Krivis Jaunius: Velykos – Vėlių ir Visų Dievų šventė (audio) (29)

Vaidila | R.Pakerio ir G.Steiblio nuotr.

Vaidila | R.Pakerio ir G.Steiblio nuotr.

Lietuvių pavasario švenčių ciklas turtingas papročiais, dauguma jų pasiekė mus kaip gyvoji tradicija – mūsų senelių, prosenelių giesmėmis, žodžiais ir apeiginiais veiksmais.

Todėl artėjant Velykoms, kviesčiau paminėti ir atšvęsti jas pagal protėvių papročius.

Pradžioje  keletas pastebėjimų apie žodžio „Velykos“ prasmę. Velykų vardas lietuvių tradicijose siejasi su Vėlių vardu. Kaip tik tuo metu nuo amžių buvo švenčiamos pavasarinės Vėlinės, vadintos „Vėlių Velykomis“. Jos prasideda Didįjį arba Žaliąjį ketvirtadienį  ir tęsiasi iki sekmadienio. Tai mums primena išlikę protėvių vėlių gerbimo papročiai. Didysis Ketvirtadienis kartais vadinamas Kūčiomis. Tą dieną kuriama pirtis į kurią kviečiamos ir vėlės. O Didysis Penktadienis vadinamas Vėlių Velykomis. Tądien lankomi kapai, prisimenami mirusieji, ant kapo dedamas kiaušinis. Velykų metas – tai susitikimas ir atsisveikinimas su vėlėmis. Vėlės, šaltuoju metų laiku buvę šalia mūsų, visai vasarai išeina į atgimstančią gamtą.

Velykų rytą kelkitės anksti ir sutikite patekančią Saulę – sveikinkite ir giedokite, žiūrėkite, kaip Saulė iš džiaugsmo šoka. Prauskitės tekančiame vandenyje – patirsite gaivinančių jėgų ilgam.

Stipriausiai tai pajausite prausiantis rytą prieš Saulės tekėjimą. Apeiginis prausimasis galimas ir pirtyje, ir sniege.

Velykos – Vėlių ir Visų Dievų šventė. Šventinėmis dienomis užkurkite naują ugnį namų aukurėlyje ar bendruomenės aukure. Pagerbkite Protėvius, Gabiją, Perkūną, Žemyną ir Laimą.

Velykų pusryčius pradėkite dalindamiesi vienu kiaušiniu – pagal tradiciją – raudonu. Raudonas margutis  reiškia gyvybę, sugrįžtančią į mūsų pasaulį.

Iki šių dienų išliko senovinė lalavimo – kaimynų lankymo tradicija. Ir šį pavasarį taip su Velykomis sveikins kaimynus Sarių (Švenčionių raj.) moterys, o kaimynai, atsidėkodami už sveikinimus ir giesmes, jas apdalins margučiais.

Mūsų dienas pasiekė ne tik velykiniai papročiai, bet ir seniausios velykinės dainos-giesmės. Štai dzūkų lalavimo giesmės žodžiai:

Oi  už marių, už ažerų, vyneli mūsų žaliasai
Nauji dvarai, baltos menės, vyneli mūsų žaliasai
An to dvaro verba stovi, vyneli mūsų žaliasai
An tos verbos aukselio rasa, vyneli mūsų žaliasai
O ir atlėkė trys marių paukštelės, vyneli mūsų žaliasai
Ir nusėdo an tos verbos, vyneli mūsų žaliasai
Ir nukrėtė aukselio rasų, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir išėjo jauna mergelė, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir surinko aukselio rasų, vyneli mūsų žaliasai
Oi ir surišo šilko skepetėlėn, vyneli mūsų žaliasai
Ir padalino an trijų dalalių, vyneli mūsų žaliasai
Pirma dalalė – jaunam berneliui, vyneli mūsų žaliasai
Antra dalalė – jaunam dieverėliui, vyneli mūsų žaliasai
Trecia dalalė – man jaunai mergelai, vyneli mūsų žaliasai
Prašom, mergela, arčiau in langelį, vyneli mūsų žaliasai
Prašom išnešti didžių dovanėlių, vyneli mūsų žaliasai
Didžių dovanėlių raudonų kiaušinių, vyneli mūsų žaliasai
Kapų ne kapų, o pusantros maža, vyneli mūsų žaliasai.

Dainos mergelė yra atgimstančio pasaulio centre. Ji kaip Deivė Laima dalina dovanas – raudonus kiaušinius ir aukso rasą – atgimstančios gyvybės simbolius. Dauguma šios velykinės giesmės simbolių sietini su atgimstančia gyvybe ir gyvybinių galių stiprinimu. Verba –  tai pasaulio medis, rodantis pavasarį ir atgimimą, nes ji rišama iš žilvičio ir visžalio kadagio šakelių. Aukselio rasa – itin stipri gyvybės vandens apraiška.

Tad kviečiu visus paminėti Velykas senuoju protėvių papročiu. Semkimės galių iš protėvių ir Dievų ir dalinkimės jomis su draugais, giminėmis ir bendraminčiais.

 „Kūlgrinda“ – „Paleisu povą“:

Krivis Jaunius

Kategorijos: Religija, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *