G.Kamarauskas. Lietuviškojo geno ypatumai (65)

Kolūkiečiai | efoto.lt, sventupio nuotr.

Kolūkiečiai | efoto.lt, sventupio nuotr.

Drąsūs, agresyvūs, linkę į nusikaltimus ir beprotiškai siekiantys turto. Taip viename straipsnyje „Plėšikai, kariai, menininkai“ V.Vareikis  šiandien apibūdina lietuvius it kokius antžmogius. Ne staiga jie tokie tapo – šie bruožai atėjo iš amžių amžinųjų. Kas gi yra lietuviškasis genas – klausia autorius ir čia pat ieško atsakymo, leisdamasis į seniai praeitin nugrimzdusius laikus, kuomet baltų gentys, tarp jų ir lietuviai, traukdavo plėšti kaimynų, užkariauti naujų žemių ir susigrumti su kitomis tautomis. Taigi tuo mėginama įrodyti ar pagrįsti esą dabartiniai lietuviai, siautėjantys laukiniai nusikaltėliai, grobiantys svetimo gera, dėlto yra atpažįstami nuo Prancūzijos iki Skandinavijos, niekuo nesiskiria nuo anuometinių lietuvių. Lygybės ženklas tarp nelygybės. Anuomet buvo įprasta rengti grobiamuosius ir karo žygius, demonstruoti savo jėgą ir galią, kuo garsėjo ne vien lietuviai. Tokį gyvenimo modelį diktavo gyvenamasis laikotarpis, kova už būvį ir tai, ko gero, kiekvienos tautos vienas iš formavimosi etapų.

Visai užmirštami romėnai, kurie tikrai nebuvo šventieji, gebėję taika ir tautų apsisprendimo teise sukurti tokią imperiją. Dabartiniai skandinavai, praeity garsių karių ir plėšikų palikuonys, panašu neperėmė tokio gyvenimo būdo. Tas pats pasakytina ir apie kryžiuočius, ilgus dešimtmečius nervinusius baltų gentis, ant kalavijo nešdami krikščioniškąsias tiesas, bet kartu nevengdami ir paplėšikauti, užimti naujų teritorijų ar tiesiog nugalabyti vieną kitą šimtą kelyje sutiktų žmonių. Tai, kad praeityje tautos buvo karingos, veržlios, troško grobio ir pergalių, dar nereiškia, jog ir ainiai tokiais pataps.
Lietuviškojo geno šaknys glūdi ne toje viduramžiškoje erdvėje, kurioje virė visos Europos tautos. Tikrai ne. Tai lyg paviršutiniškas aiškinimas. Tų šaknų vertėtų ieškoti visai čia pat, netolimojoje praeityje, kuri vis dar arti mūsų ir veikia kaip niekad smarkiai, deja, dar ilgokai mums darys neigiamą įtaką.

Varginantis okupacinis penkiasdešimtmetis… Tiesa, jis nesuformavo mūsų geno, tačiau stipriai jį paveikė, o gal net iškreipė. Gyvenimas Sovietų Sąjungoje – nuolatinis deficitas ir griežti suvaržymai, ribojantys bet kokią iniciatyvą ir asmeninę laisvę, slėgė žmones visomis prasmėmis. Žmonių noras gyventi patogiai ir gražiai, turėti ir džiaugtis prabangos prekėmis ir leisti sau gyventi taip kaip Vakarų Europos gyventojai, yra nesvetimas ir suprantamas. Todėl nieko keisto, jog lietuviai, gyvenantys kitapus spygliuotos tvoros, ėmė gudrauti, slapčia vagiliauti ir grobstyti, nusukti truputį šen, truputį ten, o koks skirtumas, jeigu nukentės kiti? Grobsto visi, kas gali ir kiek pajėgia; tie, kurie prižiūri, jog negrobstytų, greitai aprūpinami dovanėlėmis…

Toks įprotis giliai įsirėžė į lietuvio sąmonę. Užgniaužtas troškimas gyventi spalvingiau ir gausiau sprogo po 1990-ųjų, lietuviams pabirus po margąjį pasaulį ir pamačius, koks įvairiaspalvis ir turtingas gyvenimas ten, anapus geležinės sienos teka. Ypač kai į tą pasaulį išėjai toks koks esi – plikas basas. Geresnio gyvenimo, spindinčių gėrybių ir nežabotos laisvės pavilioti lietuviai neatsispiria pagundai nugvelbti, nudžiauti ir tarsi voverės kaupti atsargas brangių televizorių, automobilių ir kitokių vertingų daiktų. Argi galima smerkti juos, norinčius palengvinti, papuošti savo buitį?

Suprantama, teisinti negalima, bet ir smerkti nevalia, tačiau suprasti būtina, o supratus bus paprasčiau atleisti. Tiems, kurie nepatyrė tokių istorinių neteisybių kaip svetimųjų invazija ir žvėriškai primesto diktato, yra sunku suvokti, kokią žalą tai padarė lietuviams ir kitoms panašaus likimo sulaukusioms tautoms. O į klausimą, iš kur ta drąsa sausio 13-ąją, Parlamento gynimas ir Kovo 11-osios akto paskelbimas, visai nesudėtinga atsakyti. Kiek galima kęsti prakeiktą okupantą, pamiršusį išeiti? Tauta laukė ir sulaukė tinkamo momento sukilti ir pakovoti už save ir savo tėvynę, nes tam jau buvo atėjęs laikas. Ir nereikia to paversti fenomenu.

Žaidžiant istorikų nežaidžiamą žaidimą „kas būtų, jeigu būtų“, Lietuva, po karo atgavusi nepriklausomybę, kaip kad belgai ir olandai, būtų lygiai tiek pažengusi į priekį ir išvengusi tokių trauminių patirčių, kurių pasekmės ataidi iš Europos šiurpiais balsais.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *