Lietuvos istorijos atspindžiai prof. G.Kazimierėno tapyboje (II) (video)

G. Kazimierėnas nuosekliausiai iš dabartinių lietuvių tapytojų gaivino pastaraisiais metais istorinio žanro tradiciją ir suteikė jam kokybiškai naują pavidalą. Tam buvo itin palankios aplinkybės – rengtasi minėti Lietuvos tūkstantmetį, ir šalies intelektualai bei menininkai įvairiapusiškiau pažvelgė į šlovingą LDK kultūros istorija. G. Kazimierėno istorinėse drobėse savitai susipynė prancūziškosios, itališkosios, ispaniškosios ir lietuviškosios istorinės tapybos sandai.

Savo didingose drobėse, meniniu įtaigumu nenusileidžiančiose pripažintų šių žanrų meistrų kūriniams, jis vaizduoja Lietuvos valstybingumo istoriją, išvagotą daugybės apokaliptinių sukrėtimų, filosofiškai apmąsto jos kelyje viduramžiais ir Renesanso epochoje atsitikusius svarbiausius istorinius jos įvykius. Menininko kūrybinės dvasios polėkio, išgyvenimų, neretai skaudžių apmąstymų nepaliestas istorinis faktas, – teigia dailininkas, – tarsi išnyksta nebūtyje. Perėjęs per menininko sąmonę jis įgauna naują gyvenimą ir suspindi ryškiomis netikėtomis spalvomis, nutiesiančiomis kelius į dabartį. Vadinasi, meno kūrinys nuo mūsų nutolusius istorijos faktus padeda paversti gyva savastimi.

Pirmieji Lietuvos istorijai skirtų paveikslų eskizai atsirado 2002 metais, kai spontaniškai pradėjo ryškėti LDK istorijos riboženklių vizijos apmatai. Istorinis žanras neatsiejamas nuo humanitarinės kultūros plėtotės, geresnio konkrečių kultūros, tautų, epochų, jų pasaulėvaizdžio, pamatinių mąstymo kategorijų, kultūrinio konteksto, išlikusių rašytinių šaltinių, empirinių faktų, vaizdinės ikonografijos pažinimo istoriniu požiūriu civilizacijos istorijos, estetikos, meno istorijos žinios ir subtilus skonis.

Jau daugelį metų G. Kazimierėnas studijuoja įvairiausią Lietuvos istorijos problemikai skirtą literatūrą, tačiau pastaraisiais metais šis susidomėjimas peraugo į kokybišką naują profesionalumo lygmenį. Jo dirbtuvė užversta įvairiausiais leidiniais apie civilizacijos, Lietuvos ir kitų Europos tautų istoriją, viduramžių architektūros, interjero, senovinių raižinių, raštijos paminklų, kostiumų, heraldikos, vėliavų, ginkluotės, šarvų ir kitomis studijomis – iš jų jis semiasi įkvėpimo, ieško įvairiausių žinių, vizualinių jį dominančių detalių. Šių kompleksinių istorijos studijų rezultatus ir meninį naujausių kūrybinių polėkių lygį geriausiai atskleidžia septynios įspūdingo dydžio drobės: ,,Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“ (2006) ir ,,Pirmojo Lietuvos Statuso priėmimas“ (2006), ,,Zimburgės vestuvės“ (2007), ,,Algirdo žygiai į Maskvą“ (2008), ,,Atsisveikinimas su Kęstučiu“(2009), ,,Gedimino laiškai“(2009), ,,Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“ (2009). Istoriniams jo paveikslams, kaip ir daugeliui šio žanro atstovų, būdingas idealizuotas požiūris į savo tautos istoriją. Čia su rūsčia gyvenimo tiesa nuolatos susipina išaukštinta romantinė patetika.

Reikšmingi istorinių paveikslų siužetai suteikė plačias galimybes dailininko vaizduotės raiškai; drobėse sutelkta daugybė skirtingų epochų, civilizacinių erdvių simbolių, įvairių buities vaizdų, ir jie sukuria ypatingą istorinei tapybai būdinga foną. Istorinis paveikslas G. Kazimierėnui svarbus ne tik kaip autentiškas praeities istorijos reliktų atkūrimas, bet ir kaip viena iš jam prieinamų tautinio tapatumo įtvirtinimo priemonių. Į istorinį paveikslą žvelgiu, – sako jis, – ne tik kaip į pilietinę pareigą suaktualinti ir vizualizuoti svarbiausius Lietuvos istorijos klodus, tačiau ir kaip į galimybę paveikti dabartinio žmogaus sąmonę, atgaivinti apsnūdusius natūralaus pasididžiavimo mūsų didinga ir kartu tragiška istorija jausmus, pastūmėti tautinio tapatumo įsisąmoninimo kryptimi. Neabejoju, kad įtaigus kūrinys istorine problematika gali suteikti atramos taškų nūdienos gyvenimo prasmės ieškančiam žmogui, padėti suvokti jam vertikalių dvasinių vertybių svarbą ir gelminį ryšį su tautos istorija.

Dailininko istorinio žanro drobėse neretai panaudoti ir kiti artimi tapybai žanrai: batalini (vaizduojami istorinę prasmę turintys mūšių episodai paveiksle ,,Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“), buitinis (istorinės buitinės scenos ,,Zimburgės vestuvėse“, ,,Atsisveikinkime su Kęstučiu“), portretinis (reikšmingų istorinių asmenybių ar jų politinių grupių kompozicijos ,,Pirmojo Lietuvos Statuso priėmime“).

Drobėmis, vaizduojančius svarbius LDK gyvavimo įvykius, G. Kazimierėnas peržengia grynai estetinių problemų ribas ir piešia plačius panoraminiu mūsų dramatiškos istorijos paveikslus: čia nemaža neįprastų vaizduotę audrinančių detalių. Jis tarsi primena suvokėjams apie milžiniškas teritorijas užvaldžiusios Lietuvos istoriniame kelyje nuolatos besikryžiuojančias vakarietiškas ir rytietiškas kultūrines įtakas. Iš tiesų šis istorinio fono atskleidimas turi didžiulę išliekamąją vertę, nes popiežių kurijos palaiminta krikščioniškoji Vakarų Europa, Bizantijos kultūros tradicijų tęsėja Maskva, islamizuota Aukso Orda ir kitos galios iš įvairių pusių spaudė pagoniškąją lietuvių valstybę, vienu metu slopino ir skatino jos gyvybingus kūrybinius impulsus. Prieštaringas LDK valstybingumo kelias – įvairūs pokyčiai, elito rietenos, suirutės, nuolatinės kovos su išoriniais priešais dėl valstybingumo išsaugojimo G. Kazimierėno drobėse iškyla visokiais pavidalais. Čia daug įsimenamų istorinių asmenybių, juos supančių konkrečių epochos ir kraštovaizdžio dvasią perteikiančių simbolių ir atributų.

Prof. Giedrius Kazimierėnas INIT TV laidoje „Gyvenu čia“ (laidos vedėjas Saulius Novikas):