Balandžio 20 d. 19 val. Teatro sąjungoje „Užupio dramos teatre“ įvyko premjera – jausminga istorija „Hirosima, mano meile“ .
Japonija nusėta žaizdomis, kurias paliko atominis žmonijos išrastas maras. Pirmoji ir sunkiausia pamoka tapo bomba, nušlavusi nuo žemės paviršiaus Hirosimos ir Nagasakio miestus. Tačiau istorija negailestingai sukasi ratu, grįžta atgal ir kitu pavidalu, tačiau ir vėl raižo tekančios saulės šalį, atverdama atominių elektrinių Pandoros skrynias. Tuo tarpu mažoje šalyje, beveik kitoje pasaulio pusėje, kurios gyventojų penkiskart tiek sutilptų Tokijuje, kur lyja lietūs, ši tema gyva. Pilkame Lietuvos danguje vis dažniau šmėsteli atominių gniaužtų šešėlis. Prabyla teatras
Spektaklio režisierius Ramūnas Abukevičius pasakoja apie spektaklį:
Kodėl pasirinkote statyti spektaklį, pagal Margaritos Diuras kūrinį „Hirosima, mano meile“?
R.A. Viena vertus, man yra artima Margaritos Diuras (Marguerite Duras) kūryba. Teatrėlyje „Ramūno ateljė“ esu statęs porą spektaklių pagal šios autorės tekstus: pagal pjeses „La Musica antroji“ ir „Siuzana Andler“. Mane žavi Margaritos Diuras gebėjimas iš laiko tėkmės ištraukti akimirką – tarsi sustabdyti tą momentą, kurio emocinė patirtis išlieka visą gyvenimą, nors nevystoma ir netęsiama toliau. Šis egzistencinis momentas atrodo įdomus ir patrauklus, vertinant žmonių santykių prasme. Kita vertus, „Hirosima, mano meile“ yra kūrinys, kuris šiandien taip pat itin aktualus. Nors M. Diuras anuomet rašė turėdama omenyje Hirosimos tragediją, dabar mes ir vėl gyvename branduolinės grėsmės akivaizdoje. Ypač Lietuvoje, kur statomos naujos atominės elektrinės ir ta susinaikinimo grėsmė tarsi gyva neužgyjanti žaizda, manyčiau, kelia rūpestį ir šiandieniniam žiūrovui. O dviejų žmonių susitikimas, meilė, santykiai ir išgyvenimai, aistros ir emocijos – jos aktualios visada.
Jeigu trumpai – apie ką šis spektaklis?
R.A. Apie meilę. Labai tikrą, labai spontanišką. Išliekančią ir paliekančią žymę visam gyvenimui, bet nevystomą toliau. Nutrūkstančią, ar tikriau – nutraukiamą pačių personažų. Procesas sustabdomas tam, kad ji išliktų.
Vis tik yra vilties?
R.A. Su ta viltimi žmonės ir gyvens. Gyvens mylėdami vienas kitą, atsimindami šį susitikimą, saugodami šią meilę vienas kitam, bet nepaversdami jos buitine kasdienybe.
Kokį žiūrovą pakviestumėte ateiti žiūrėti šį spektaklį?
R.A. Visų pirma pakviesčiau tuos, kurie yra matę legendinį prancūzų režisieriaus Aleno Renė (Alain Resnais) filmą, ir tuos, kurie sovietmečiu yra skaitę M. Diuras kūrybą. Ir tuos, kurie skaitė naująjį knygos leidimą – turiu omenyje jaunesnę kartą. Pakviesčiau lyginti, atrasti, suprasti. Ir tuos, kurie pasiilgę aktorinių teatro interpretacijų. Žiūrovas gali būti labai įvairus: tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek vidurinioji karta, tiek spektaklis turėtų būti įdomus ir jaunimui. Kviečiu į pokalbį apie meilę – ir apie tai kalbame teatro kalba.
Vilniuje – spektaklio premjera balandžio 20 d. (penkt.) 19 val. Teatro sąjungoje (Teatro g. 8); bei gegužės 23 d. 18 val. Rusų dramos teatre (lietuvių kalba).
Jurbarke – gegužės 2 d. (treč.) 18 val. Jurbarko kultūros centre.
