikimybės šioms vertybėms kaina nuo pat ankstyvos jaunystės buvo kalėjimai, lageriai, tremtis, sovietinės sistemos sargų persekiojimas, atleidimas iš darbų, šmeižtas spaudoje. Tačiau šviesaus atminimo Viktoras Petkus, nepaisydamas gresiančių  ir negailestingai taikomų represijų, atkakliai skleidė tiesos žodį, minėjo tautines šventes, su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę. Vėliau, jau Nepriklausomybę atsikovojusioje Lietuvoje, liko aktyvus visuomenininkas, ginantis žmogaus teises ir krikščioniškąsias vertybes, drąsiai reiškiantis nuomonę visais mūsų viešojo gyvenimo klausimais“, – Velionio artimiesiems ir šeimai, bičiuliams ir bendražygiams adresuotoje užuojautoje rašo Seimo pirmininkė I.Degutienė.

„Netekome dvasios milžino, kurio aktyvi disidentinė veikla, ilgi tremties metai Sibiro konclageriuose ir bebaimės žmogaus teisių gynimo iniciatyvos okupuotoje Lietuvoje įžiebė tikėjimą atgimimu, atgaivino tautinę savigarbą ir stiprybę kovoti už savo pačių ateitį“, – rašoma ministro A.Ažubalio užuojautos laiške.

Viktoras Petkus gimė 1930 m. spalio 22 d. Aleksandrų k., Raseinių apskrityje. 1940 m. baigęs Minionių pradinę mokyklą lankė Raseinių gimnaziją. 1947 m. sovietų valdžios buvo suimtas už aktyvią veiklą ateitininkų organizacijoje ir nuteistas penkeriems metams kalėti. Buvo kalinamas Vladimiro ir kituose kalėjimuose.

1954 m. V.Petkus eksternu išlaikė egzaminus ir baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Tais pat metais ketino stoti į kunigų seminariją, tačiau parapijos klebonas atsisakė jam duoti rekomendaciją. 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, bet netikėta liga – nespecifinis sąnarių uždegimas kuriam laikui prikaustė prie lovos. Draugams padedant, gydėsi, bet studijos buvo nutrauktos.

1957 m. po garsiųjų Vėlinių šventimo Rasų kapinėse V.Petkus vėl buvo suimtas ir nuteistas kalėti septynerius metus.  Kalėjo Irkutsko ir Vorkutos lageriuose.

1965 m. gruodžio 25 d. grįžęs į Lietuvą apsistojo Vilniuje, įsidarbino Vilniuje universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. 1968 m. medicinos fakulteto darbuotojų ekskursijai lankantis Rygoje, Brolių kapuose, ekskursantams tarė žodį, už kurį buvo išmestas iš universiteto.

Dirbo buhalteriu liaudies meno draugijoje, tačiau ir iš čia turėjo pasitraukti. Kurį laiką negavo jokio darbo. Vėliau įsidarbino zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet po metų buvo įsakyta ir iš čia pasitraukti. 1975 m. V.Petkus įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės.

V.Petkus buvo vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų. 1976 m. gruodžio 1 d. jis, Eitanas Finkelšteinas, Tomas Venclova, kun. Karolis Garuckas ir Ona Lukauskaitė-Poškienė Maskvoje surengė spaudos konferenciją užsienio žurnalistams, kurioje paskelbė apie grupės įkūrimą bei tikslus.

1977 m. rugpjūčio 23 d., bevykstant su grupės dokumentais į Maskvą V.Petkus vėl buvo suimtas, bute padaryta krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemažai grupės dokumentų, pogrindinės spaudos. 1978 m. liepos 10-14 d. buvo teisiamas. Paskirta sunki bausmė: tris metus kalėti sustiprinto rėžimo kalėjime, septynis lageryje, penkis – tremtyje…

Tik 1988 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1989 m. buvo Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas, 1990–1991 m. Krikščionių demokratų sąjungos Valdybos pirmininkas.Nuo 1992 m. redagavo žurnalą „Lietuvos sargas“.

1994 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 1999 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2007 m. – Ukrainos I-ojo laipsnio ordinu „Už narsumą“, 2011 m. – Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Kategorijos: Lietuvoje, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *