J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (V) (video) (20)

Dzūkijos partiazanų atminimui | skyle.lt nuotr.

Dzūkijos partiazanų atminimui | skyle.lt nuotr.

TIESA APIE DVASIŠKĄJĮ TĖVELĮ

Anądien man vėl pasirodė, kad visa tai kažkoks kliedesys, netiesa, nes niekaip nepritampa prie visų mūsų logiškos ir, sakyčiau, net naivios anų laikų sampratos. Tai tikrai per daug juoda, o mūsų žmonės juk tarsi vaikai, negalintys patikėti tokiu blogiu. Geriau, kad pasaulis būtų tik graži pasaka, kur blogis niekada nenugali.

Gal aš jau pasiklydau tose tamsybėse – juk  visą tiesą žino vien mirusieji, o mano kapstymasis – tik dar viena pasaulio klystkelių interpretacija. Ar tikėti naiviais žmonių pasakojimais, ar tais sunkiai įskaitomais popiergaliais? Vis tiek einu toliau.

Kunigas Pranas Šukys, Gerdašių parapijos įkūrėjas, pagarbiai minimas žmonių lūpose, įdiegęs jiems svajonę – ant kalno pastatyti didingą akmeninę bažnyčią, parapijos namus, pasodinti žydintį sodą. Pradžioje turėjo pakakti medinės koplyčios. Bet ta koplyčia, iki šiol atstojanti maldos namus panemunių žmonėms, yra tarsi siūlas, rišantis  juos į krašto istorijos metraštyną. Sunku, bet reikia prabilti ir apie garbingojo parapijos ganytojo likimą, nesmerkiant, o tik bandant suvokti.

Kunigas P.Šukys vieną 1947 m gegužės dieną, paskubom išslapstęs vertingus bažnyčios atributus, pasiėmė tik būtiniausius asmeninius daiktus ir dingo nežinia kur. Kai kas kai ką žinojo, bet niekam neprasitarė. Ir tik šie apdriskę popieriai atskleidžia anų dienų dramą.

Kunigas buvo suimtas 1947 m. gruodžio mėnesį Zarasų rajone jau ne kaip Pranas Šukys, o kaip Tilžės klebonas Čepulionis. Viskas prasidėjo taip. 1946 m sausį kunigas buvo iškviestas į NKVD ir jam pateikti kaltinimai dėl bendradarbiavimo su partizanais. Buvo nenuginčijami liudytojų parodymai, kad jisai padeda partizanams maistu, pas jį nuolat lankosi Liepa, Kadugys, Šturmas. Tačiau jis išsigynė pažįstąs partizaną Varną, kuris neva ir perdavė visas šias žinias. Įspraustas į kampą kunigas sutiko bendradarbiauti ir tapo agentu Laikrodis. Matyt, tikėjosi kaip nors išsisukt, išlaviruot. Beje, taip galvojo dauguma užverbuotojų, tarp jų buvo ir daugiau kunigų (Lelešius), net pats Dainavos partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Keletą žinučių Laikrodis savo šeimininkams perdavė, bet jausdamas sąžinės graužatį nuvyko pas Vilniaus vyskupą M. Reinį, gal atgailos, gal patarimo. Prasitarė ir savo padejėjui Uoslių Stasiui, kuris parūpino fiktyvų pasą Čepulionio pavarde. Tik visa bėda, kad šis buvo ne kunigas, o valstietis. Toliau jau viskas vyko, matyt, su vyskupo žinia – Smalvų klebonas Gylys leido Čepulioniui  be kunigo esančioje Tilžės bažnyčioje ant Drūkšių ežero kranto  aptarnauti tikinčiuosius. Tuo metu jau ir pats vyskupas buvo NKVD taikiklyje, todėl jo ryšys neliko nepastebėtas. Kunigo sesuo vienuolė net padėjo padaryti įrašą pase, kad Čepulionis yra dvasiškis. Visi šie veiksmai, įvykiai buvo užfiksuoti visa matančio NKVD ir kunigas 1947 m. gruodį buvo suimtas (26).

Ir už agento misijos sužlugdymą, ir už padirbtą pasą, ir, žinoma, už senus ryšius su Pūščios partzanais kunigas gavo 10 metų Volgolago ir buvo ištremtas į Pereborus Jaroslavlio srityje.

Za kontrevoliucionyj sabotaž pri vypolneniji specialnych zadanij zakliučit v ispravitelno-trudovoj lager srokom na 10 let.

Už  kontrevoliucinį sabotažą vykdant specialiąją užduotį išsiųsti į pataisos darbų lagerį 10 metų].

Minima, kad v janvarie 1946 g.  Šukys byl zaverbovan v kačiestvie siekrietnovo sotrudnika organov KGB, no sabotiroval i skryvalsia (27).

[ 1946 m. sausio mėn. Šukys buvo užverbuotas slaptu KGB bendradarbiu, bet sabotavo ir slapstėsi.]

Tardoma buvo naktimis, tarp 23 ir 3 valandos – tada žmogus būna pavargęs, apatiškas ir lengviau palaužiamas. Tardant dar buvo klausinėjamas ir apie Joną Uoslį (partizaną Smilgą, gal Viksvą), dar likusį gyvą iš tos giminės ir nežinia kur besislapstantį. Jis kažkodėl buvo labai reikalingas, nes užklausa buvo nusiųsta į Vilniaus adresų biurą, įtariant, kad Jonas ten dirba vairuotoju.

Ką kalbėti apie kitų žmonių verbavimą, jeigu kunigas tapo lengva jų auka.

KĄ KALBĖJO „FORTŪNA”

Prieš kokius penkerius metus sulaukiau keisto telefono skambučio.  Sunkiai suprantama greitakalbe prisistatė senyvo amžiaus moteris, vilnietė, bet kilusi iš mūsų krašto. Sakė labai norinti man kažką svarbaus papasakoti. Susitikome. Tai buvo smarkiai pasiligojusi, sunkiai kalbanti, nerišliai dėstanti mintis, bet labai guvių akių moteris. Ji be užuolankų pareiškė norinti papasakoti apie panemunių pokarį. Sutikau išklausyti, bet stebino jos skubotumas papasakoti viską, suplakant faktus, įspūdžius, gal net išgalvotas istorijas. Rašyti nieko neužrašiau, stengiausi įsiminti. Svarbiausia, ką ji norėjo pasakyti – apie savo ryšius su Leipalingio enkavedistu Nikanorovu. Pasakotoja anuo metu buvo gimnazistė, o vyriškis neslėpė jai savo simpatijos. Norėdamas užkariauti merginos širdį, Nikonorovas neva jai teikdavęs informaciją apie ruošiamus trėmimus ir patardavęs perduoti kaimiečiams, kad šie pasislėptų. Ji susitikdavusi su į bažnyčią atvažiavusiais savo kaimo žmonėmis ir juos perspėdavusi. Norėdama išvengti tolesnių santykių su Nikonorovu, ji pabėgusi į Vilnių, o vyriškį dar buvo keletą kartų, bet jau vėliau, ramesniais laikais, sutikusi kažkur Aukštaitijoje.

Apie tai ji net rašė, rodos, „Šiaurės Atėnuose”. Man ši istorija pasirodė visai įtikinanama.  Kodėl moteris taip skubėjo, suvokiau visai netrukus, kai Gerdašių kapinaitėse pamačiau jos kapą…

Ir ši istorija vėl atgijo, kai tarp agentūrinių pranešimų aptikau, kad minėtoji gimnazistė buvo agentė Fortūna, pranešinėjanti apie partizanų ryšius su kaimiečiais. (28) Nedrįstu paneigti ir jos pasakojimo teisybės, bet labai panašu, kad mergina žaidė dvilypį žaidimą, nes jos padėtis buvo labai kebli – vienas brolis partizanas, o kitas aukštas LSSR pareigūnas.  Pastarasis iš tikro talkino broliui, parūpindamas dokumentų komandiruotėms po Lietuvą. Taigi, jo koloboravimas  iš dalies buvo prasmingas, žmogus darė, ką galėjo, ir tikrai buvo doras. Lietuvos NKVD vadas J.Bartašiūnas rašo raštą M. Suslovui (29), kad Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas priklauso banditų grupuotei. Netrukus, žinoma, partizanas buvo suimtas, o ir ministras turėjo išpirkti kaltę tremtyje, nors ir neilgam. Draugas A. Guzevičius ištraukė. Gerai pamenu, kai šis draugas, jau ne saugumietis, o rašytojas Gudaitis, „Kalvio Ignoto teisybės” autorius, atvažiuodavo ilsėtis į mūsų kraštus. Plaukdavom garlaiviu į Druskininkus kartu su tokia garsenybe – vaikams tai jau šis tas. Įdomu, kokias mintis audė „rašytojo” smegenys žiūrint į panemunės šilus. Turbūt galvojo apie Erelio, Kirvio ir kitų „didvyrių” žygius. Bandau įsivaizduoti, ką galėjo jam atsidėkodamas pasakoti ir mūsų eksministras – jo brolis partizanas tuomet dar buvo tremtyje. Vaikščiodavo šie du ponai po mūsų apylinkes, jau nurimusias, nes visiems jau buvo aišku:  partizanai su visom laisvos Lietuvos vizijom – tai tik tamsi praeitis, o „Nemunėlio” kolūkis – šviesus rytojus.

Tai vienos šeimos tregedija. Negaliu kaltinti nei sesers, nei brolio – jie laviravo, galbūt rinkosi mažiausias iš blogybių, buvo jauni, norėjo gyventi, apsaugoti savo artimuosius. Galbūt visą gyvenimą jautė neišpirktą kaltę prieš tuos, kuriuos jautėsi išdavę.

Todėl tos moteriškės keista išpažintis man pasirodė kaip bandymas palikti panemunių pasauliui nesuterštą savo portretą. Nežinau, ar jai tai pavyko. Bent kol kas man jos likimas tik įsipina į bendrą  erškėčiuotą partizanų karo tragedijos pynę.

„UOLA”, BET NE UOLA

Dar kartą žiūrėjau filmą. Dabar visai nusivyliau.

Vis dėlto  J.Ohmano „Smogikams” iki tiesos atskleidimo toli  toli… Net labai. Jie čia irgi savotiški herojai, tik norėję, kad būtų nutrauktas brolžudiškas karas. Jie tarsi kovojo tik prieš partizanus, neliesdami taikių gyventojų. Švedui gal to ir pakanka, kad suvoktų rezistenciją, bet mums to mažai. Jie tarsi išlieka teisesni ir už pačius partizanus, nes nežudė civilių gyventojų. Kažkodėl šią mintį labai atkakliai stengiamasi mums įteigti, o civilių žudymą perkelti laisvės kovotojų atsakomybėn. Jau paskubėta ir istoriškai tai patvirtinti. Atseit būkim objektyvūs, visko buvo.

Iškreipta tiesa, gyvenimas su melu eina per pokario kartų sąmonę, įsitvirtina rašytiniuose istorikų darbuose, literatūroje. Tie įvykiai nugula į mokslininkų disertacijas, diskutuoja teisininkai, žmogaus teisių sergėtojai. Vieni smerkia, kiti teisina. Įsivyravusi nuostata tokia: žudė ir partizanai, juk yra dar gyvų liudytojų. O tie gyvi liudytojai jau gal nepajėgūs suvokti KGB klastos mastų. Kaip ir naujoji karta, kuri nematė sovietmečio, ir bandymai juos „apšviesti” sunkiai sekasi. Nenorėčiau tikėti, kad ateisiantiems jau bus visai neįdomu, kas vyko anuomet. Gal kas nors pabandys pasverti dvi sąvokas – išdavystę ir didvyriškumą. Mūsų nagrinėjamu atveju, deja, triumfavo išdavystė. Ir nieko čia nuostabaus – ji lydi žmoniją du tūksantmečius (kas žino, gal ir daugiau). Neišvengiamybė, be kurios gal ir heroizmas neturėtų prasmės. Iš anksto užimdamas tokią poziciją – neteisti, tik sudėlioti į atskiras lentynas faktus ir veikėjus, – noriu visų pirma sau atsakyti į mane kankinusius klausimus, o kitus įtikinti vargu ar įmanoma. Visi jaučiasi teisūs ir suprantą istoriją – vieni patys matė, kitiems tėvai pasakojo. Bet joks melo detektorius jau neištrauks scenarijaus iš mano minėto Kuroko, majoro Sokolovo ar agentų agento Erelio lūpų. Kaip ir iš gyvų smogikų – jie sako tik tai, kas jiems aktualu ir bent kiek pateisina jų išdavystę.

Taigi, dar kartą grįžtu prie Kurok. Vėl atsiverčiu tuos pačius vos įskaitomus popierius dviem kalbom. Tai agentūrinės ataskaitos už praėjusį laikotarpį 1946 m. pabaigoje.

Sistemingo darbo su giminaičiais pasėkoje 1946 m. rugpjūčio 29 d. pasidavė ir prisipažino kaltu banditas Vaikšnoras Alfonsa, Vinco (30).

Kas tas „sistemingas darbas su giminaičiais“?  Giminaičiai – tai jauna žmona ir du maži vaikai, berniukas ir mergaitė. Jų gyvenimas pakibo ant plauko, jeigu tėvas nepasiduos. Niekur nepabėgsi, nepasislėpsi. Gal geriau patikėti tuo, ką sako rusų majoras Guselnikovas ir tas lietuvis, kur su jais išvien – Petrošius. Juk jis tai lietuvis, nori gero. Negi, Alfonsai, tau negaila vaikų? Kas pasidavė, juk nieko jiems neatsitiko – grįžo namo, kiti net vėl patyliukais miškan patraukė.

Tolesniam Ąžuolo bandos išaiškinimui numatytos šios priemonės:
–    iš liepos–rugpjūčio mėn. legalizavusių banditų tarpo užverbuoti vidinį agentą;
–    agentas Kurok 1946 m. rugsėjo mėn. įvestas į gaują;
–    per ataskaitinį laikotarpį pravesta viena operacija pagal Kurok duomenis;
–    apkaltinus išdavyste, pačių banditų rankomis nužudyti vadą Bučionį Antaną-Ąžuolą; [Ąžuolas žuvo 1946 spalio 4 dieną. Gal tai pirmoji Kuroko užduotis – vadinamasis zakreplenije – užtvirtinimas, po kurio jau kelio atgal nėra];
–    iškviesti į slaptą susitikimą Vitkauską Joną ir Sukarevičių Praną, užverbuoti ir nukreipti į bandos išardymą. (31)

Ypač vertingi Kuroko duomenys ir veiksmai tęsiasi 1947, 1948 m., kol netikėtai baigiasi 1949 m pradžioje. 1949 m. vasario 26 d. Buteliznos bunkeryje buvo suimtas Alfonsas Vaikšnoras–Uola (32), arba, kaip žmonės jį vadino, Bečelė. Žiaurus, labai impulsyvus ir nervingas, ne vienam kaimiečiui į kaktą rėmęs automatą. Įtampa, dviveidystė, beviltiškumas stūmė vis gilesnėn prarajon. Jis galėjo padaryti bet ką. Tereikėjo ženklo, ir gaidukas bus paspaustas. Tokia Kuroko misija. Ji atlikta. Prisipažįsta pats asmeniškai išžudęs Uoslius 1947 m. per Žolines. (Galbūt kažkas iš Uoslių įtarė Uolą bandradarbiaujant su NKVD, ir jis tą žinojo). Pasirašo po šiais žodžiais rusiškame apklausos protokole, pats nė žodžio rusiškai nesuprasdamas. Jam skiriama 25 metai lagerio. O gal tai tik komandiruotė, dar viena Kuroko misija, ten netrukus išvyksta ir jo žmona su vaikais. Į Lietuvą jam grįžti nevalia – kad kam nors neprasitartų.

Kol Uola tardomas apskrityje, kviečiami liudytojai iš aplinkinių kaimų. Liudytojo Leopoldo Augustinavičiaus kviesti negalima dėl „operatyvinių sumetimų“ (Visiškai slaptai). Jis minimas Uolos tardymo protokoluose kaip aktyvus partizanų talkininkas. Betgi jis – tai NKVD agentas. Vadinasi, žaidžia dvilypį žaidimą. Kol pagal tikslius Uolos duomenis dar nelikviduoti visi Pūščios partizanai, labai neblogai būtų susitvarkyti ir su Leopoldu. Tam pasitarnaus nepakeičiami agentai-smogikai iš Diržų ir Lipliūnų. O į egzekucijos vietą suvaryti kaimiečiai dar kartą įsitikins Lietuvos partizanų žiaurumu. Ir patys stribai jiems girdint minės vardus tų, kas tai padarė. Taip bus įkalta į kartų atmintį iki šios dienos.
Tik niekas iki šiol nežino, kad 1946 m. Ąžuolo būryje veikė ir faktiškai vykdė žudynes NKVD parankiniai agentai – Upriamyj, Vitas, Kurok, Chitryj, Žimas, Lapas, Vilno, Junoša… Kuo toliau, tuo daugiau. Kas jie?

Pagal paskutinius Uolos parodymus suimama grupė partizanų, Vytenio tėvūnijos didžiuma, parodomi visi bunkeriai Pūščioje, prie Seiros ir pas žmones, atskleidžiami visi ryšininkai ir prijaučiantys – mokytojos Čiuladienė ir Dūdienė, Jonas Prapiestis-Dobilas ir kiti. Net pačių enkavedistų užverbuotą agentą Vitkų Uola demaskavo kaip „dvurušniką”, nes jis, pasirodo, nors ir užverbuotas, vis tiek talkino partizanams. Vitkus buvo suimtas. Yra duomenų, kad tai Aleksas Vaikšnoras iš Sventojansko. Galų gale įduotas mūšyje žūsta vadas Barzdukas.

Uolos parodymai:

Be tų bunkerių, apie kuriuos išpasakojau, žinau apie 30 bunkerių Pūščios miške, kuriais naudojomės laikinai, per ablavas. Šiuos bunkerius žino tik banditai (33). Pasirašo – Uola. Partizanas savųjų banditais nepavadintų…

Be to, Uola išdavė ryšininkus, kurie žinojo Šarūno rinktinės štabo bunkerius.

Tai buvo organizuotos partizaninės kovos atomazga. Toliau tik pavienės apraiškos. Nors Žemaitis, Vanagas dar laiko vadžias savo rankose Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Dainavoje, pats atokiausias ir daug vilčių teikęs regionas faktiškai suniokotas jau 1949 m., kai Laisvės kovų sąjūdis tik susikūrė.

BEČELĖS GALAS

Kartą septintame dešimtmetyje grįžęs į Gerdašius išgirdau labai keistą istoriją, kurią mano tėvui kaip labai didelę paslaptį papasakojo vienas iš kaimo valdžios atstovų. Žinia tarsi konvulsija supurtė žmones, jau beužmirštančius anuos neramius laikus. Dzūkų kaimo bendruomenė tarsi šeima – pasitiki savais ir paslaptimis pasidalina, tik būtinai priduria, kad niekam nepasakotų. Niekam – vadinasi,tiems, kas nėra bendruomenėje. Taigi, kaime greitai pasklido žinia, kad grįžo Bečelė. Ne, ne į savo Butelizną, tik į žmonos tėviškę kažkur prie Šakių. „Nu ca tai jį žmonės suplėšytų“, – kalbėjo ne vienas. „Judas“, – pridurdavo. Taigi, parvažiavo Bečelė Lietuvon gal po 20 metų. Gal ir anksčiau buvo, kas ten žino. Mūsų krašte tai tikrai nepasirodė. Užėjo Bečelė į miestelio užkandinę, prisėdo išgert ir užvalgyt. Net miestelio vardo niekas tiksliai nežino – lyg Gelgaudiškis, o gal Griškabūdis. Sėdi, užkandžiauja, alų gurkšnoja. Kažkoks žmogelis priešais prisėda, įsikalba. Jau ir draugystė prie stiklo užsimezga, žmogelis įpila Bečelei alaus, dar pašneka ir atsisveikinęs nuskuba neva į keleivinę. Likęs vienas mūsų herojus dar pasėdi, baigia gerti, valgyti ir pakyla nuo stalo. Bet čia pat ir krinta konvulsijų tąsomas. Neatsigavo, vietoje numirė  Bečelė – Alfonsas Vaikšnoras. „Nu bet kas gi galėjo žinoc, kad jis Lietuvon. Cik saugumas, niekas daugiau“, – be užuolankų porino žmonės.

Kas parviliojo Uolą Lietuvon septintame dešimtmetyje? Gal nostalgija, o gal atgaila – niekas irgi nesužinos. Bet kad kažkam nereikėjo jo sugrįžimo, tai jau tikrai.
„Negali būti“, – pasakys kiekvienas, kam KGB veiksmai atrodo neįtikėtini ir sukurti tik persekiojimo manija sergančių žmonių.

O Pūščios pakraščių žmonės lengviau atsiduso – Bečelė jau tikrai nebegrįš.

BE VILTIES

Dar viena užduotis smogikui Pūščios girioje.

24 oktiabria 1946 g. byl zaverbovan agent-bojevik pod pseudonimom Brat. Rodnoj brat posliednievo nachoditsia v deijstvujuščej bandie Liepa. Pieried Bratom byla postavliena zadača vstrietitsia s bratom i sovmiestno s nim fizičieski uničtožitj glavaria bandy Liepa  (34).

[1946 m. spalio 24 d. užverbuotas agentas smogikas, slapyvardžiu Brat. Jo tikras brolis yra veikiančioje Liepos bandoje. Bratui duota užduotis susitikti su broliu ir kartu fiziškai sunaikinti bandos vadą Liepą.]

Agent-bojievik, kitaip tariant, agentas smogikas, matyt,įprasta NKVD veiklos forma. Centralizuotai veikiančių smogikų nepakanka, todėl pavieniai padaro dar daugiau. Jų veikla ilgalaikė, jie įsiskverbia į pačią partizanų būrio širdį. Sistema veikia plačiai ir patikimai – brolis prieš brolį (Brat), sesuo prieš brolį (Siestra), tėvas prieš sūnų (Pistolet). Pažengta dar toliau:

V planie agienturno-operatyvnych mieroprijatij priedusmotrieno putiom žienitby „Bijūnasa“ na dočj bandita Marytė Tamulevičiūtė, vviesti jevo v sostav brigady Merkys s cielju jiejo likvidaciji (35).

[Agentūrinių operatyvinių priemonių plane numatyta per „Bijūno“ vedybas su bandito dukra Maryte Tamulevičiūte įsiskverbti į Merkio brigadą ir ją sunaikinti].

Bet šis pavyzdys iš kiek tolėliau – iš Zervynų krašto.

O dar vienas – iš mūsų krašto.

Izučitj polieznost verbovki bandosposobnika Grumeta [tai Grumaltas, arba Liaušukas,  kaip jį žmonės vadino, iš Lipliūnų] vozmožnovo ispolzovanija kak vnutrenika.
Tščatelno izučit vozmožnostj pustit v bandu agenta Žimas kak vnutrenika (36).

[Išnagrinėti bandito Grumalto verbavimo naudą ir galimybę jį panaudoti kaip vidinį agentą.
Kruopščiai išnagrinėti galimybę paleisti į bandą vidinį agentą Žimą.]

Dvi gretimuose dokumentuose esančios žinutės, ko gero, turi glaudų ryšį. Partizanas Antanas Grumaltas (kai kur Grunvaldas)-Žaliamiškis ir vidinis agentas Žimas – tikriausiai tas pats asmuo. Agentas Žimas figūruoja daugybėje agentūrinių pranešimų kaip ypač naudingas ir prisidėjęs prie daugelio partizanų likvidavimo bei kitų svarbių NKVD operacijų aplinkiniuose kaimuose. O žmonių atmintyje išlikęs Liaušuko kaip vieno iš dalyvių žudant Aleksandrus, Uoslius vardas. Viskas, ko reikia agento smogiko reputacijai patvirtinti. Popieriai taip ir fiksuoja: agent bojevik (agentas smogikas). Nelabai linksmas nuolankaus našlaičio likimas – pabėgta į miškus ne tiek iš patriotizmo, kiek dėl galimybės pasprukti nuo pikto patėvio, bet pabėgti iš NKVD gniaužtų – jokios vilties. Tenka vykdyti jų valią kartu su panašaus likimo broliais.

REZISTENCIJOS PELENAI

Mano klasėje Gerdašiuose vaikai dar girdėjo gyvus prisiminimus ir jautė pasipriešinimo dvasią. Ji tvyrojo virš mūsų, penktokų, galvų, vasarvydžio vakarais retsykiais nubanguodama pamiškiais partizanų dainos pavidalu. Kaimų jaunimas dar išdrįsdavo uždainuoti:

Taip tyliai slenka vasaros,
Pražydę gėlės vysta.
Mes tyliai šluostom ašaras,
Palaidoję jaunystę…

Aidas Giniotis ir Indrė Dirgėlaitė „Jei ne auksinės vasaros“, žodžiai Dzūkijos Merkio rinktinės partizanų:

Nesuprasdavau žodžiuose paslėptos širdgėlos, bet ji buvo tokia tikra, kad ir šiandien jaučiu tą nuotaiką, kai užtraukę tokią dainą pritildavo ir surimtėdavo, o kai kam ir ašara ištrykšdavo.

Klasiokas Kazys iš garsiosios Buteliznos, Pūščios partizanų sostinės, partizano Laimino sūnus, motinos vadinamas Rūstučiu, kaip tikras partizanas – nieko nekalba apie tai, žino, kuo kvepia panašios kalbos.

Vitas – priešingai – kalba ir nieko nepaiso, nors jo brolis ir tėvas žuvo miške. Tiesa, jis nežino, kad tėvas buvo agentas, užkibęs ant smogikų kablio.

Genės močiutė – trijų žuvusių partizanų motina.

Aldonos penkiolikmetis pusbrolis enkavedistams parodė bunkerius ir įdavė partizanus, nuo kankinimų netrukus pasimirė.

Algimanto tėvą kulka pakirto, kai atbėgo gelbėti nušautų ir padegtų kaimynų. „Vyraliai, gal kuoj galiu padėc?” – teištarė.

Juozą kaimynai rado iškritusį iš lopšio ir besivoliojantį nušautų tėvų kraujo klane.
Algio pusseserės dvynukės išprotėjo stribų pastatytos prieš šautuvo vamzdį.

Valė netrukus su mama išvažiavo Sibiran pas tėvą partizaną. Ji nežinojo ir nežinos, ką jis išdavė ir ką padarė.

Aš pats savo tikrą seserį pirmą kartą pamačiau jau būdamas aštuonerių, ji bijojo pasirodyti mūsų kraštuose, nes buvo ryšininkė ir slapstėsi.

Mūsų tėvai dar basomis vaikščiojo po karštus pelenus. Mes gi tiesiog nelabai ką tesuvokėm. Gyvenom ir džiaugėmės, kaip gyvena ir džiaugiasi mūsų vaikai dabar. Ir vargu ar mes juos sudominsim kraupiais faktais. Knygos dabar mažai ką jaudina. Na, nebent koks nors siurrealistinis kinukas. Tačiau visa tai juk taip panašu į siaubo filmą.

APIE VERBAVIMĄ IR KANKINIMUS

Šis tas apie verbavimą ir dar kai ką.

Verbuojant dažniausiai būdavo naudojamas paprasčiausias šantažas. Iš pradžių iš suimtų partizanų buvo „ištraukiami“ parodymai. Kaip žinome, tikrai kūrybiškai tardomas atsilaiko nedaugelis Kai kurie sovietiniai „specialistai“ pasakytų, kad niekas – jeigu atsilaikė, vadinasi, nepakankamai kūrybiškai buvo tardomas. Išgavus parodymus suimtąjį būdavo grasinama sukompromituoti prieš kitus partizanus, jeigu jis nesutiks bendradarbiauti. Paskui būdavo atliekamas veiksmas, kurio pavadinimą sunku išversti į lietuvių kalbą – zakreplenije. Ką tik iškeptas agentas turėdavo pasirašyti sutikimą bendradarbiauti, gaudavo slapyvardį ir, svarbiausia, pagal jo parodymus, kartais ir jam dalyvaujant, būdavo suimami arba nužudomi kiti partizanai (37).

Kankinimus geriausiai ištverdavo giliai tikintys asmenys, taip pat ir moterys. Bet išimčių būna visokių. Buvo daug užverbuota ir kunigų, ir moterų. Lengviausia, žinoma, jeigu suimtasis turi šeimą, mažų vaikų – tada jis labiausiai pažeidžiamas ir parsiduoda tarsi vardan jų. Iš legalizavusio partizano tik viena nauda – jo užverbavimas. Ir labai rimtas užverbavimas, tvirtai jį susaisčius su kankintojais, nes priešingu atveju nėra garantijos, kad laisvėje jis vėl nedarys to paties, kitaip sakant, bus slaptas priešas. Tada geriau jau slaptasis agentas. Nepalyginamai geriau.

Visa tai tolsta nuo mūsų – kankinimų košmarai, žudynės, NKVD ir partizanai, tremtys ir lageriai. Vieni pergyvena, kiti abejingi, treti gal jau net ir netiki, o didžiosios daugumos tai net nejaudina. Kaip ir koviniai ar siaubo filmai – dabarties kasdienybė, bet įdomi ne visiems.

PASKUTINIEJI

1951 m. vieni iš paskutiniųjų partizanų žūsta Gerdašių bunkeryje. Jų likvidavimui talkina agentai Gardinas ir Rimkus. Jie kažkur visai šalia gyvena, kaimynai, gal šiaip visai padorūs žmonės, bet, įtraukti į sovietinio pragaro mašiną, daro tai vardan savo vaikų gyvybės. Taip paprasta žmoguje palaužti Žmogų. Skaudu, bet po tiek žudynių siaubo, tardymų, trėmimų baimės jiems antrina ir kai kurie kiti kaimo žmonės. Juk bunkerį Aleksandrų sodyboje prie Nemuno žino daugelis. Visi tikisi, kad dabar jau bus ramu. Agentas Gardinas kruopščiai surenka žinias iš kaimiečių ir informuoja stribą Macanį. Geriausiais šaltiniais tampa paprasčiausios kaimo bobelės, kurių budrios akys fiksuoja visą kaimo gyvenimą – kas ką pasakė, kas pas ką atėjo. Taip saugumas sužino, kad  Prapiestis i Malakauskas zakazyvajut dlia banditov podriad u každovo zavtrak, užin i obied i sobirajut produkty  [Prapiestis ir Malakauskas paeiliui pas visus užsako banditams pusryčius, vakarienę ir pietus ir surenka banditams produktus] (38).

Taip visai nebuvo, bet agentas turi atsiskaityti ir pateikti išsamią informaciją. Gal ir valgė kada, bet kas gi atsakys pavalgydinti žmogų su ginklu.

Banditams talkina Vitas Grinius, Kostas, Jonas ir Juozas Nenortai.
Tai vis bobučių informacija. To ir pakanka saugumui.

Zadanije: ustanovitj vsie praktičieskije sviazi Prapiestisa i Malakauskasa s bandoj.
V rajonie Gerdašiai proviesti čiekistskuju operaciju (39).

[Užduotis: nustatyti visus Prapiesčio ir Malakausko praktinius ryšius su banda.Gerdašių rajone įvykdyti čekistinę operaciją].

1951 vasario 2 d. partizanai likviduoti. Operacijoje Aleksandrų sodyboje, kur tuo metu gyveno Nenortai, dalyvavo 25 stribai. Uždegtas kluonas, vyko susišaudymas, rasti 2 kūnai – Vaclovo Subačiaus-Klevo ir Juozo Stravinsko. Jonas ir Juozas Nenortai išvežami. O bunkeris, pasirodo, buvo įrengtas dar Aleksandrų… ( 40) Galiausiai 1952 m. rugsėjo 24 d. likviduojami Viktoras Urbonas-Varpas ir Antanas Stankevičius-Gintaras – pagal užverbuoto partizanų vado Lakūno informaciją. Nes neužverbuotų jau beveik nėra.
Ieškomas paskutinis krašto partizanas Putinas – Seirijų mokytojas Jonas Drazdauskas. Tam sutelktas visas būrys agentų – Vasiljev, Bijūnas, Rėkus, Olga, Grodas, Anna, Vitas.

K maju 1953 g. na teritoriji rajona dejstvovali dva bandita – Putinas i Viturys. Viturys byl zaverbovan pod pseudonimom Andrejev. Poslie verbovki Andrejevu bylo zadanije na rozysk Putinasa (41).

[1953 m. gegužės mėn. rajone veikė du banditai – Putinas ir Vyturys. Vyturys buvo užverbuotas Andrejevo slapyvardžiu. Po verbavimo Andrejevui duota užduotis suieškoti Putiną].

Pagaliau buvo užverbuotas ir Putinas. Ar galėjo tikėtis geresnės pabaigos tų spektaklių režisieriai?

Dabar dar belieka išaiškinti prijaučiančius.

V načalie 1953 g. podniat iz archiva agient Genadij, rabotajuščij v dannoje vremia učitieliem v Leipalingskoj sr. školie. On dal cienyje materialy na niekotorych antisovietski nastrojennych učitielej (42).

[1953 m. pradžioje iš archyvo „prikeltas” agentas Genadij, dabar dirbantis Leipalingio vid. mokyklos mokytoju. Jis pateikė vertingų duomenų apie antitarybiškai nusiteikusius mokytojus].

Ir ne tik mokytojus. Mokykloje iš vaikų lūpų geriausia sužinoti, ką galvoja jų tėvai ir giminaičiai. Todėl mokykla – neišsenkanti informacijos versmė  saugumiečiams. Antisovietinė dvasia Leipalingio vidurinėje dar ilgai gyvavo, gal niekada ir neišblėso.
Kaip ir kaimuose, nors ginkluotas pasipriešinimas ten jau palaužtas galutinai.
Ir visai simboliškai trys desperatiški šūviai, kuriuos paleido į „Nemunėlio“ kolūkio pirmininką aštuoniolikmetis Vitkė Zigfridas iš Guronių 1953 m. liepos 24 d., faktiškai užbaigia ginkluoto pasipriešinimo laikotarpį mūsų pakraštyje.

Kovingiausias dešimtmetis baigėsi. Dabar reikia, kad viskas susigulėtų galvose, reikia pradėti gyvent. Geriausia būtų viską užmiršti. Todėl reikia nieko nepasakoti vaikams. Arba tik puse lūpų kalbėti apie didžiausius skausmus ir netektis. Tautos atmintis žūva, jei vaikai negirdi istorijų iš tėvų lūpų.

Tą mes ir turim dabar. Kažkokios užuominos, gandai. Net įvykių liudininkai ne kažin ką gali pasakyti be to, ką mes girdėjom ir taip. Visi atsižegnoja paprastai: buvo visko, partizanai buvo pikti ant visų, todėl žudė. O kad tų partizanų Pūščioje ir aplink ją jau beveik nebuvo, kad žudė smogikai, agentai būrių viduje – ši žinia žmonių sąmonės nepasiekia.

ŽINOMAS YRA ŽINOMAS

Toks jau ne visai vykęs šio agento slapyvardis. Nors kas ten žino, gal ir labai prasmingas, kaip ir Kurok. Bet kuriuo atveju jų abiejų vaidmuo pasipriešinimo istorijoje vienodas. Tik Kurok misiją baigė gerokai anksčiau, o Žinomas veikė iki pat rezistencijos sunaikinimo, o gal ir dar ilgiau.

Žinom nedaug, bet du faktai labai iškalbingi (43).

1952 m. rugsėjo 17 d. po ilgų paieškų Žinomo susektas kažkur Kaune buvo suimtas Juozas Karlavičius. Mūsų krašto šviesuolis, mokytojas, partizanas Pilkalnis, veikęs Tauro apygardoje. Žinomam gal ir nebuvo labai sudėtinga sekti jo pėdsakais, nes tam pačiam Lipliūnų kaime jų trobos buvo beveik kaimynystėje.

Ir dar. Paskutinę vinį į Lietuvos partizanų karstą 1956 m. Žinomas įkalė išdavęs ir padėjęs Kaune suimti legendinį visos Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Istorija plačiai žinoma ir aprašyta.

Agentas kažkokiu būdu buvo įgijęs kovotojų pasitikėjimą – toks nuoširdus dzūkelis, buvęs karo lakūnas, grįžęs iš Vorkutos, savas ir patikimas. Dabar jau niekam ne paslaptis, kas tas Žinomas. Tai Antanas Urbonas, Baikio Antanukas, kaip sakytų Lipliūnų žmonės. Mokinys išdavė savo mokytoją. Kaip ir prieš du tūkstančius metų. Pasaulis nedaug pasikeitė.
Apmaudu, bet Pūščios pakraščio žmogaus, Urbono-Žinomo, vardas yra visai greta pačių didžiausių rezistencijos duobkasių – Markulio, Kubilinsko, Deksnio.

RAUDONA – NEGERA SPALVA

Labai sunku suvokti viena – kaip per palyginti trumpą ketverių penkerių metų laikotarpį žmonių sąmonėje partizanai virto banditais. Tas žodis daugeliui iš tikrųjų tapo priimtinas. Gal čia lėmė ir vergiškas nuolankumas nugalėtojams. Mat šią sąvoką skleidė jie, vis labiau įsigalėdami visose gyvenimo srityse – spaudoje, mokyklose, viešose įstaigose. Visur paprastas žmogelis girdėjo vieną ir tą patį – buožės, banditai, buržuaziniai nacionalistai. Tai visų nelaimių kaltininkai, naujo ir laimingo gyvenimo priešai. Greičiausiai užkibo jaunimas, o senesnieji dar buvo linkę abejoti arba bent tarti sau – kur čia mums viską suprasti. Nors gilumoje jautė, žinojo, kad tiesa yra viena, ir ji mumyse, o ne naujo gyvenimo ruporuose. Deja, knygelė „Tai buvo Leipalingyje” ir šiandien kai kam tebėra pats autentiškiausias rezistencijos paaiškinimo šaltinis.

Raudonas pionieriaus kaklaraištis buvo didelės gėdos ženklas. Jeigu ir išdrįsdavo kuris nors Lipliūnų septynmetės mokyklos vaikas jį užsirišti, tai tik dėl pionierių vadovės Zinos ryžtingumo. Bet dabar net sunku įsivaizduoti, ką pagalvodavo kaimietis pamatęs savo vaiką su raudonu kaklaraiščiu. „Mani tata užmuš”, – verkė klasiokė Aldona, kai Zina jį vis dėlto jai užrišo.

Ir iš viso raudona spalva tapo kažkokiu tabu. Niekas nedrįsdavo rengtis raudonai, geriau, kad tos spalvos visai nebūtų drabužyje. Ir audimo raštuose ji visai netinka. Toks beveik nesąmoningas ir labai nekaltas, bet vis dėlto vidinis protestas. Bet raudona skverbėsi – balsavimo urnos, staltiesės mokykloje ir klube-skaitykloje, vėliavos per gegužės 1-ąją ir spalio šventes, dar raudonoji gurguolė, kai keletas sunkvežimių, išpuoštų raudono audeklo atraižomis ir vėliavomis, pakrautų gėrybėmis, surinktomis iš tų pačių nustekentų žmonelių, demonstratyviai važiuodavo keliais ir vieškeliais valstybei gabendami derlių – surinktas duokles, „padotkus”.

Labai greitai buvo suvokta, kad priešintis jau beprasmiška, net priešiškumo rodyti geriau nereikia, nes tuo gali tik pakenkti sau ir savo vaikams. To jau niekam nereikia. Ir tik visiškas don kichotas gali garsiai reikšti tai, ką galvoja. Tylus, santūrus protestas ilgiems dešimtmečiams įaugo į sąmonę ir laukė palankaus meto išsiveržti.

Visas partizaninio laikmečio pūlinys užsikonservavo uždaruose šeimų, artimų draugų skausminguose prisiminimuose, pulsavo, tvinko, bet negijo.

PŪŠČIOS PARTIZANAI

1.     Antanas Bučionis-Ąžuolas
2.    Viktoras Bučionis -Jaunutis
3.    Juozas Sadauskas Lazda
4.    Vitas Stankevičius Jurginis
5.    Kazys Vaikšnoras Laiminas
6.    Kostas Vaikšnoras Tigras
7.    Alfonsas Vaikšnoras Uola
8.    Kostas Šumskas Kovas
9.    Vaikšnoras Bolesius
10.    Maksimavičius Bolesius Pušis
11.    Navickas Jonas Šernas
12.    Dūdys Juozas
13.    Urbonas Alfonsas
14.    Vaikšnoras Vitas Busilas
15.    Vaikšnoras Bronius
16.    Černiauskas Juozas Neris
17.    Lazickas Jonas
18.    Uoslys Juozas Obuolys
19.    Vaikšnoras Zigmas Budrys
20.    Treigys Juozas Kadugys
21.    Vitkauskas Viktoras Varnas
22.     Akstinas Vladas
23.     Janukevičius Stasys
24.     Urbonas Juozas Mažytis
25.     Uoslys Jonas Viksva
26.    Ptakauskas Jurgis Liepa
27.     Uoslys Ignas
28.     Tonkūnas Pranas Stipruolis
29.     Urbonas Viktoras Varpas
30.     Kvedaravičius Jonas Banga Jūreivis
31.     Grumaltas Antanas Žaliamiškis
32.     Navickas Juozas     Viksva
33.    Vaščila Algirdas
34.     Petrauskas Vladas Tigras
35.     Vilkelis Petras Barzdukas
36.     Šimkonis Bronius Šarūnas
37.    Gontis Vytautas Alseika
38.    Treigys Kostas Šturmas
39.    Radžiukynas Antanas Nevėžis
40.    Stankevičius Antanas Gintaras
41.     Subačius Petras Veliuona
42.    Sadauskas Bronius
43.    Šimaitis Pranas Nemunas
44.    Paliutis Ferdinandas Fridrichas
45.    Sukackas Juozas Hanibalas
46.    Sabalius Jonas Žaibas
47.    Subačius Juozas Milžinas
48.    Mizeras Juozas Serafinas
49.    Treigys Motiejus Dofas
50.    Vaikšnoras Vaclovas Erdžius
51.    Suraučius Antanas Tauras
52.    Sadauskas Antanas Dziemedis
53.    Vailionis Liudvikas Uosis
54.    Sadeckas Bronius Klajūnas
55.    Volskas Vincas Liūtas
56.    Volungevičius Juozas Papartis
57.    Jakimonis Petras Trimitas
58.    Sadauskas Jonas Kelmas
59.    Sadauskas Vladas Krūmas
60.    Stravinskas Vitas Genys
61.    Subačius Vaclovas Klevas
62.    Vaitulionis Antanas Lakūnas
63.    Voveruška Antanas Banga
64.    Sotnikas Boleslovas Milžinas
65.    Paliutis Algimantas  Dikas
66.     Stravinskas Zigmas Sapnas
67.    Rozga Juozas Rimgaudas
68.    Prapiestis Kazys Dagys
69.    Jurkonis Bolius Slibinas
70.    Lazickas Ignas
71.    Prapiestis Jonas Dobilas
72.    Leščinskas Jonas Skroblas
73.    Savickas Juozas Žvirblis
74.    Jarašius Martynas Paberžis
75.    Vailionis Juozas Bedalis
76.    Sabaliauskas Bronius
77.    Vaškevičius Vitas
78.    Karlavičius Juozas Gardinas/Pilkalnis
79.    Petrauskas Mikas Aras
80.    Bankietas Juozas Žvirblis
81.    Butkevičius Bronius Baravykas
82.    Šumskas Juozas Lapas
83.    Bankietas Stasys Stungrys
85.   Sukackas Viktoras Mataitis
86.   Ivanauskas Bolius Linksmutis
87.   Braslauskas Juozas Miškas
88. Juknevičius Juozas Žvalgas
89. Kizielaitis Jonas Aušra
90. Kizielaitienė Irena Pantera
91. Jurkonis Bolius Slibinas
92. Grigelis Bolesius
93. Janulevičiūtė Angelė Lakštingala

Vieniems jų gal ne vieta šitame sąraše, o kitiems vien paminėjimo maža. Gal kada nors jiems iškils paminklas kur nors šalia Kartų kalnelio ar nepastatytos Gerdašių bažnyčios vietoje.

BANDITŲ VIS DĖLTO BUVO

Bet ar aš ką nors kam nors įrodžiau šitom istorijom. Gal tiktai sau. Nes teisinių įrodymų nėra. Tie archyvų popierėliai gal tik mane ir veda pėdsakais iš kaimo į kaimą, iš sodybos į sodybą. Pūščios girios slėpiniai prasiveria vos vos, iki galo gal jau niekada neatsivers. Rezistencijos tragedijai atskleisti man pakanka to, ką aš žinau dabar. Gal pakaks, labai viliuosi, ir dar kam nors mano krašte gyvenusiems ar gyvenantiems dabar. Gal pasipriešinimo idėja bus nuplauta nuo banditizmo purvo ir apnašų. Vardan tų, kurie iš tikro ėjo kovoti už laisvę, gulėjo ant grindinių, nežinia kur palaidoti, ar apšaukti žudikais. Jie yra aukos, kaip ir Uoslių moterys ar Aleksandrų berniukai.

Gal viskas bus mums aiškiau , kai aiškiai nubrėšim skirties ribą tarp partizano ir bandito, kurį dabar žinom kaip vadinti. Tai vidaus agentas–smogikas. Ir buvo jų ne vienas ir ne du. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip lengvai okupantai manipuliavo žmonių likimais ir naudojosi jų silpnybėmis. Patriotinės idėjos subliūkšdavo kai žmogų užgriūdavo milžiniškas spaudimas sunaikinti jo artimuosius. Kiti gal būt pasiryžtų žūti patys, bet leisti sunaikinti vaikus jokiam žmogui nepakeliama. Tokia tad yra virsmo iš partizano į banditą kaina. Galime kaltinti, galime teisinti,  bet žinoti – privalome.

Tai yra mano versija Pūščios girios partizanų istorijai atskleisti. Gal net ne versija, o ėjimas beveik ataušusiais, bet dar neišnykusiais slaptųjų agentų-smogikų pėdsakais. Manau, kad būtų beviltiška kalbėti apie partizanus, jeigu vaikystėje nebūčiau jutęs greta dar pulsuojančios pasipriešinimo dvasios, negirdėjęs liudininkų žodžių ir mįslingų nutylėjimų. Gal iš tikro reikia gero pusamžio, kad viskas susidėtų į savas vietas, kad praregėtum, įtikėtum ir galų gale surastum paslėptą raktą nuo durų, pro kurias mums buvo uždrausta žengti. Pro uždrausto laiko duris.

Be to, kaip koks ilgai veikiantis narkotikas atmintį dirgino magiškas cukraus caglukės skonis. Cukraus, kurį nedrąsiai paėmiau iš paskutinio partizano Varpo rankų.

ŠTAI IR JIE

Agentų pasaulyje.

1.    Rezidentas. Vadovavo agentų grupei.
2.    Vidaus agentas. Užverbuotas iš slapta suimtų ar legalizuotų partizanų ir įterptas į būrį.
3.    Specialus agentas. Slapta suimtas ir nedelsiant į savo ankstesnę vietą su ginklu( tuščiais šoviniais) siunčiamas partizanas, kurį lydėdavo keli agentai smogikai. Po to tapdavo vidaus agentu.
4.    Agentas smogikas. Veikdavo specialiose grupėse, apsimetę partizanais.
5.    Maršrutinis agentas. Vykdavo su užduotimis nurodytu maršrutu. Tai būdavo uogautojai, elgetos, bedarbiai, staliai, batsiuviai, krosnių meistrai.
6.    Agentas. Sekdavo partizanų judėjimą, išaiškindavo rezervistus, ryšininkus, remėjus.
7.    Informatorius. Stebėdavo aplinką, klausydavosi žmonių šnekų (71).

Peršas (gal Beržas?) – dirba byloje „Mstitieli”. 1944 m. gruodžio 30 d. pas jį atėjo mergina ir pasakė, kad ji yra Lietuvos armijos ryšininkė, galinti suvesti su Ąžuolu. Išsilavinęs, iš Abarauskų (44).
Beržas – Ignas Tonkūnas. Jo sūnus Pranas – partizanas Stipruolis.
Tikras – Pranas Tonkūnas. Tik pagal fiktyvius, neva pamestus, NKVD popierius. Tikras vis dėlto nebuvo tikras agentas (45).
Mudryj – Pranešinėja apie partizanų apsilankymus pas Gerdašių kunigą Praną Šukį (46).
Motas – Užverbuotas 1946 04 10, buvo Ąžuolo būry ir legalizavosi (47).
Junoša – vidinis agentas (48).
Liūtas  – vidinis agentas (49).
Jonas – Anksčiau slapstėsi, dabar dirba siuvėju (50).
Grodno – Pranešėjas, anksčiau dirbo Leipalingio vargoninku (51).
Gardinas – Informacija iš Gerdašių, Sventojansko. Praneša, kad partizanai lankosi pas Augustinavičius (1945), Prapiesčius, Malakauskus (1952). Praneša apie Danutę Saveikienę (partizano žmoną) (52).
Gaidys –  Pranešėjas, veterinarijos gydytojas (53).
Šepylo –  Partizanė Rūta, Veisiejų vaistininkė Ubagurskienė (54).
Laikrodis – Gerdašių kunigas Pranas Šukys. Užverbuotas 1946 03 30. Slapstėsi, bet surastas ir ištremtas (55).
Mikas – Užverbuotas 1947 06 30, vidinis agentas „Šarūno” štabe (56).
Žimas –  Užverbuotas 1946 03 15, kaip vidinis agentas. Tikėtina, kad Antanas Grumaltas iš Lipliūnų  (57).
Arnold –  Užverbuotas 1947 12 15. Praneša apie Diržų ir Mizarų žmones (58).
Upriamyj – Vidinis agentas Ąžuolo būryje (59).
Fortūna – Perduoda žinias apie partizanų pagalbininkus, Leipalingio gimnazijos merginų organizaciją, apie partizano Šturmo pasirodymus (60).
Cement – Macevičių malūno vedėjas. Pranešinėja apie lenkų partizanus.Su KGB organais dirbo nuo 1946 m. Za etot period Cement podviol pod udar 13 banditov (3-1234). Nušautas pačių partizanų 1948.10.15. dalyvavo kombinacijoje nuodijant partizanus agento Šepylos paruoštais preparatais (61).
Paišelis – Teikia informaciją iš Gerdašių, Sventojansko, Varviškės (62).
Vitkus – Vidinis agentas. Kaip dvigubas agentas demaskuotas suėmus Uolą (63).
Nematantis – Informacija iš Gerdašių, Sventojansko, Krivonių. Minimas kaip Sventojansko gyventojas. Turi tiesioginį ryšį su gaujos dalyviais, štabo viršininku Jaunučiu (64) (45-1135).
Pistolet –  Partizano Šerno tėvas. Užverbuotas operatyvinės kombinacijos būdu, dalyvaujant agentams-smogikams. Prisidėjo prie Liepos nužudymo (65).
Siestra –  Viktorija Ptakauskaitė, partizanų vado  Liepos sesuo, užverbuota operatyvinės kombinacijos būdu, dalyvaujant agentams – smogikams (66).
Kurok – Vidinis agentas. Pirmą kartą įstojo į partizanus 1944 m. Tikėtina, kad partizanas Alfonsas Vaikšnoras-Uola (67).
Žena – Iš Dulgininkų. Nukauto partizano žmona. Per ją buvo panaudotas preparatas „22” partizanų užmigdymui ir suėmimui (68).
Marija – Mindaugo tėvūnijos vado Kalniaus sužadėtinė  (69).
Ginklas – Lazdijų MGB agentas, Kalniaus sesers vyras (70).
Žinomas – Antanas Urbonas iš Lipliūnų, MGB agentas nuo 1947 m. Padėjo suimti Vanagą ir jo žmoną. Padėjo susekti J. Karlavičių (43).
Janis
Vanda
Budras
Medinis
Birutė
Volga – vaistininkas
Saulė – pašto darbuotojas
ir t.t.

Toli gražu ne visi. Vieni už savo nuopelnus vėliau gavo geras tarnybas kolchozuose, įvilioti į partiją, buvo sodinami už raudonų stalų susirinkimuose, kaip saldainiu mėgavosi valdžios kyštelėtom privelegijomis. Kas tapo brigadininku, kas apskaitininku, kas kažkokiu deputatu ar net aukštu pareigūnu Vilniuje, o kam tiesiog patikėta prižiūrėti veislinį kolchozo eržilą – ir garbė, ir pripažinimas. Elitas, sakytume dabar. Anuomet vadino tiesiog vienu vardu – komunistais. Nors gėda prieš kaimynus ir baisu prieš Dievą, bet prieš šitą privelegiją mažai kas atsilaikė. Ir priėmė tai kaip jo nuopelnų įvertinimą. Jei valdžia gerbia, vadinasi, šio to vertas. Juk ir agentas nori būti žmogumi.

ŠITA IR KITA MĖNULIO PUSĖS

Gal kas papasakos šią istoriją kitaip. Be abejo, kad papasakos. Aš ir pats jaučiu, kad dar toli gražu ne viskas atskleista. Nes juk neprabilo nei Nematantis, nei Gardinas, nei Žimas. Niekada jau ir neprabils. Tad galime rinktis kuo tikėti – gal „Kita mėnulio pusė”1 labiau apšviečia protą, gal lentelių statistika 21-o amžiaus žmogui įtikinamesnė. Taip, tada mūsų dabarties tautinės ideologijos pagrindai pastatyti ant pavojingai silpno ir šlyjančio grunto. Kada nors vistiek sugriūsim, gal ir nepakilsim.

O gal tai tiesa? Juk lentelės aiškiau pasako, kas ką nužudė – tai tarsi jau ir moksliška, objektyvi ir neginčijama išvada. Net ir tyrimo metodika turi gražiai skambantį pavadinimą, ir liudininkų faktai nenuginčijami. Žodžiu, viskas aišku ir paprasta, priimkime taip kaip istorinę būtinybę, kitaip sakant, drąsiai žiūrėkime į mums nemalonius istorijos faktus.
Iš tikrųjų, tai pasaulyje buvo ir yra labai daug atvejų, kai teismai nuteisė žmones, tariamai visiškai įrodę kaltinamųjų kaltę. Tačiau ne kartą (net ir Lietuvoje) po kurio laiko išryškėdavo tikrieji nusikaltėliai ir nuteistojo nekaltumas. Kas daugeliui buvo visai aišku, tampa visišku klystkeliu, o kas buvo neįtikinama prielaida, tampa akivaizdžia tiesa.
Kažkokioje panašioje situacijoje esame ir dabar. Manau, kad tai tęsis ilgai ir jokio verdikto čia nebus. Nors gal ir visa didžioji dauguma skendės „Kitos mėnulio pusės” tamsoje, neišvengiamai egzistuos ir šita, šviesioji, pusė.

ŠALTINIAI

26.    Kun. P. Šukio byla, B. 36068/3.
27.    Ten pat
28.    LYA, K-1, Ap. 45, B.1148, L.248.
29.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222, L.31.
30.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222, L.43.
31.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222, L.44.
32.    A. Vaikšnoro b. b. 43113/3
33.    Ten pat.
34.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222, L. 108
35.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 307.
36.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1219.
37.    Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 m. V.,1999.
38.    LYA, K-1, Ap. 45, B. 1147, L.17.
39.    LYA, K-1, Ap. 45, B. 1147
40.    B.B. 25152/3.
41.    LYA, K-1, Ap. 3, B.1856.
42.    Ten pat.
43.    LYA, K-8, Ap.2.
44.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1213, L.198.
45.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1235.
46.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222, L.45-44.
47.    Ten pat.
48.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1216.
49.    Ten pat.
50.    Ten pat.
51.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1219.
52.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222, 1219.
53.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1219
54.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1235, B. 36772/3.
55.    B.b. 36068/3, Ap. 3, B. 1148.
56.    LYA, K-1, Ap. 45, B. 1163.
57.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1219, 1222, 1216.
58.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1147.
59.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222.
60.    LYA, K-1, Ap. 45, B. 1148, Ap. 3, B. 1228.
61.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1234.
62.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1230.
63.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1133.
64.    LYA, K-1, Ap. 45, B. 1135.
65.    LYA, K-1, Ap. 3, B.244, L. 196.
66.    Ten pat.
67.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1222, 1216., Ap. 45, B. 1146.
68.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1219, 1216, Ap. 45, B. 1135.
69.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1235.
70.    LYA, K-1, Ap. 3, B. 1234.
74. M. Pocius. Kita mėnulio pusė.2009, V. p. 83-84

Indrė Dirgėlaitė „Gal pavargai“

Amžina šlovė laisvės kovotojams!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *